Ingrida J. nepatenkinta psichologų patarimu, kad mažamečiai jos anūkai nedalyvautų jų mamos laidotuvėse. Kaip vaiko psichiką veikia artimųjų mirtis? Kaip geriau: ją slėpti ar sakyti tiesą?

Galėjo būti kitaip

"Kovo mėnesį mirė mano vyresnioji dukra, kuriai buvo vos 28-eri metai", – pasakoja netektį kenčianti Ingrida J. – Dukra jau anksčiau skundėsi įvairiausiais negalavimais, dėl kurių kreipėsi į gydytojus. Niekas daug mums neaiškino, o gal tik dukra nenorėjo sakyti tiesos. Bet vieną dieną ją ištiko insultas ir dėl to buvo paguldyta į ligoninę. Komos būklės išbuvo parą ir kitos dienos rytą išgirdome: apgailestaujame, mirė."

Ingrida J., dalydamasi savo skausmu, mano, kad viskas galėjo būti kitaip. Jos skausmą aštrina ir laidotuvės.

"Noriu kalbėti apie kitą skaudų ir man nesuprantamą dalyką. Liko dukters du vaikučiai, mergytė ir berniukas, trejų ir ketverių metų, kuriais dabar rūpinamės mes, seneliai, ir, aišku, jų tėtis", – tyliai kalba moteris.

Mažamečiai laidotuvėse netinka

Ingrida J. pasakoja, kaip mirties paliestus senelius suskubo konsultuoti psichologai, socialiniai darbuotojai.

"Jie sakė, kad maži vaikai negali dalyvauti savo mamos laidotuvėse. Jiems nevalia matyti, kaip bus laidojama jų mama, nes tai gali neigiamai paveikti vaikučių psichologinę būklę ar mąstymą", – specialistų patarimus perteikia Ingrida J.

Jos nerimą stiprina jau kitų, po laidotuvių sutiktų psichologų patarimai. Kai kurių specialistų nuomone, laidotuvės – tai atsisveikinimo ritualas, per kurį artimieji kažkiek susitaiko su netektimi ir atsisveikina su mylimu žmogumi.

"Man sakė, kad lygiai taip pat ir vaikui galima leisti, jei ne visame procese, tai bent kažkiek dalyvauti laidotuvėse ir atsisveikinti su brangiu žmogumi", – šie žodžiai įstrigo Ingridai J.

Kitų psichologų nuomone, vaikams pasakyti apie artimųjų mirtį būtina. Ilgainiui vaikai vis vien pajaučia, kad gyvenimas keičiasi, nebemato tėvelio ar mamytės. Nevesti vaikų į laidotuves verta tik išskirtiniais atvejais, kai aplinkybės ypač komplikuotos.

Kaip elgtis toliau?

"Tai ką mums dabar daryti? Laidojant mano dukrą, vaikučių mamą, jie žaidė mokykloje nieko nesuprasdami ir neįtardami. Mūsų skausmas labai didelis ir kuo toliau, tuo sunkiau visa tai slėpti. Vaikai dar tikrai maži ir, atrodo, nieko nesupranta, tačiau aplinka daro savo", – klausia ir guodžiasi Ingrida J.

Vyresni vaikai mažyliams sako: "Ei, tavo mama mirė", arba klausia, kur ji, ar vis dar serga. Mažoji anūkė jau klausė močiutės, kodėl  mamytė mirė, kada ji sugrįš, kas yra mirtis.

"Toliau konsultuojamės su psichologais dėl tinkamų atsakymų vaikams. Tik kuo tolyn, tuo sunkiau yra sakyti netiesą ar kažką abstraktaus. Nenoriu ir pagalvoti, kas bus, kai paaugę vaikai  pasakys, kad visai neatsimena, kada mama mirė, neatsimena jos laidotuvių ir apskritai, kokia ji buvo. Manau, kad padarėme klaidą, kurios neįmanoma ištaisyti", – svarsto gedinti dviejų mažamečių močiutė Ingrida J.

