Solt Leik Sičio Kapitolijaus kalvos rajono gyventojus sutrikdė policijos sirenos ir sujudimas vienoje iš gatvių, kur savo automobiliais ir motociklais suvažiavo Jutos sostinės pareigūnai.

„Paklausiau vieno pareigūno, kas čia vyksta? Ar tai kažkas, dėl ko turėčiau nerimauti dėl savo žmonos ir dukros? Jis sakė, kad ne, bet po trumpos pauzės pasakė, jog medyje yra meška. Tai gerokai mane šokiravo“, – kalbėjo vyras.

Iš tikrųjų medyje tupėjo jauna meška, matyt, atklydusi iš Solt Leik Sitį supančių kalnų miškų. Deja, policijos ir žiūrovų sujudimas aplink medį išgąsdino laukinį gyvūną ir jis nepanoro nusileisti ant žemės, kur jį galima būtų lengviau sugauti.

„Mūsų pareigūnai sureagavo ir aptiko mešką medyje. Nuo tada, kai užblokavome kelią, informuojame bendruomenės narius, kad vengtų šios vietovės. Svarbiausia, laikykitės atokiau nuo meškos, įsitikinkite, kad jūsų augintinių nėra toje teritorijoje“, – šnekėjo vyras.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Galiausiai buvo iškviesti Laukinių gyvūnų kontrolės biuro specialistai. Jie nusprendė šauti į mešką migdančiais vaistais – prieš tai pastatę po medžiu sunkvežimį su specialia pagalve.

Strėlytė pataikė, bet antroji plano dalis visiškai nepavyko. Meška nuslydo nuo šakos žemyn. Krito iš 15 metrų aukščio. Žnektelėjo tiesiai ant asfalto.

Veterinarai iškart apžiūrėjo nukritusią miegančią juodąją mešką ir konstatavo, kad po tokio šuolio ji liko sveika. Galiausiai jai suleido vaistų, kurie panaikina migdantį efektą. Laukinis gyvūnas buvo nuvežtas už miesto ir paleistas. Prieš tai jai į ausį įsegė identifikacinę specialią žymę.

„Taigi, dabar gausite penicilino tabletę. Mes ją susmulkinsime ir ištirpdysime“, – teigė moteris.

„Man reikia pažiūrėti, ar kateteris yra tinkamoje padėtyje. Taip, jis yra ir laikosi teisingai. Duosiu jums ir kitų vaistų“, – šnekėjo moteris.

Taip dirbama naujoje slaugos ligoninėje.

„Akių skyriuje šiuo metu nėra lovos, nes visai neseniai pacientas buvo specializuotoje palatoje ir aplink jį buvo daug gydytojų. Jie atkeliauja pas mus, kai jau nebereikia intensyvios priežiūros. Tai yra vienas iš dalykų, kuris sumažina spaudimą personalui“, – kalbėjo Helsinjoro reabilitacijos centro vadovė Pia Hansen.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kita vertus, danai pripažįsta, kad tokių paslaugų vis dar labai trūksta ir neretai ligoninės yra perkrautos ir priverstos tiekti slaugos paslaugas, kurios ten labai brangiai kainuoja arba tenka gydyti pacientus namuose.

„Nemanau, kad sekasi labai gerai. Manau, kad tokia plėtra vyksta per lėtai. Su naująja sveikatos apsaugos reforma norime stiprinti vietos lygmenį, bet kol apie tai kalbame, savivaldybės kritikuojamos, nes viskas vyksta labai nevienodai. Tačiau savivaldybėse ne visada yra pinigų bei kompetencijos tokioms užduotims, kai reikia spręsti iš ligoninių plūstančių pacientų reikalus“, – nurodė Bendruomenės sveikatos komiteto vadovė Sisse Marie Welling.

Pagal danų sveikatos apsaugos reformą – tokia decentralizacija ir žemesnio lygio medicinos paslaugų tiekimo ir finansavimo perkėlimas savivaldybėms turėtų išspręsti eilių ligoninėse problemas bei pooperacinės priežiūros klausimus. Bet tam reikėtų gerokai daugiau tokių modernių slaugos ligoninių.

Įspūdingo dydžio gyvulys sveria toną ir šimtą kilogramų – maždaug du kartus daugiau nei įprastinė tokios veislės karvė. Būtent tokie galvijai, brazilų nuomone, padės jiems užkariauti pasaulinę jautienos rinką.  

„Manau, kad ji daug prisidėjo prie genetinio tobulinimo, kurio visi siekia. Ateityje tikrai turėsime geresnės kokybės mėsos bei gyvulių, kurių skerdenos išeiga bus didesnė, nes dirbame su elitiniais galvijais“, – teigė 33 proc. karvės bendraturtis Ney Pereira. 

