– Airijoje abortai visada buvo neteisėti. 1983 m. referendume buvo pritarta aštuntai Konstitucijos pataisai, numatančiai, kad negimusio kūdikio ir motinos gyvybės vienodai svarbios. Šią savaitę rengiamas referendumas. Kodėl būtent dabar visuomenė kviečiama pasisakyti dėl šios Konstitucijos pataisos?

– Klausimas „kodėl“ galbūt labai abstraktus. Iš tikrųjų, pasakyčiau, čia viską nulėmė tai, kad šiek tiek pasikeitė visuomenės nuomonė. Seniau Airija buvo labai konservatyvi šalis, labai orientuota į griežtą, katalikišką auklėjimą. Per visus tuos laikus tas požiūris vis tiek pralaisvėjo.

Didžiulę įtaką padarė tai, kad ne taip seniai, prieš kelis metus, Airijoje įvyko labai didelis skandalas – paaiškėjo, kad didelė Airijos katalikų Bažnyčios dalis slėpė pedofilijos atvejus. Tai labai neigiamai paveikė bažnyčią, visuomenės požiūrį.

Turbūt žinote, kad visai neseniai Airijoje vyko referendumas, kuriuo buvo įteisintos tos pačios lyties santuokos. Į tai irgi galima žiūrėti kaip į skandalą rezultatą. Iš tikrųjų pasikeitė tas požiūris ir dauguma žmonių pradėjo gerokai laisviau žiūrėti, net dėl tokių draudimų pradėjo gerokai laisviau reikšti nuomonę, kad galbūt jie yra pasenę ir juos reikia panaikinti.

– Kita vertus, pas mus pranešama, kad airės moterys išeities dėl nepageidaujamo nėštumo ieško  kaimyninėse šalyse. Kitaip tariant, įstatymas vienaip ar kitaip apeinamas. Ar tai turėjo įtakos referendumui?

– Be abejo. Pataisų šalininkai būtent tai ir nurodo – problema draudimais ne išnaikinama, o tik paslepiama. Daugybė moterų važiuoja į Jungtinė Karalystę darytis operacijų. Kitas dalykas, egzistuoja medikamentai, kurie, natūralu, dėl to draudimo Airijoje yra nelegalūs. Jie tiesiog įvežami nelegaliai.

Tai buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių buvo siūloma naikinti tokias nuostatas, procesas vis tiek vyksta, bet tai daroma nelegaliai. Tai kenkia būtent pačių moterų sveikatai, nes tuo užsiima pavienės moterys arba procedūros netgi atliekamos be medicininės priežiūros.

Airijoje visai neseniai netgi kitas skandalas buvo kilęs. Vienai moteriai (indei, netgi ne katalikiško tikėjo), įvykus nėštumo komplikacijoms, buvo atsisakyta daryti abortą, nes tai neva draudžia medikų tikėjimas ir įstatymai. Moteris mirė.

Nors po to buvo teigiama, kad iš principo buvo galima atlikti abortą net ir remiantis tuo įstatymu, nes iš tikrųjų buvo kilusi grėsmė moters gyvybei, daug kas taip argumentavo – ji buvo nepakankamai mirštanti, kad ją gelbėtų, kol buvo galima tai padaryti. Kai jau sugalvojo išgelbėti, buvo per vėlu.

Scanpix nuotr.

– Iš tikrųjų įstatymas dabar draudžia abortus. Kokios yra tos išskirtinės aplinkybės? Kuriais atvejais Airijoje galima atlikti abortą?

– Dabar tai galima vieninteliu atveju – kai kyla pavojus moters gyvybei, kai yra kažkokių medicininių komplikacijų, dėl kurių kyla pavojus gyvybei. Bet, žinote, viskas, kaip sakant, remiasi į niuansus. Kiek tai pavojinga gyvybei?

Matote, dėl to įstatymo daugumas medikų tiesiog bijo rizikuoti ir patys nuspręsti. Nežinau tikslių detalių. Man atrodo, kad vienas medikas negali nuspręsti, būtinai turi būti keli, bet dėl teisinių niuansų atsiranda daugybė tokių dalykų, kai medikai gali bandyti vengti sprendimo.

Niekada nežinai. Jeigu, sakykime, kas nors atsitiks ne taip, ar tu nebūsi apkaltintas. Čia, pagal tą įstatymą, kaltinimas jau būtų žmogžudyste. Yra labai slidžių vietų.

– Referendumas artėja. Ką rodo apklausos? Kaip katalikiška Airija apskritai nusiteikusi keisti nuostatas dėl abortų?

– Kaip sakiau, tos nuomonės pasikeitusios, taigi didesnė dauguma rėmė tą panaikinimą. Tiesa, paskutiniu metu ta prieštaraujanti pusė buvo surengusi labai nemažai populiarių akcijų, prikabinusi reklamų, taigi parama šiek tiek sumažėjo, bet didesnė dauguma yra abortų panaikinimą. Dar sunku pasakyti, kaip bus, bet kol kas einama link to, kad pataisa palaikoma.

– Pastaruoju metu Airija džiaugiasi ekonomikos augimu, bet tai didina nekilnojamo turto kainas. Kas vyko? Kokios tos kainos?

– Iš tikrųjų tai viena didžiausių ekonominių problemų šiuolaikinėje Airijoje. Ekonomika kyla, atlyginimai irgi, regis, kyla, bet kartu su atlyginimais labai staigiai šoko ir būsto nuomos kainos. Dauguma žmonių stengiasi nusipirkti, bet, jeigu reikėtų nuomoti, vidutiniško būsto, sakykime, dviejų ar trijų miegamųjų namo, nuoma Dubline kainuotų nuo 2 tūkst. eurų per mėnesį. Tokia didelė kaina. Provincijoje galima rasti ir pigiau, bet keli šimtai eurų garantuoti net pačioje prasčiausioje, toliausioje provincijoje.

Problema ta, kad savivaldybė po krizės labai ilgai vengė išduoti leidimus statybos įmonėms, kad jos pradėtų statyti naujus būstus. Po krizės buvo likęs didžiulis skaičius būstų. Skaičiuota, kad laisvuose būstuose būtų galima apgyvendinti apie 300 tūkst. žmonių. Tiek patalpų buvo palikta, neparduota, užstatyta bankams.

Didelė dalis vyriausybės politikų manė, kad tai – baisiai daug patalpų ir nereikia sukti galvos dėl statybų. Bet atėjo laikas, kai poreikis staigiai kilo ir politikai tiesiog nesuspėjo. Dabar daugiausia kritikos sulaukia būtent patys politikai, kad jie nesuspėjo laiku to sutvarkyti. Dėl to kainos šoktelėjo.