Komentaras

Indrė Vaidelienė, psichologė

Melas atneša daug sumaišties į vaiko vidinį pasaulį, ir tai gali turėti neigiamų padarinių. Nesvarbu, kokiais žodžiais bus aiškinama apie mirtį, svarbu, kad vaikas suprastų, kad tai gyvenimo pabaiga. Trejų–penkerių metų vaikai mirtį suvokia kitaip. Jie gali manyti, kad mamytė ar tėvelis užmigo ir mirties nesuvokia kaip negrįžtamo proceso. Todėl svarbu paaiškinti, kas yra mirtis ir kad mamytė ar tėvelis negrįš.

Yra svarbu pasikalbėti su vaiku ir nepalikti jo nežinioje. Kiekvienas likęs tėvas ar mama galėtų paaiškinti pagal savo gyvenimo suvokimą ar religinius įsitikinimus, pateikdamas informaciją suprantamai pagal vaiko amžių. Pranešti apie vieno tėvų mirtį vaikui reikėtų švelniai, savoje aplinkoje, niekur neskubant, atsakant į mažyliui kylančius klausimus.

Norint, kad laidotuvės neišgąsdintų vaiko, reikėtų prieš jas vaiką supažindinti, kas tai yra, kaip viskas vyks. Paaiškinti, kad gali būti žmonių, kurie verks ir kad jis irgi gali verkti, jei jam norėsis. Jei sunku apsispręsti, ar vestis vaiką į laidotuves, galima aptarti situaciją ir kylančias baimes su specialistu. Tai padės pačiam suaugusiajam pasijusti ramiau ir tvirčiau.

Nepatarčiau slėpti nuo vaiko vieno iš tėvų mirtį ir suteikti netikrą viltį, kad vaikas mirusįjį dar kada nors pamatys. Bet jei jau yra taip, kad miręs tėtis ar mama palaidotas, patarčiau pasirinkti tinkamą laiką ir aplinką pranešti vaikui šią žinią vaikui.

Patarčiau netektį išgyventi kartu, vaiką palaikant ir primenant, kad jūs visada būsite šalia, kai jam jūsų prireiks. Paskatinkite vaiką išsakyti kylančius neigiamus jausmus, paaiškinkite, kad taip jaustis normalu, kad neigiami jausmai laikui bėgant mažės. Iškilus sudėtingesnėms problemoms ar vaiko gedėjimui užsitęsus, pasikonsultuokite su specialistu.

"Visi žaidimai su dietomis taip išsekino mano organizmą, kad jis pradėjo kerštauti ir atsiuntė baisią ligą – Hodžkino limfomą", – teigė kaunietė Asta.

Svarbu mylėti save

Apie savo ligą Asta prabilo dėl kitų. Merginas bei moteris, nuolat besilaiknčias dietų, ji perspėja: tai alina imuninę sistemą ir visą organizmą.

"Noriu įspėti, kad dėl grožio rizikuoti sveikata neverta. Reikia  saugoti save, lepinti ir mylėti", – mokė moteris, sirgusi sunkia liga – Hodžkino limfoma.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Onkologijos ir hematologijos klinikos gydytoja Milda Rudžianskienė aiškina, kad  tai piktybinė liga. Ji prasideda limfinėje sistemoje, vėliau išplinta į kitus organus. Piktybinės limfomos esti Hodžkino ir ne Hodžkino limfomų tipo. Jos skiriasi eiga ir reakcija į gydymą.

Pirmieji požymiai vėluoja

"Pirmieji tiek Hodžkino, tiek ne Hodžkino limfomos požymiai – padidėję limfmazgiai. Jie neskausmingi, kieti, padidėja asimetriškai viena ar kelios grupės", – apie ligos simptomus aiškino gydytoja M.Rudžianskienė.