Be abejo, kad užaugtų tokia didelė indiškos Neloro veislės karvė, jai reikia papildomų pašarų, bet jos palikuonys turėtų gerai jaustis ir ganyklose.

Brazilijoje ganosi 230 mln. karvių ir jaučių – daugiau nei šalyje yra gyventojų. Tačiau genetinė jų kokybė yra labai svarbi. 

„Apibendrinant galėčiau pasakyti, kad tai karvė, kurioje dera veislinis grožis, reprodukcinės galimybės ir šiuolaikinė genealogija. Visa tai – viename gyvūne“, – tikino veterinarijos gydytojas Cleiton Borges. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Vien šios karvės kiaušialąstės gali kainuoti šimtus tūkstančių dolerių, nes jas galima įsodinti kitoms karvėms ir taip gauti daug aukščiausios kokybės veršelių. 

„Ji negali apsiriboti tik Brazilija. Jei ji yra geriausia pasaulyje, ne tik dėl jos kainos, privalome dalytis ja po visą pasaulį. O komercinis būdas tai padaryti – eksportuoti jos genetinę medžiagą. Ketiname eiti šuo keliu“, – kalbėjo karvės bendraturtis. 

Brazilija jau tapo didžiausia jautienos eksportuotoja pasaulyje, daugiausiai bendradarbiaudama su Kinija. Kita vertus, jautienos gamyba laikoma pačia taršiausia žemės ūkio šaka dėl gausybės į atmosferą išmetamo anglies dvideginio, metano bei dėl miškų kirtimo, kad gyvuliai turėtų kur ganytis. 

Vokietijos meteorologinių tarnybų duomenimis, kai kuriose Švabijos vietovėse per parą prilijo daugiau kaip trylika centimetrų vandens. Tokios liūtys iškart perpildė vietos upes. Jos išsiveržė iš krantų ir ėmė semti bavarų miestus bei kaimus, kėsinosi į jų namus.  

Deja, ne visiems Bavarijos gyventojams pavyko išsaugoti savo namus sausus, nes vanduo pakilo ir viską užliejo labai greitai.  

„Potvynis vis plūdo ir plūdo. Neturėjome jokių šansų. Rūsį su daiktais teko palikti nedelsiant, nes jį užpylė per 30 ar 40 sekundžių“, – teigė vietos gyventojas Herbert Sauter.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kai kuriose potvynio užlietose vietovėse teko pasitelkti net gelbėjimo sraigtasparnius, kad perkeltų vandens apsuptus žmones į saugias vietas. Kita vertus, tai kalnuota vietovė, todėl vandens srautas gana greitai nutekėjo žemyn ir pridarė daug nuostolių.  

„Taip, vandens lygis buvo gana aukštas. Viskas įvyko per kelias minutes, o paskui labai greitai nuslūgo. Negalėjome išvažiuoti su automobiliais, bet laimė, turėjome pirmą ir antrą aukštą. Stengėmės pasiimti keletą daiktų į viršų“, – pasakojo apygardos administratorė Sandra Neubauer. 

Pietų Vokietijos komunalinės tarnybos skubėjo atkurti elektros bei geriamo vandens tiekimą ir sutvarkyti kanalizacijos tinklus.

Vokietijos meteorologinių tarnybų nuomone, tokių staigių ir didelių potvynių Bavarijoje nebuvo daugiau kaip 100 metų. Toks stichijos siautėjimas gali būti susijęs su klimato kaita. 

Vokiečių kanalo RTL filmavimo grupė nusprendė pati išbandyti neįtikėtinai giliai įsikūrusį britų viešbutį. Tam teko nuvykti į senąsias britų skalūninio akmens kasyklas. Nusileisti prie viešbučio nėra taip paprasta, reikia laipiojimo įrangos.

Velso šiaurėje esantis viešbutis įrengtas Komortano skalūnų kasykloje, kur britai išgaudavo stogams dengti tinkamas akmens plokštes.

„Tai didžiausia skalūnų kasykla pasaulyje. Daugiau kaip 100 kilometrų tunelių. Visi jie – panašūs. Svarbiausia, neatsilikti nuo grupės ir būti su šalmu“, – pasakojo kasyklos gidas Nickas Meakinsas.

Kasykla veikė daugybę metų, bet dabar ji jau seniai uždaryta. Bet klausimas, kaip galima pastatyti visą viešbutį taip giliai po žeme, privilioja šimtus turistų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: 

Nakvynė požeminiame viešbutyje – labai brangi, nes reikia sumokėti už profesionalus gido paslaugas. Be tokio gido, vargu, ar pavyktų pasiekti kasyklos dugną.