Kita priežastis yra ta, kad dabar ypač Dubline pasidarė populiaru tiesiog nuomoti namus ar butus laikinai atvykstantiems turistams. Tai dažniausiai daroma per internetines platformas. Tai irgi sumažina ilgesniam laikui numojamų namų ar butų skaičių. Turistai, be abejo, už tas kelias dienas, kurias čia praleidžia, moka santykinai didesnę kainą nei gyventojai. Tai irgi kelia kainą. Tai viena labiausiai aptariamų ekonominių temų visoje šalyje.

Scanpix nuotr.

– Lietuvoje kalbos sukasi vien tik apie atostogas. Iš tikrųjų ir gražūs orai įkvepia joms. Ar airiai jau ruošiasi atostogoms? Kokios jos?

– Airiai irgi jau ruošiasi atostogoms. Galėčiau pasigirti, kad pastaruoju metu Airijoje visai neblogi orai. Neblogi orai, tai reiškia, kad yra daugiau nei 15°C. 20°C Airijoje jau yra karšta. Neseniai turėjome tokius karšus orus. Dabar šiek tiek vėl apsiniaukė, lyja. Tai irgi yra gerai.

Šiaip airiai labai mėgsta važiuoti kur šilčiau, kadangi tos šilumos čia nebūna tiek jau daug. Žinoma, nebūna šalta, bet ir nebūna karšta.

– Tai sakote, kad ir vasarą airiai važiuoja kažkur, kur šilčiau? Ar vis dėlto vasara paliekama sau?

– Sakyčiau, kad žiema gali būti labiau sau. Čia visą laiką yra, kur nuvažiuotą, ką pamatyti, bet patys airiai labiausiai mėgsta ir trokšta šilumos. Labai populiaru važiuoti į Ispaniją, Portugaliją, Italiją, Graikiją, kur nors į Pietus, kur bus jau net ne šilta, o karšta ir kur bus jūra.

Iš tikrųjų, net kai Airijoje labai karšta (daugiau kaip 20 laipsnių), maudytis, įlipti į jūrą yra, kaip vienas mano pažįstamas sakė, skausminga patirtis. Vanduo nepakyla daugiau kaip 11 laipsnių. Kai ypač karšta diena ir bandai eiti į vandenį (iš tikrųjų esu tai bandęs), tai tikrai net skauda kojas.

Kai vyrauja didelė drėgmė, tas karštis labai jaučiamas. Jeigu būna 20 laipsnių, jauti, kad tikrai tvanku, nes visą laiką drėgna. Airija tokia šlapia šalis.

– Šiandien vyriausybė Seime pristato metinę veiklą. Kokie jūsų prioritetai artimiausiu metu? Ką reikia daryti nedelsiant?

– Šių metų esminiai prioritetai – ta pati mokesčių reforma. Taip pat mes turime daryti sprendimus dėl pensijų pertvarkos, ypač dėl II pakopos. Tą ir padarysime. Labai svarbu ir sveikatos priežiūros sistemos struktūrinės reformos, kurios jau pradėtos ir šiemet bus tęsiamos. Pirmiausia – paslaugų prieinamumo didinimas, eilių mažinimas, pirminės sveikatos priežiūros grandies stiprinimas, ligoninių tinklas ir paslaugų kokybės sutvarkymas.

Kita sritis – švietimo reformos tęstinumas. Dabar su aukštosiomis mokyklomis esame finišo tiesiojoje, bet turime priimti sprendimus dėl vidurinio mokslo kokybės ir programų, tinklo, galiausiai – baigiamųjų egzaminų ir mokyklos baigiamojo proceso pakeitimo.

Galima paminėti, kad laukia didžiulis inovacinis iššūkis, nes tik inovatyvi ekonomika, šiuolaikiški procesai gali išlaikyti mūsų gamybos sektorių konkurencingą, skatinti ir auginti eksportą. Taigi šiose srityse taip pat turėsime daryti gana stiprius sprendimus.

Ir, kaip minėjau, niekur nedingsta klausimas dėl socialinės atskirties mažinimo. Tai – vienas esminių dalykų. Dabar norisi, kad šiemet aprėptis būtų didesnė ir paliestų vidurinę klasę.

– Kalbėdama apie žemės ūkio ministro Broniaus Markausko reikalus, prezidentė sakė, kad ant ministro ir jo šeimos krintantys piktnaudžiavimo šešėliai turi būti išsklaidyti, kylančios abejonės kompromituoja ne tik ministro, bet ir vyriausybės reputaciją. Ką apie manote?

– Su ministru kalbėjomės pirmadienį ir ministrui labai aiškiai buvo pasakyta, kad, kalbant apie mamos turimą verslą žemės ūkyje, jis turi formalizuoti ir sutvarkyti tiek savo, tiek šeimos turtinius santykius. Ministras pripažino, kad galbūt kaip politikui ar politiko šeimai reikėjo sudaryti rašytines sutartis, nors to nereikalauja įstatymas.

Buvo paminėta, kad tikrai yra didesnė problema, kurią irgi ministrui reikia išspręsti. Jis galiausiai turi apsispręsti, ar svarbiau politika, ar – verslas. Ministras mane informavo apie šeimos sprendimus parduoti verslą. [...] ir ieško kontaktų ir kai kuriuos surado su tais žmonėmis, kurie pagal tuos žmones jų teigimą neturint teisinio pagrindo ir sutarties buvo tas vienas hektaras ar pan. tos žemės buvo apdirbta.

– B. Markauskas pirmadienį teigė, kad „jei S. Skvernelis pasakys, jog turiu problemą, išeisiu tą pačią dieną“. Ką pasakėte?

– Ministras ir jo šeima turi problemą, tą problemą jis sprendžia ir turi išspręsti. Jei nepavyks, tikrai bus tokie sprendimai, kokie turi būti.

– Atsistatydinti, jūsų nuomone, jis neturėtų?

– Aš tikrai dabar nematau pagrindo trauktis. Nebent jeigu tai tęsis ir problema nebus išspręsta, tada kitokių sprendimų nebus.

– Jūsų manymu, ką vyriausybei pavyko padaryti šiais metais, ko ne?