Limfmazgiai gali padidėti kaklo, pažastų, kirkšnių srityse. Čia juos lengva apčiuopti.

"Limfmazgiai gali padidėti ir krūtinės ląstoje, pilve, kur jų apčiuopti negalima. Taip liga plinta. Pajaučiama tada, kai pradeda spausti greta esančius organus. Veikiami kvėpavimo takuai ir ligonis dūsta. Jei spaudžiamas žarnynas, gali atsirasti žarnų nepraeinamumo požymių", – apie ligos klastą pasakojo gydytoja hematologė.

Ligai plintant padidėja kepenys ir blužnis. Šeštadaliui ligonių liga pasireiškia už limfmazgių ribų ir gali prasidėti bet kokiame organe: kauluose, žarnyne, smegenyse ir kitur. Kartu su padidėjusiais limfmazgiais gali pakilti kūno temperatūra, kristi svoris.

Išdavė stiprus skausmas

"Nuolat jaučiausi pavargusi, dažnai būdavo silpna, trūko energijos, buvau išsekusi, visada krėtė šaltis", – apie savo būseną pasakojo Asta.

Ji manė, kad tai dėl darbo pamainomis, dažnai – naktį. Vakare atsigulusi Asta kosėdavo, dusdavo, naktį moterį mušdavo prakaitas, niežėdavo rankas ir kojas.

"Vis dėlto aš ir į tai nereagavau. Maniau, kad niežulys nuo dulkių, nes dirbau prie gręžimo staklių. Staiga netekau apie penkių kilogramų svorio, bet dėl to tik džiaugiausi", – vis nesijautė ligone jauna moteris.

Pagrindinė priežastis, paskatinusi kreiptis į gydytojus, buvo stiprus skausmas dešiniajame šone. Jis užeidavo paragavus alkoholio ir trukdavo keletą valandų.

"Pasirodo, taip į svaiguosius gėrimus reaguodavo blužnis. Tuomet tikrai labai sunerimau ir kreipiausi į savo šeimos gydytoją. Prasidėjo mano ligos paieška. Plaučių nuotrauka pasufleravo, kad man limfoma", - atvirai kalbėjo alkoholio retai ir mažai vartodavusi Asta.

Kauno klinikų hematologai, atlikę daugybę įvairiausių tyrimų, patvirtino: Hodžkino limfoma, 3-ia stadija, agresyvi forma.

Ligos atsiradimo priežastys

"Klausiau gydytojos, nuo ko susirgau, bet man nedaug tepasakė. Tik tiek, kad ši liga labai reta. Per metus Lietuvoje suserga apie šimtas žmonių. Aiškių priežasčių nėra. Viena jų – imuninės sistemos susilpnėjimas", – jau žino Asta.

Šiuo metu ji analizuoja savo gyvenseną. Labai norėjo būti liekna, nevalgydavo iki sotumo. Tiksliai skaičiuodavo kalorijas, atsisakydavo mėgstamų patiekalų.

"Visa tai dariau dėl kūno formų. Norėjau būti lieknutė ir gražutė. Dabar suprantu, kad visi šie žaidimai su dietomis išsekino mano organizmą, tad jis pradėjo priešintis - atsiuntė šią baisią ligą", – su kartėliu prisiminė Asta.

Gydytoja hematologė M.Rudžianskienė patvirtina, kad limfomą sukeliantis veiksnys nežinomas. Manoma, kad ligai išsivystyti įtakos gali turėti aplinkos toksinai.

"Pastebėtas didesnis limfomų dažnis tarp žmonių, dirbančių su pesticidais, herbicidais, dažais, tirpikliais, kitomis nuodingomis medžiagomis. Manoma, kad limfomai išsivystyti gali turėti įtakos tam tikri virusai", – teigė gydytoja hematologė.

Jokių kvailų dietų

Dietos, badavimas alina imuninę sistemą. Nusilpusi ji nepajėgia kovoti su virusais ir bakterijomis.