„Tai autentiška įranga, kurią paliko kalnakasiai. Vežimėlis, kuriuo išveždavo skalūnus“, – sakė N. Meakinsas.

Kelias į viešbučio registratūrą atrodo tikrai neįprastai ir šiurpokai. Tam yra priežasčių. Nuo 1810-ųjų iki XX-ojo amžiaus pabaigos britai šioje milžiniškoje kasykloje prarado kelias dešimtis darbininkų. Ji net buvo pavadinta „Skerdykla“.

Toliau daugiausia tenka leistis lynų keliais, nes giliausioji kasyklos dalis – tikrai stati. Būtent jos dugne ir įsikūręs viešbutis. Jame gali apsistoti iki dešimties žmonių. Yra visi patogumai ir internetas, tik virtuvė – kiek skurdoka, nes patiekalai vien iš sausų konservų. Matyt, normalios virtuvės įrengimas ir šviežių maisto produktų tiekimas į 400 metrų gylį pasirodė per brangus malonumas. 

„Tai – ne tik viešbutis, tai – galimybė pabūti kasykloje, pakeliauti lyno keliais. Tai – unikali patirtis“, – tvirtino N. Meakinsas.

Svarbiausias ir labiausiai įtikinantis naujo prietaiso testas – leisti jį išbandyt visiems iš eilės. Būtent tą ir padarė Kembridžo universiteto kūrėjai, pristatę „trečiąjį nykštį“ Karališkosios draugijos vasaros mokslo parodoje. Automatizuotą nykštį išbandė beveik 600 žmonių, tarp jų daug vaikų. Juo nepavyko pasinaudoti tik keturiems testuotojams.

„Kai augi su dviem rankom ir dešimčia pirštų, tai atrodo keistokai. Visa tai labai skiriasi nuo naudojimosi protezuota ranka. Bet kokiam įrankiui, kurį išmokstame naudoti kasdieniame gyvenime, reikia šiek tiek pasimokyti ir įgyti patirties“, – teigė „trečiojo nykščio“ kūrėja Dani Clode. 

Nykščio kūrėja tikrai pasistengė, kad toks naudingas papildomas pirštas būtų kuo paprastesnis, bet tuo pat metu – naudingas. Beje, jis valdomas jutikliais, kurie padėti po kojų nykščiais.

„Tai trečiasis nykštys. Jis valdomas dviem varikliais, nešiojamas ant riešo. Valdant kaire koja jis atlieka tokį judesį – aukštyn žemyn. Judesys yra proporcingas, nykštys gali judėti greitai ir lėtai. O dešinės kojos nykščiu galiu sulenkti skersai“, – aiškino D. Clode.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Iš esmės panašiai veikia visi dabartiniai galūnių protezai, bet šis nykštys skirtas visiškai sveikiems žmonėms. 

„Taip pat labai įdomios potencialios galimybės panaudoti nykštį produktyvumui didinti darbo vietose, ypač tose, kur pasikliaujama rankų miklumu. Tai būtų naudinga ir darbininkams, kurie bando sulituoti sudėtingą įrenginį, o gal net chirurgams, kuriems vienu metu tenka dirbti su daug instrumentų“, – kalbėjo neurobiologijos profesorė Tamar Makin. 

Nesiliaujantis verslo spaudimas didinti darbuotojų našumą tikrai gali priversti sukurti daugiau tokių žmogaus fizines galimybes didinančių technologijų.

Rumunų biologai stebi gana gausią Šiaurės Afrikos flamingų grupę, kuri atskrido į vieną Dunojaus deltos protakų. Gerai, kad čia yra didelis gamtos rezervatas, kur rumunai saugo ir rūpinasi daugybe kitų vandens paukščių. 

„Mano kolegos juos matė maitinantis. Akivaizdu, kad ten jiems yra maisto“, – teigė rezervato direktorius Bogdanas Bulete.

„Lizdus suka toliau – šiaurinėje Krymo pusiasalio dalyje“, – sakė biologas Adrianas Bilba.

Iki šiol Juodosios jūros pakrantėse flamingai perėdavo labai retai, bet atrodo, kad dėl šiltėjančio klimato padėtis ėmė keistis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Pastaraisiais metais šį flamingų antplūdį į Dunojaus deltą tikriausiai sukėlė sausros, kurios išdžiovino jų įprastines perėjimo vietas ir privertė keltis toliau į šiaurę“, – aiškino paukščių fotografas Danielis Petrescu. 

Pernai nemaža flamingų grupė buvo pastebėta kitoje Dunojaus vietoje. Tada šie gražūs paukščiai vasarą praleido nuošaliose Dunojaus protakose.