– Visi gali Seimo svetainėje ją perskaityti. Manau, kad pagrindinis dalykas tas, kad praėjusiais metais mes sugebėjo priimti įstatymus, atlikti pakeitimus ir tas struktūrines reformas, kurios leido dalintis augančios ekonomikos vaisiais su tais žmonėmis, kuriems to labiausiai reikia. Pirmiausia visos pastangos buvo nukreiptos į skurdo ir socialinės atskirties mažinimą. Tai pavyko padaryti. Šį žingsnį mes tęsime ir šiais, ir kitais metais.

Pradėtos struktūrinės reformos kalbant apie valstybės įmonių pertvarką, kas buvo neišvengiama. Baigtos procedūros, kurios labai svarbios Lietuvai stojant į EBPO. Labai svarbu, kad mes įvykdėme likusias reformas, priėmėme įstatymus, kurių reikėjo, kad galėtume tapti šio elitinio klubo nariais. Pradėjome švietimo reformą. Pokyčiai prasidėjo vaistų rinkoje ir sveikatos priežiūros sistemoje.

Įgyvendinome dar vieną labai svarbų dalyką – dvejais metais anksčiau, neturėdami jokių politinių lozungų, skyrėme 2 proc. BVP šalies gynybai, krašto apsaugos sistemą pradėjome aprūpinti reikalinga ginkluote, apie kurią anksčiau mūsų kariai galėjo tik pasvajoti. Buvo atliekami darbai, kad būtų kovojama su korupcija. Ir labai džiugu, kad šalyje niekam nėra indulgencijos. Darbų daug, bet pagrindinis dalykas – socialinės atskirties ir skurdo mažinimas.

– O kas tai rodo?

– Tai rodo daug rodiklių. Pavyzdžiui, žmones, kurie gaudavo minimalią algą, kurie procentiškai buvo arti skurdo ribos, pavyko iš to ištraukti. Tai patvirtina procentas, kuris šiek tiek sumažino atskirtį tarp turtingesnių žmonių ir mažiausiai uždirbančiųjų. Galiausiai nelygybės tarpas, palyginti su ES valstybėmis, irgi šiek tiek pagerėjo keliais procentiniais punktais.

Tačiau po antradienio, žada ji, į mūsų šalį turėtų pradėti plūsti šiltesnis oras – didelė tikimybė, kad naktimis temperatūra retai kris žemiau 0 ℃, o dienomis dažnai kils iki 10 ℃ ar bus ir dar šilčiau.

– Kokius orus žada sinoptikai?

– Prie mūsų šalies artėja debesys, kurie atneš nepavasariškus kritulius – sniegą ir šlapdribą. Ketvirtadienis bus vėsus – dieną vos 1–6 ℃ šilumos. O atkeliavusių debesų užteks ir penktadienį, jie niekur iš mūsų šalies nesitrauks.

Tad naktį daugelyje rajonų pasnigs, kai kur galima ir silpna lijundra. Taigi vairuotojai turės būti atsargūs, nes keliuose gali būti slidu. Temperatūra naktį bus nuo 1 ℃ šilumos iki 4 ℃ šalčio. Penktadienį, dieną, sniegelį, šlapdribą turėtų keisti lietus ir šilti iki 4–9 ℃.

Šeštadienio naktį debesys nenoriai sklaidysis, bet pasnyguriuos jau tik kai kur – kadangi debesys plonesni, ir kritulių mažiau. Vėl šals iki 0–5 ℃ šalčio. Į rytą prasidės neilgas atokvėpis, iš dangaus niekas neturėtų kristi, paskui gal trumpam ir saulę pamatysime.

Tačiau jau antroje dienos pusėje į šalį vėl turėtų atkeliauti kritulių debesys ir atnešti šiek tiek šlapdribos, kuri pietiniuose rajonuose pereis į lietų. Šils iki 4–9 ℃, vietomis net iki 11 ℃. O pačioms Velykoms nieko gražaus ir labai gero pažadėti negalime.

– Matyt, tai natūralu, nes šįmet Velykos – balandžio 1 d.

– Pastarąjį 30-metį Velykos buvo kovo 31 d., antroji diena buvo balandžio 1-ąją. Taigi sekmadienio naktis turėtų būti apniukusi ir su lietumi, šlapdriba, o diena temperatūros požiūriu labai skirsis. Pietrytiniuose rajonuose, apie Vilnių, Dzūkijoje, gali šilti ir iki 7–12 ℃, bet pasimėgauti didesne šiluma trukdys lietus. O Žemaitijoje, ypač šiaurės vakarų dalyje, pūs žvarbus šiaurės rytų vėjas ir šils vos iki 1–5 ℃. Tad skirtumas tarp šiaurės vakarinių ir pietrytinių Lietuvos rajonų išties didelis. Žemaitijoje vyraus lietus, gali būti daugiau šlapdribos su sniegu.

Antrą Velykų dieną visi krituliai iš vakarų Lietuvos keliaus rytų Lietuvos link ir pasitrauks iš mūsų šalies. Naktį dar visur lis ar drėbs šlapdriba, paryčiui Žemaitijoje, temperatūrai krintant žemiau 0 ℃  keliai vėl bus slidūs. O dieną vakarų Lietuvoje turėtų būti vėjuota, bet saulėta ir be kritulių.

Iš rytinės šalies pusės sniego, šlapdribos debesys pasitrauks vėliausiai, todėl pirmadienis ten gali būti žiemiškesnis – šlapdriba, sniegas ir smarkus vėjas.

– Tokie orai, kad tie, kurie važiuos, turės būti labai atidūs ir neskubėti.

– Taip, būtinai.

– Kada ateis šilti orai?

– Jau po Velykų. Antradienį, nors bus giedra, be kritulių, bet šiluma tikrai nelepins. Naktį temperatūra neigiama, o dieną tik šiek tiek daugiau nei 5 ℃ šilumos.

Tačiau jau vėliau šiltesnis oras turėtų pradėti plūsti į mūsų šalį, didelė tikimybė, kad naktimis temperatūra retai kris žemiau 0 ℃, o dienomis dažnai kils iki 10 ℃ ar bus ir dar šilčiau.

Prognozuojama, kad pirmoji balandžio pusė bus šiek tiek vėsesnė, o mėnesio pabaiga, antra pusė numatoma šiltesnė nei įprastai.

Be to, pabrėžia ji, rytais ir vakarais reikėtų pasisaugoti plikledžio, nes dėl į Lietuvą įsiveržusio šalto arktinio oro naktys šaltės.

– Kaip vertinate dabartinius orus?