Gydytoja M.Rudžianskienė aiškina, kad mūsų imuninė sistema atpažįsta pakitusias ląsteles: navikines, į organizmą patekusias svetimas, tokias kaip virusai. Imuninės sistemos užduotis – tas ląsteles sunaikinti. Nesunaikintos šios dauginasi ir susidaro navikas.

"Nežinant, kas tiksliai sukelia ligą, sunku jos išvengti. Vis dėlto galime stiprinti imuninę sistemą sportuodami, sveikai gyvendami bei sveikai maitindamiesi", – patarė hematologė.

Asta ligą vertina kaip likimo išbandymą. Dabar, ją įveikusi, moteris vėl dirba, kartu su vyru augina vaikus. Gyvena.

"Imu iš gyvenimo tai, kas geriausia, saugau ir myliu save. Žodis "dieta" visai išbrauktas iš mano žodyno", – dalijosi mintimis Asta ir patarė visiems taip daryti.

Komentaras

Jolanta Dzemedzionkienė, psichologė

Gyvename visuomenėje, kurioje nustatytos taisyklės, standartai, koks žmogus gražus, koks negražus, ko jam reikia, kad būtų laimingas. Žmonės vadovaujasi šiomis taisyklėmis, norėdami įtikti visuomenei, patikti kitai lyčiai. Dėl to vaikomasi dietų, organizmas alinamas. Perdėtas dietų laikymasis gali virsti ir įvairiausių formų psichologine liga.

Pasipriešinti visuomenės normoms reikia pasitikėjimo savimi, kurio neišsiugdysi per vieną dieną ar savaitę. Visų pirma nereikia išsikelti labai aukštų reikalavimų, nepasiekiamų tikslų, kad nesužlugdytume pasitikėjimo savimi. Reikia ieškoti srities, kur esi vertingas. Atradus ją savivertę galima pakelti.

Visiems, susidūrusiems su sveikatos problemomis, patariu vengti monotonijos ir gyventi šia diena, džiaugtis ja ir gyvenimu. Būtina stengtis žvelgti optimistiškai, nesureikšminti kūno formų ir jų standartų, save mylėti tokį, koks esi. Juk kiekvienas iš mūsų yra unikalus.

"Malonu išgirsti nuoširdų paciento "ačiū" ir labai sunku galynėtis, kai bando ką nors įgrūsti į kišenę", – jau patyrė  Kauno kolegijos bendrosios praktikos slaugos studentė Rasa Gustainytė. Jaunimas griauna blogas tradicijas.

– Rasa, dar neturi slaugytojos diplomo, o jau kalbi apie santykius su pacientais. Iš kur visa tai?

– Esu vieną vasarą dirbusi Vilkaviškio ligoninėje, Chirurgijos-traumatologijos skyriuje, slaugytojos padėjėja. Studijuojant atliekama praktika gydymo įstaigose, todėl daug mačiau iš arti. Ligonių požiūrį į medikus, jų tarpusavio santykius – taip pat.

– Kodėl pasirinkai būtent šią specialybę?

– Dar mokydamasi septintoje klasėje supratau, kad noriu būti medike, dirbti ligoninėje. Mokykloje veikė medicinos būrelis,  dalyvavau jo veikloje ir man labai patiko. Galbūt įtakos turėjo ir tai, kad būdama 12 metų padėjau slaugyti močiutę, patyrusią sunkią kojos traumą. Vėliau slauga man atrodė labai svarbi, įdomi  medicinos sritis. Galbūt įtakos turėjo smalsumas, galbūt viliojo ligoninės aplinka, noras padėti žmogui, pamatyti jį laimingą, sveikstantį.

– Studijuodama nenusivylei? Ar sunku buvo mokytis?