– Prieš porą dienų buvo sumušti šilumos rekordai – pajūryje buvo 10–11 ℃ šilumos. Nors, taip, prieš savaitę naktys buvo labai šaltos. Dabar temperatūra vėl leidžiasi į pakalnę, praėjusios nakties temperatūra buvo neigiama daugelyje rajonų. O artimiausią naktį jau iš tikrųjų pajusime šaltį – bus 1–6 ℃ šalčio, kai kur – net 8–10 ℃ šalčio. Todėl rytais ir vakarais reikėtų pasisaugoti plikledžio.

Penktadienį dieną bus nuo 1 ℃ šilumos iki 4 ℃ šalčio. Apie kritulius nekalbėsime porą trejetą dienų, ir šeštadienį, ir sekmadienį laukiame nepastoviai debesuotų orų, išvysime daugiau saulės. Bet į Lietuvą įsiveržęs šaltas arktinis oras, tad naktys šaltės ir dienos bus gaivesnės.

Tai įprasta, nes kovas – pereinamasis pavasario mėnuo. Be to, ir vasarį būna tokių staigių pasikeitimų.

Šeštadienio ir sekmadienio naktimis numatoma 8–10 ℃ šalčio, šiauriniuose rajonuose gali būti ir iki 11–13 ℃ šalčio. Sekmadienio naktį turbūt ir rytiniai rajonai pajus didesnį šaltį, vėl grasins plikledis.

Savaitgalį dieną bus 0–5 ℃ šalčio, nors sekmadienį temperatūra jau persiris į teigiamą pusę. Naktis iš sekmadienio į pirmadienį bus švelnesnė – 3–8 ℃ šalčio. O pirmadienio diena taip pat turėtų būti šiek tiek šiltesnė – 0–5 ℃ ar 1–6 ℃ šilumos. Taigi pirmadienį, antradienį, galbūt ir trečiadienį dienomis temperatūra kryps į teigiamą pusę, o paskui vėl ateis metas leistis nuo kalniuko.

– Tokie svyravimai kovą įprasti?

–  Taip, tai įprasta, nes kovas – pereinamasis pavasario mėnuo. Be to, ir vasarį būna tokių staigių pasikeitimų. Pernai kovas buvo tikrai labai šiltas – mušėme aukštesnės temperatūros rekordus, o dabar mušame žemos temperatūros rekordus.

Beje, 1942 m. kovo 15 d. Vilniuje naktį buvo beveik 28 ℃ šalčio. Taigi dabartiniai orai – nieko nuostabaus.

Nuo kovo temperatūros visa Europa kenčia. Trečiadienį gavome perspėjimą iš Regioninio klimato centro, kad šį savaitgalį ir kitą savaitę šalčio liežuvis pasieks net Portugaliją. Vokietija ar Balkanų šalys sulauks sniego dangos.

– Taigi kitą savaitgalį bus dar vienas atšalimas. O vėliau? Ar jau šiltės?

– Kovo temperatūra prognozuojama 2–3 ℃ žemesnė už normą. Pati kovo pradžia buvo šalta, paskui šiek tiek atšilo, o dabar ir vėl laukiame šaltesnio periodo. O paskutinė kovo savaitė ir balandžio pirmoji, turimais duomenimis, atrodo, bus gerokai šaltesnė.

Jo teigimu, šie metai tikrai turi būti lūžio metai siekiant stabdyti emigraciją. Be to, ir pernai, ir šiemet vyriausybės prioritetas – siekti, kad būtų mažinamas darbo jėgos apmokestinimas.

– Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, kurios nare Lietuva siekia tapti, ekspertų skaičiavimu, pastaraisiais metais Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja po procentą kasmet. O darbingo amžiaus žmonių iki 2030 m. sumažės 30 proc. Ekspertai sako, kad Lietuvos vyriausybei reikėtų aktyviau bendrauti su užsienyje gyvenančiais šalies piliečiais, geriau suprasti, kas jie yra ir ką veikia. Taigi ką mes darome šioje srityje?

– Mes tikrai suprantame, ir kodėl žmonės išvažiuoja, ir kuo išvažiavę dirba. Matyt, yra kelios galimybės siekiant spręsti demografinę problemą. Pirmiausia dėl natūralaus gyventojų skaičiaus mažėjimo privalome paskatinti turėti gausesnes šeimas, gimdyti daugiau. Dėl to ir pernai priimti sprendimai, kurie įsigaliojo nuo sausio 1 d. ir yra skirti tam, kad būtų stiprinamos šeimų socialinės ir materialinės sąlygos, kad būtų sudarytos sąlygos auginti vaikus.

Dėl išvažiuojančių žmonių gana daug padaryta. Pernai pritraukta rekordiškai daug užsienio investicijų – apie 7 proc. Jau yra kalbama, kad bus sukurta apie 5 tūkst. gerai apmokamų gamybinių darbo vietų. Tai taip pat turėtų paskatinti žmones čia gyventi, dirbti, užsidirbti ir neieškoti laimės kitur.

Kalbant apie tautiečius, gyvenančius užsienyje, reikia paminėti, kad rengiame demografijos strategiją. Jau iki to parengimo yra numatyta ir buvo padaryta gana daug, pavyzdžiui, kaip gerąja prasme išnaudoti tuos mūsų žmones, kuriems užsienyje sekasi, kurie tapo tikrais savo srities profesionalais ir gali telkti bendruomenę. Mes matome juos kaip ambasadorius, kad kartu su jais  galėtume žmonėms aiškinti, rodyti, kad Lietuvoje tikrai yra sąlygos ir dirbti, ir gyventi, ir vaikus auginti.

Svarbiausia dabar stabdyti išvažiuojančius žmones ir susigrąžinti tuos, kurie išvažiavo tik susikurti tam tikro materialinio pagrindo. Labai svarbu skatinti grįžti ir tuos žmones, kurie išvyko įgyti papildomų kompetencijų, išsilavinimo, patirties.

Bet labai daug reiškia ir psichologinis nusiteikimas – negalima kiekvieną kartą tvirtinti, kaip Lietuvoje blogai, kad esame patys blogiausi.

– Tai, ką sakote, skamba įspūdingai, bet kodėl žmonės negrįžta?

– Nenoriu sakyti, kad čia tendencija, bet tam tikrų gerų signalų yra – pernai emigravo mažiau žmonių nei  2016 m. Taigi turime geresnę situaciją, skirtumas mažėja. Be to, gruodžio mėnesį grįžusių žmonių buvo daugiau negu išvažiavusių.

Šie metai tikrai turi būti lūžio metai, mes turime padėti tokius pagrindus, kad situacija pasikeistų. Mes tikrai negalime prievarta uždrausti žmonėms judėti, dirbti ir mokytis. Bet labai daug reiškia ir psichologinis nusiteikimas – negalima kiekvieną kartą tvirtinti, kaip Lietuvoje blogai, kad esame patys blogiausi. Iš tikrųjų per 28 metus Lietuva padarė įspūdingą šuolį ir turėtume ne saviplaka užsiimti, bet pasidžiaugti progresu.

– Kaip susigrąžinti iš Lietuvos išvykusius žmones? KTU Europos instituto direktorius Vygaudas Ušackas pirmadienį pateikė penkis sprendimus, kurie padėtų tai padaryti. Vienas iš pasiūlymų – darbo jėgos apmokestinimo sumažinimas. Ar ketinama keisti šią sritį, t. y., ar bus mokesčių reforma?

– Tam tikri mokesčių reformos žingsniai buvo atlikti jau ir pernai – kalbu apie mažiausias pajamas gaunančius žmones ir jų pajamų gausinimą, vaiko pinigų įvedimą. Taip, ir šiais metais iki rudens sesijos siekiama, kad būtų priimti įstatymo projektai, kurie taip pat darys pokyčius mokesčių reformoje.

Nors tai tikrai nėra panacėja, bet darbo jėgos apmokestinimas bus mažinimas – tai vyriausybės seniai pasakyta, tai buvo ir praėjusių, ir šių metų prioritetas. Nors tai jau žinomos priemonės, šioje srityje aktyviai darbuojamasi.

– Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaitoje teigiama, kad skirtumas tarp atlyginimų Lietuvoje ir kitose Europos šalyse mažėja per lėtai. Taigi ateityje sunku tikėtis migracijos mažėjimo. Ką vyriausybė numato, kad būtų mažinamas šis skirtumas?

– Jūs teisingai pastebėjote. Ir 2014 m., ir 2015 m., ir 2016 m. mūsų BVP vienam gyventojui tenka 75 proc. nuo ES vidurkio. Kitaip sakant, mes dar nepriaugome net prie vidutinio europiečio. Trejus metus mes dėl to kariavome, o šiandien ne tik kalbame, bet ir bus daroma mokesčių reforma, kuri leis tą skirtumą mažinti.

– Sekmadienį Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, policijos profesinės sąjungos atstovai surengė protesto akciją prieš pareigūnų bauginimą. Policijos pareigūnų profesinė sąjunga kritikuoja prieš pusantrų metų pradėta policijos reformą. Anot jos, po reformos pareigūnai tapo ne tokie saugūs, pablogėjo tyrimų kokybė. Kokia jūsų pozicija dėl policijos reformos ir dėl vadinamųjų bauginimų?

– Tai šauksmas iš tolimos praeities, nes socialinis dialogas policijos sistemoje, vidaus reikalų sistemoje tikrai buvo kaip pavyzdys valstybės institucijoms (atkreipiant dėmesį, kad tai yra statutinės tarnybos). Kalbant apie susitarimus, trišales sutartis, profesinių sąjungų įtraukimą į sprendimų priėmimą, skaidrias vadovų atrankas, atrodė, kad tai jau visiškai baigta tema, kuri niekada nebegrįš į tą stadiją, kai kalbama apie bauginimą ir grasinimą.

Man asmeniškai neteko to girdėti, bet mačiau viešą pareiškimą. Faktas yra tas, kad, jei yra tokių nuogąstavimų ar toks profesinių sąjungų narių jausmas, vadinasi, turi būti dialogas su policijos vadovybe, ministerijos vadovybe, nes kažkas yra negerai. Norint sužinoti, kas negerai, kokios problemos, tiek profesinės sąjungos, tiek policijos vadovybė turi sėsti ir kalbėtis. Jei nėra dialogo, nėra pokalbio, nėra aptariamos problemos, kyla įtampa. Kviesčiau ir policijos vadovybę, ir profesines sąjungas ieškoti dialogo ir kompromisų.

– Praėjusį penktadienį dar negalėjote įvardyti naujo teisingumo ministro kandidatūros. Ar šiandien jau galite ją pasakyti?

– Tikrai ne.

– Kodėl?

– Todėl, kad dar nėra.

– Kandidatūros nėra ar dar negalime išgirsti pavardės?

– Paviešinsime, kai bus atliktos procedūros, žmogus patikrintas, bus jo sutikimas, bus suderinta. Tada mes paviešinsime.

– Seimas šiandien balsuos dėl apkaltos Mindaugui Basčiui. Pernai sakėte, kad komiteto išvados jus įtikino ir, jei bus prieita iki balsavimo dėl apkaltos, balsuosite prieš, kad jis būtų Seime. Pozicija šiandien jūsų tokia pati?

– Poziciją dar sustiprino Konstitucinio Teismo sprendimas.

– Kokia jūsų profesija: keliautojas, kulinaras, publicistas, vairuotojas? Dabar jau sukūrėte ir dokumentinį filmą. Kaip kilo ši mintis?

– Aš – žurnalistas. Ši mintis labiau Lino Kunigėlio. Jis sumąstė, kad būtų įdomu sukurti tokį filmą. Dabar visas dėmesys, žinoma, skiriamas valstybės atkūrimo dienai, bet kitais metais – Lietuvos kariuomenės šimtmetis. Jis prisiminė, kaip mes kažkada glaudžiai bendradarbiavome kūrybiškai kitose srityse, prisiminė, kad aš visą laiką labai domėjausi istorija, ir pasiūlė man imtis šio projekto. Taip jis ir atsirado.

– Pirmadienį LRT TELEVIZIJA rodys pirmąją dalį. Kiek iš viso filmų turėtų būti?

– Turėtų būti trys, dabar sukurtas vienas. Esmė – apžvelgti Lietuvos kariuomenės šimtmetį. Pagal įvairias sąlygas galime sukurti tris filmus, nors iš tikrųjų būtų galima sukurti 100 filmų – istorijų tiek, kad maža nesirodo. Ypač, kai baigiasi nepriklausomybės karai, atsiranda daug filmuotos medžiagos apie Lietuvos kariuomenę, tarpukarį ir pan. Tas darbas dar laukia. Pirmoji dalis skirta nepriklausomybės karams ir baigiasi Klaipėdos krašto atgavimu.

– „Lietuvos šarvai 1918–1923 m.“ – taip pavadinta pirmoji serija. Nuo ko prasideda filmas?

– Prasideda nuo to, kaip buvo įkurta Krašto apsaugos ministerija, kaip pasirašytas įsakymas kurti kariuomenę. Būtent tai yra pradžia. Chronologiškai mes keliaujame iki pat 1923 m.