– Mokytis tikrai sunku: gausybė teorinės medžiagos, reikia įsiminti tikrai daug svarbios informacijos, kad gebėtum slaugyti įvairaus amžiaus pacientus ir tikslingai atliktum slaugos paskyrimus. Per mokymosi procesą daug dėmesio skiriama ne tik medicinos procedūroms, bet ir bendravimui su pacientais. Dirbant bet kurioje medicinos srityje reikia žinoti tikrai labai daug, juk gydysime žmones, tad klysti negalima.

Slaugytojas negali apsiriboti vien slaugos žiniomis, jis bent minimaliai turi žinoti gydytojo pareigas, išmanyti ligas, jų klinikinius simptomus, žinoti apie vaistų veikimo principą, dozes, šalutinį poveikį. Slaugytojas dirba medikų komandoje ir nežinia, kokios pagalbos gali prireikti dažnai besikeičiant klinikinėms situacijoms.

Labai daug žinių ir naudos davė praktika: išmokau ne tik atlikti medicinos procedūras, bet ir bendrauti su pacientais, dirbti komandoje. Tik praktika įrodo, koks tas išsvajotas darbas.

– Ir koks jis? Nenusivylei?

– Supratau, kad tikrai noriu sieti savo ateitį su šia specialybe. Jaučiu smalsumą visiems naujiems dalykams, kiekviena nauja procedūra man lyg iššūkis, atliekant ją pirmą kartą dažnai per kūną eina virpulys, bet, manau, tai natūralu. Stebiuosi savimi, savo drąsa. Didžiausią silpnybę jaučiu chirurgijai, ateityje svajoju būti anesteziste. Džiaugiuosi, kad mūsų ugdymo įstaigoje yra tiek daug laiko skiriama studentų praktikai, nes jos mums labai reikia.

– Ar jau švenčiate gegužės 12-ąją, Tarptautinę slaugytojų dieną?

– Nešvenčiame, bet tikiuosi, kad ateityje ją tikrai minėsime. Žinau,  kad ankščiau ji buvo linksmai švenčiama. Tiesa, ligoninėje kiekvienais metais gydytojai sveikina slaugytojas gėlės žiedu – tai labai gražu.

– O ligoniai? Ar jie deramai vertina slaugytojus, pasitiki jais?

– Pacientai elgiasi su slaugytoju taip, kaip šis elgiasi su jais. Atvykus į ligoninę naujam pacientui su juo susipažįsti ir jau nuo pirmų žodžių matai, kaip jis į tave žiūri, kaip priima. Visi nori dėmesio, gero žodžio, o tai pajutusio ir išgirdusio paciento veide pamatai šypseną. Viskas prasideda nuo trupučio ir perauga į abipusę pagarbą, pasitikėjimą. Viena dėstytoja dar pirmame kurse nuolat kartojo labai svarbius man iki šiol įsiminusius žodžius: "Nereikia žiūrėti, kaip elgiasi kiti, reikia pradėti keistis nuo savęs, tada keisis ir kiti."

– Kaip vertini visuomenėje vyraujančius stereotipus, kad ne tik gydytojai, bet ir slaugytojai nebus su pacientu nuoširdūs, kol negaus kyšio?

– Manau, kad pirmiausia visiems medikams reikia mokėti jų darbą atitinkančius atlyginimus. Kai taip bus, apie jokius kyšius niekam nekils minčių. Mano nuomone, visiems daug smagiau pamatyti didesnius skaičiukus atlyginimo lapelyje nei bandomą įkišti į kišenę tariamą padėką. Gerai atliktas darbas – štai kas man pačiai yra pati didžiausia padėka. Malonu išgirsti nuoširdų paciento "ačiū" ir labai sunku galynėtis, kai bando ką nors įgrūsti į kišenę.

– Ar teko su tuo susidurti, ar dažnai ligoniai taip elgiasi?