Galime labai gerai įsivaizduoti – prieš 99 metus ir kelias dienas Povilas Lukšys– pirmasis Lietuvos savanoris – žuvo prie Kėdainių, prie Taučiūnų kaimo. Buvo būtent tokios pačios oro sąlygos ir visa kita... Toje vietoje irgi filmavome.

Čia noriu savo tokią emociją perteikti. Yra toks dalykas, kuris kelia liūdnas mintis – surasti pirmojo žuvusio savanorio vietą yra gana nesudėtinga, nes yra kelio nuorodų, bet  privažiuoti prie tos vietos iš tiesų nėra gero kelio. Tos vietos kiek apleistos.

Sovietiniais laikais tas paminklas buvo nugriautas, užsodinta runkeliais, dabar viskas atstatyta, bet manau, kad aplinką vis dėlto reikėtų tvarkyti. Tokios vietos, kur, mano galva, vyko vieni svarbiausių istorijoje mūšių, mažai paženklintos, pažymėtos. Tos pačios Širvintų kautynės... stovi medinė lentelė, ir tiek žinių.

V. Radzevičius/T. Raginos nuotr.

– Filme diskutuos istorikai, karybos specialistai, todėl įdomu, ar filme bus pateikiami konkretūs faktai, žinios, ar specialistai diskutuos dėl tam tikrų istorijos prieštaravimų?

– Buvo didelis klausimas, kaip vis dėlto daryti, ar gilintis į tokias itin įdomias smulkmenas ir detales, ar vis dėlto bandyti išdėlioti bendrą kontekstą. Antras dalykas pasirinktas dėl laiko stokos. Filme tiesiog neįmanoma sudėti visų įdomybių, kaip aš vadinu, istorinių įdomybių. Tai galbūt bus galima padaryti kažkokiame kitame projekte.

Čia kalbės būtent istorikai Vytautas Jokubauskas, Kęstutis Kilinskas, Karolis Zikaras, Jonas Vaičenonis, taip pat Vygantas Vareikis, kuris apie Klaipėdos krašto atgavimą ypač daug žinių turi. Iš esmės bandoma dėlioti situaciją, kokioje buvo Lietuva, Lietuvos kariuomenė.

Manau, tame filme visi priėjo prie bendros išvados. Jie kalbėjo atskirai, negirdėdami vienas kito, bet išvada būtent buvo tokia – tai, kad Lietuva apsigynė, buvo stebuklas. Lietuvos kariuomenė buvo sukurta, žiūrint dabartinėmis akimis, iš tokio mėgėjiško statuso, ir Lietuva buvo apginta.

– Keliami klausimai, kaip jaunai, karo nualintai Lietuvai pavyko sukurti karines pajėgas, sugebėjusias apginti nepriklausomybę. Ar žinomi visi atsakymai? To klausiu, nes visai neseniai rodytame cikle apie kariuomenės vadą Silverstą Žukauską sužinojome, kokiomis sudėtingomis aplinkybės buvo kuriama kariuomenė, kokia prieštaringa asmenybė buvo pats S. Žukauskas.

– Na, taip. Buvo itin daug stebuklų, kurie susiklostė, galima sakyti, mums palankiai. Kai savanoriai būrėsi, jie neturėjo nei ginklų, nei amunicijos. Pavyzdžiui, Jiezno kautynėse su bolševikais buvo daug norinčių įstoti iškart į kautynes, bet ne visus ėmė, nes ne visi batus turėjo. Tai tokios smulkmenos, kurios tiesiog glumina.

Tai buvo vyrai, kurie per trumpą laiką turėjo išmokti kariauti. Daug jų padėjo galvas, bet kaip jie pasikeitė per tuos kelerius metus, nuo pirmųjų mūšių su bolševikais, iki mūšių su lenkais. Ji virto visiškai kita kariuomene.

Net iš akių, žiūrint į nuotraukas, tai matosi. Tai užtikrinti vyrai, kurie fotografuojasi po durtuvų kautynių, kurie fotografuojasi patyrę dujų atakas ir pan. Kariuomenė subrendo priverstinai per labai trumpą laiką. Tiesiog buvo tokia būtinybė.

Reikia dar būtinai pažymėti, kad mes dažnai kalbame apie kariuomenę, savanorius, bet primirštame partizanus. Esame pripratę, kad partizanai buvo po Antro pasaulinio karo, bet turbūt reikėtų po truputį įvesti tokį terminą, kad yra ir pirmoji partizanų karta, kuri būtent buvo 1918–1919 m., kurie patys būrėsi į būrius ir gynėsi nuo užpuolikų lygiai taip pat, kaip pokario laikais.

– LRT RADIJO klausytoja pastebi, kad viskas, ko jūs imatės kartu su kolegomis, tampa be galo gerais projektais. Kaip kyla tokios mintys? Kokius naujus projektus dabar apmąstote?

– Idėjų visada daug. Labiausiai ko trūksta, tai laiko jas įgyvendinti. Ir šį filmą kuriant norėjosi daugiau laiko. Kai jau padarai viską, išlenda ir vienur, ir kitur kokia nors nematyta nuotrauka. Tiesiog būna gaila, kad jos nespėjai įdėti. Gal tai tiks ateičiai.

– Per kiek laiko šią pirmąją dalį sukūrėte?

– Per vasarą ir rudenį, viskas truko apie penkis mėnesius.

Be to, pabrėžia šalies vadovė, Pietų Korėjoje ji susitiksianti ir su „Samsung“ vadovais: „Pristatysiu paskutinę informaciją apie Lietuvos potencialą. [...] O Lietuva atrodo neblogai, Pasaulio banko tyrime mes užimame 16-ą vietą pagal verslo sąlygas.“

– Į Pietų Korėją vykstate darbo vizito. Koks jo tikslas ir kiek jam turėjo įtakos tai, kad netrukus šioje šalyje prasidės olimpinės žaidynės?

– Įtaka didžiulė. Išlydėjau mūsų komandą. Ji ne tokia gausi, kaip vasaros olimpinių žaidynių, bet svarbiausia, kad Lietuva dalyvauja ir turi komandą, todėl ją reikia ypač ją palaikyti. Dalyvausiu olimpiados atidaryme, palaikysiu pirmuosius startus, aplankysiu olimpinį miestelį. Taigi tikrai bus ir moralinė, ir kitokia pagalba. Tuo labiau kad ir lauktuvių vežame, ir gerą nuotaiką, ir Lietuvos palaikymą, ir Lietuvos trispalvę, kad tik komanda jaustųsi nepamiršta, palaikoma ir mylima.

– Kokių lauktuvių vežate?

– Kad kas nors neatimtų, pasakysiu, kai nuvyksiu. Medaus tikrai vežu.

– Bet šiaip tai yra darbo vizitas. Kokie susitikimai numatyti?

– Labai džiaugiuosi, kad Pietų Korėjos prezidentas pasiūlė susitikti. Tai tikrai labai svarbu – olimpinėse žaidynėse dalyvauja beveik 180 šalių, o Lietuvai yra išskirtas dėmesys, nes su Pietų Korėja mus sieja vis glaudesni ryšiai. Tai ir globali partnerė NATO narių, ir dvišaliu pagrindu jau esame užmezgę rimtą kontaktą, nes būtent Pietų Korėjos buvo pastatytas mūsų suskystintųjų dujų terminalas. Taigi Korėja tampa vis svarbesnis ekonominis partneris šiame regione.

– Paminėjote, kad susitiksite su Pietų Korėjos prezidentu. Kiek apskritai mūsų ryšiai su Pietų Korėja yra svarbūs ir kiek galime juos plėsti?

– Plėsti tikrai yra dėl ko ir yra tokia galimybė. Pavyzdžiui, per penkerius metus mūsų prekybos apimtys išaugo penkis kartus. Tai reiškia, kasmet jos auga 100 proc. Nors jos, žinoma, daugiausia yra tradicinės, bet vis daugiau bendradarbiaujame įvairių inovatyvių produktų srityje, nes Pietų Korėja – 11-a didžiausia ekonomika pasaulyje.

Mes taip pat investuojame į savo gyvybės mokslus, lazerius, o jie taip pat žinomi ir paklausūs Pietų Korėjoje. Taigi erdvės yra ir norime ją plėsti, intensyvinti, nes, kaip minėjau, yra ir daug gražių tradicijų, ir globalūs saugumo iššūkiai panašūs. Kalbu apie tai, kad Pietų Korėja yra sudėtingoje geografinėje platumoje ir turi išgyventi su tokiu kaimynu. Taigi turime labai daug bendrų spręstinų problemų, kurias reikia aptarti ir apgalvoti, kur galime vieni kitiems padėti.

– Susitiksite ir su didžiulės tarptautinės kompanijos „Samsung“ vadovais. Kuo svarbus šis susitikimas?

– „Samsung“ – antra didžiausia technologijų kompanija pasaulyje, garsėjanti didžiuliu dėmesiu technologiniam progresui, ypač, dirbtinio intelekto vystymui. Ji dabar viena svarbiausių tai darančių pasaulio kompanijų. Tokioms kompanijoms labai svarbu, kur ir kaip vyksta verslo plėtra, todėl „Samsung“ vadovams pristatysiu paskutinę informaciją apie Lietuvos potencialą. Mes tikrai suinteresuoti, kad „Samsung“ plėstųsi Lietuvoje ir investicijomis, ir paslaugomis.

O Lietuva atrodo neblogai, Pasaulio banko tyrime mes užimame 16-ą vietą pagal verslo sąlygas. Turime vieną greičiausių plačiajuosčių šviesolaidinį internetą, 4G mobilųjį ryšį. Taigi išties turime apie ką pakalbėti. Jau turime pritraukę įdomių vardų iš didžiulių Vakarų kompanijų, tad kviesiu „Samsung“ rinktis Lietuvą ir plėtrą Lietuvoje.

– O spėsite į Lietuvą sugrįžti iki Vasario 16-osios?

– Spėsiu. Susitikimus dar ne visus paminėjau. Prieš pačias olimpines žaidynes ir jų atidarymą dar bus visų valstybių vadovų, visų delegacijų oficialus priėmimas. Tai darys Korėjos prezidentas. Čia taip pat turėsiu galimybę susitikti su daugeliu pasaulio vadovų. Žinau, kad bus ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius, ir JAV viceprezidentas, ir Švedijos karališkoji šeima, Vokietijos, Slovėnijos, Šveicarijos, Lenkijos, Japonijos, Norvegijos vadovai – galiu vardinti ir vardinti...

Tikrai bus galimybė pasinaudoti šiuo priėmimu ir pakalbėti mus ir Europą dominančiais klausimais, apie globalų saugumą. Kelionė lyg ir į olimpiadą, bet kartu yra labai daug galimybių išspręsti daug kitų klausimų.

– Koks tai laiškas? Koks jo turinys ir kokia žinia Europai?

– Šis laiškas, galima sakyti, yra tipiškas viduramžių valdovų elgesio išraiškos pavyzdys. Iš tikrųjų tame laiške kreipiamasi į krikščioniškus miestus, visų pirma – Hanzos miestus. Miestiečiai kviečiami atvykti, jiems žadamos palankios sąlygos, užsimenama apie tam tikrus valdovo krikšto ketinimus.

Taip pat, galima sakyti, vykdoma kontrpropaganda tai propagandai, kuri apie Lietuvą buvo skleidžiama Vakaruose, kad Lietuvos gyventojai yra barbarai ir visa kita. Šiame laiške matyti pirmieji atsako ženklai – Gedimino laiškuose būtent ordinas apkaltinamas kaip ta institucija, kuri pati naikina bažnyčias, ta institucija, kuri prekiauja išmaldomis ir t. t.

Tai iš tikrųjų vienas iš Lietuvos bandymų atsiverti pasauliui, vienas iš bandymų spręsti tiek politinius, tiek ekonominius klausimus, kurie buvo aktualūs to meto Lietuvoje, t. y. taikos siekis su ordinais ir siekis turėti daug naujų gyventojų.

– Šis Gedimino laiškas rašytas 1323 m. sausio 25 d. Jis itin svarbus dėl to, kad tai – pirmas rašytinis šaltinis, kuriame paminėtas Vilnius? Todėl ir skaičiuojame miesto istoriją būtent nuo 1323 m.?

– Taip.

– Laiškas saugomas Rygos archyve. Galbūt jis galėtų būti saugomas čia, Lietuvoje?

– Tas laiškas buvo išsiųstas [Rygai] ir jame buvo tokia nuoroda, prašymas, kad miestiečiai pasidarytų to laiško nuorašą, kurį tiesiog skelbtų bažnyčiose, supažindintų su jo turiniu kitus miesto gyventojus. Rygos miestiečiai, tuometinė Rygos miesto taryba buvo labai uoli ir iš tikrųjų atsižvelgė į šį Gedimino prašymą – būtent pasidarė tokį jo laiško originalo nuorašą. Kaip žinome, pats laiško originalas nėra išlikęs.