– Teko susidurti, ir visuomet apimdavo labai nemalonus jausmas. Ypač kai daugeliui tai yra normalu, o tu juk naujai iškepta specialistė. Bandai maloniai atsisakyti, nenori įžeisti, o įgrūdę į kišenę "padėką" ligoniai tarsi įpareigoja elgtis su jais kažkaip kitaip. Bet aš su visais noriu elgtis vienodai! Buvo ir juokingų replikų, kad mano chalato kišenės labai mažos, kodėl negaliu pasisiūti didesnių...

– Sakoma, kad slaugytojo profesija vertinama nepakankamai. Ar tai pajutai?

– Man slaugytojos profesija yra viena garbingiausių ir labiausiai pasiaukojančių specialybių. Prisimenu, kai stojau į kolegiją,  sulaukiau komentarų, kad dirbsiu juodą darbą. Atsakydavau, kad tokių patarėjų mąstymas labai siauras.

Visuomenėje slaugytojos profesija gal ir nuvertinta, bet, manau, yra viena reikalingiausių. Didžiuojuosi ją pasirinkusi, tik iš visuomenės galbūt norėtųsi didesnės pagarbos darbui, atliekamam slaugytojo. Jaučiu didelį norą padėti žmonėms, turiu entuziazmo stiprinti slaugytojo įvaizdį ir manau, kad mums tai pavyks.

– O gal gavusi diplomą gavusi bėgsi iš Lietuvos, kaip padarė ne vienas slaugytojas?

– Nenoriu emigruoti, tikiuosi, kad ekonominė situacija pagerės ir visi slaugytojai liks čia, Lietuvoje. Baigusi Kauno kolegiją planuoju studijas tęsti Lietuvos sveikatos mokslų universitete, neatmetu galimybės studijuoti magistrantūroje. Dar daug tikiuosi pasiekti ateityje savo tėvynėje.

Šių metų kovą Kauno universitetuose atlikta studentų apklausa apie jų planus po studijų, teikia vilčių, kad išsilavinusio jaunimo emigracijos banga mažės. Net 76,8 proc. apklaustų Kauno studentų planuoja likti Lietuvoje.

Tyrimas parodė, kad beveik 43 proc. studentų planuoja ieškoti darbo pagal specialybę, o 34 proc. ketina siekti išsilavinimo aukštesnėje pakopoje (magistrantūros studijose). Tik 23 proc. studentų ruošiasi vykti į užsienį. Ten dauguma ketina toliau mokytis, bandyti rasti darbą pagal specialybę. Matyti, kad šių dienų karta gerokai labiau nei tikėtasi yra motyvuota ir užsispyrusi siekti savo tikslų bei įrodyti, kad bakalauro diplomą gavo ne veltui.

Gera žinia, kad net 80 proc. apklaustųjų mano, jog studijos yra naudingos ir daugiau negu pusė (54 proc.) rinktųsi tą pačią studijų kryptį, jei vėl tektų stoti į universitetą. Tai atskleidžia absolventų nuomonės tvirtumą pasirenkant ir apsisprendžiant, kuo nori būti. Svarbiausia, kad jaunoji karta palaiko mokslo siekį ir ryžtą gyvenime tapti daugiau nei vidutinybėmis.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Alumnų asociacijos rengta apklausa "Kaip klostosi KTU/KPI absolvento karjera?" parodė, kad beveik pusė (48 proc.) apklaustų absolventų dirba pagal specialybę, o dar 19 proc. – iš dalies pagal specialybę. 59 proc. apklausos dalyvių dirba privačiose, o 25 proc. – viešojo sektoriaus įmonėse.

Naujausias ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto bakalauro studijų absolventų karjeros monitoringas parodė, kad 99 proc. šios mokyklos absolventų dirba pagal specialybę. Tai patvirtina, kad jaunimui išsilavinimas labai svarbus, ir dažniausiai studentai, baigę bakalauro studijas, yra motyvuoti dirbti pagal specialybę, panaudoti įgytas žinias ir toliau tobulėti.