Martynas Mikelionis/Realisbeautiful nuotr.

– Kaip Gediminas kūrė miestą? Kaip visa tai vyko? Pažvelkime į istorijos pradžią.

– Kai kalbame apie miesto įkūrimą, reikėtų skirti du labai aiškius dalykus – pirmą paminėjimą ir realius veiksmus, kuriant miestą. Paskutinių archeologinių tyrinėjimų metu aiškiai matyti, kad šiaip jau teoriškai ne pats Gediminas yra miesto kūrėjas. Miestas, kaip didžiojo kunigaikščio rezidencija (pabrėžiu), buvo specialiai pradėtas kurti XIII a. pabaigoje. Gediminas, kaip vaikas, galėjo šiuos dalykus atsiminti.

Kitas dalykas, labai svarbus europietiškoje ir krikščioniškoje tradicijoje, būtent tas paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Būtent europietiškoje krikščioniškoje tradicijoje raštas vaidina be galo svarbų vaidmenį. Vietovės, miesto užrašymas laikomas tam tikru neginčijamu įrodymu, kad tas miestas, ta vietovė tuo metu tikrai egzistavo. Taigi tas paminėjimas yra tam tikra simbolinė miesto gimimo data.

Gedimino laiškuose galime įskaityti to atviro, liberalaus, geranoriškai nusiteikusio atvykstantiems su gerais norais žmonėms miesto pradžią.

Be jokios abejonės, Gediminas pats prisidėjo prie miesto kūrimo ir, aišku, visų pirma miestas pradėjo kurtis nuo pilies, įtvirtinimų. Juo labiau kad aplink tą miestą ir kūrėsi tie patys amatininkai, pirkliai. Būtent jie kūrėsi valdovo artimoje aplinkoje, nes sulaukė iš jo tam tikros paramos.

Gediminas, kviesdamas atvykti pirklius, amatininkus ir kitų profesijų žmones, kaip tik ir galvojo apie tą tuo metu jauną Vilniaus miestą, kuriame dar, galima spėti, nebuvo tiek daug gyventojų. Būtent kviesdamas atvykėlius jis tikėjosi padidinti savo pavaldinių ir Vilniaus miestiečių skaičių.

– Miesto gimtadienio proga vyko diskusija „Ką mums kalba karalius Gediminas“. Kokia jūsų pagrindinė mintis šioje diskusijoje?

– Tiesiog gana šmaikščiai kalbėjome ir apie tokius dalykus, kaip galima kai kuriuos Gedimino žodžius interpretuoti šių dienų kontekste.

Žinote, pas mus susiklosčiusi tokia negera tradicija – jeigu yra koks nors jubiliejus, šventė, žmonės kalba labai rūsčiais veidais. Vakar tiesiog pabandėme keisti ir formuoti naują tradiciją, kad per šventes, jubiliejus galima kalbėti ir linksmai.

– Vilnius – daugiakultūris miestas. Kaip jis keitėsi per septynis šimtmečius? Turbūt neįmanoma visko susakyti, bet kokie žmonės, įvykiai, jūsų manymu, buvo esminiai svertai, formavę Vilnių ir jį užauginę tokį, koks yra šiandien?

– Jeigu žiūrėsime į daugiakultūrio Vilniaus pradžią, kažkuria prasme galima sakyti, kad būtent su šitais didžiojo kunigaikščio Gedimino kvietimais ir buvo tam daugiakultūriui Vilniui padėta pradžia. Šiaip, žinoma, religinės tolerancijos terminas daug labiau komplikuotas, bet supaprastindami galime sakyti, kad jau Gedimino kituose laiškuose (kur jis kalba apie tai, kad leidžia stačiatikiams tikėti savo tikėjimą, katalikams – atlikti savo tikėjimo praktikas) yra netgi padėtas religinio tolerantiškumo pagrindas, nors viskas šiek tiek sudėtingiau.

Valdovui visų pirma ne tiek rūpėjo pavaldinių religija, kiek tiesiog jų gerai mokami, iš jų surenkami mokesčiai. Šiaip jau matome, kad ta tolerantiškumo tradicija išsilaikė per visą Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį Lenkijos karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pavyzdžiui, dėl tų pačių žydų. Jie galėjo tapti pilnateisiais LDK piliečiais ir netgi bajorais, jeigu jie tiesiog priimdavo krikščionybę.

Visi šitie dalykai iš tikrųjų buvo pradžia. Gedimino laiškuose galime įskaityti to atviro, liberalaus, geranoriškai nusiteikusio atvykstantiems su gerais norais žmonėms miesto pradžią.

Mantas Sinkevičius/Realisbeautiful nuotr.

– Ir anksčiau, ir dabar turistai žavisi Vilniumi, jį supančia žaluma, architektūra, ypač – senamiesčiu. Jums asmeniškai kas labiausiai patinka Vilniuje? Galbūt kažkas nepatinka?

– Aš asmeniškai esu senamiesčių fanatikas. Jeigu mieste nėra senamiesčio, man atrodo, kad kažkas nevisai normalu. Žinot, iš tikrųjų Vilnius parodo tą mūsų kultūrų įvairovę, kuri čia maišėsi, kuri čia persipynė. Dabar atėjo tokia mada, kai ta kultūrų įvairovė visus žmones, taip pat ir mane, žavi.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje, po to, kai Lietuvą užėmė vokiečiai, buvo atvykęs vienas iš vokiečių ideologų, rodos, Himleris. Jį tiesiog piktino bažnyčių, cerkvių ir žydiškų šventovių stovėjimas vienų šalia kitų. Jis sakė, kad tai yra pats bjauriausias miestas. Tai skonio reikalas. Bet kuriuo atveju šiuo metu Vilnius dėl savo kultūrinės įvairovės, kuri matoma ir nesunkiai įskaitoma architektūroje, iš tikrųjų yra europinių miestų perlas.

– Ketvirtadienį – Vilniaus gimtadienis. Ko jūs palinkėtumėte miestui ta proga?

– Tiesiog išlaikyti tą pačią tradiciją, kartais tiesiog iš senesnių laikų pasimokyti tam tikrų sprendimų, kurie padeda miestui augti, plėstis, keistis, bet kartu išlikti tokiam pačiam atviram iššūkiams, juos priimti ir juos pritaikyti vietos poreikiams.