„Sniffy“ milteliai sudaryti iš arginino, kofeino, kreatino ir taurino. Tai, kad juos reikia įtraukti per nosį, gamintojų teigimu, pagreitina energijos antplūdžio efektą.

„Tai keistoka. Galite nusipirkti jį tabako parduotuvėje, nors šiaip jie draudžia įvairias medžiagas. Kitos medžiagos draudžiamos, o jį galima įsigyti be recepto“, – stebėjosi vyras, paklaustas, ką mano apie naują produktą.

„Tai labiau priklauso nuo to, kaip jį vartojate“, – pridūrė kitas vyras.

„Taip, tai tiesa. Jūs galite jį uostyti. Įdomu, kokia čia logika?“ – domėjosi vyras.

Paklausti, ar reikia mokytis, kaip jį uostyti, vyrai atsakė, kad jiems problemų nesukėlė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Paklausti, ar vartojimo būdas imituoja kokaino vartojimą, vyrai atsakė: „Taip, tarsi būtų kokainas. Tai įdomu ir ganėtinai keista“.

Nors miltelių sudedamosios dalys tokios pačios, kaip kituose legaliai pardavinėjamuose energetiniuose stimuliantuose, Prancūzijos sveikatos apsaugos ministerija jau pareiškė, kad miltelius reikia nedelsiant uždrausti.

„Skandalinga netiesiogiai skatinti kokaino vartojimą ir taip elgtis siekiant komercinės naudos“, – piktinosi Prancūzijos priklausomybių organizacijos pirmininkas Bernardas Bassetas.

Vokiečių reporteriai patys išbandė dirbtiniu intelektu valdomą parduotuvę. Pirmam apsipirkimui reikia programėlės „Pick and Go“ ir parodyti savo asmens tapatybės kortelę. 

„QR kodas rodo, kad galiu pirkti. Malonu tai, kad nereikia rankoje laikyti telefono. Tiesiog eini ir perki“, – pasakojo RTL reporterė Daria Semcov. 

Prekes galima tiesiog susikrauti į savo krepšį. Atrodo lyg vagystė, bet reikia nepamiršti DI – „didžiojo brolio“ ir daugybės jo kamerų. 

„Įdomiausia tai, kad vaizdo duomenys sujungiami į parduotuvės 3D modelį. Taigi tiksliai žinome, kur yra kiekviena prekė, tada galime ją priskirti objektui ir jo pirkinių krepšelį pateikti pirkėjui“, – aiškino „Rewe Pick&Go“ projektų vadovė Jana Sanktjohanser.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tokiu virtualiu pirkinių krepšeliu gali naudotis ir klientai, kurie nėra atsisiuntę programėlės – jie atsiskaito greitojoje kasoje. Tie kurie prisiregistravo, gali tiesiog praeiti pro šalį, tereikia išeinant pridėti telefoną prie skaitytuvo.

Diuseldorfo parduotuvėje pirkėjai taip pat gali patys nuskenuoti prekes arba sumokėti senoviniu būdu prie kasos. Bet naujas būdas jau turi gerbėjų.  

Natūraliai kyla klausimas, ar kiekvienas klientas gali saugiai ir patikimai naudotis „Pick and Go“ programėle. 

„Mano pirkinius galima personalizuoti, nes žinau, ką ir kada pirkau. Ir tai ne daugiau nei tuo atveju, jei naudočiau lojalumo kortelę. Duomenų įvairovės, praradimo ar skaidrumo požiūriu, tai nėra kenksminga“, – tikino mažmeninės prekybos ekspertas Jörgas Funderis. 

Po apsipirkimo mobiliajame telefone galima peržiūrėti čekį, už kurį atsiskaitoma per „Paypalą“. 

Pirmą kartą tokios lenktynės buvo surengtos 1906 metais gruodžio 9 dieną. Jos leido tuometiniams turtuoliams nuvažiuoti iš prabangaus Rekoletos rajono į užmiestį savo naujutėliais, ką tik pradėtais gaminti, automobiliais. Dabar tokiose lenktynėse taip pat gali dalyvauti tik turtingi žmonės, nes daugiau kaip šimto metų senumo, gerai važiuojanti automobilizmo relikvija – labai nepigus malonumas.  

„Atrodo, patenki į kitą dimensiją. Lyg įvažiuotum į laiko tunelį ir staiga išvažiuotum 1912 metais. Važiuoji kitu greičiu, su kitokia, pavaras perjungiančia, svirtimi“, – pasakojo automobilių restauratorius Jorge Luisas Penedo. 

Automobiliai autentiški, dauguma buvo surinkti Argentinoje, kol pirmasis pasaulinis karas nesutrikdė detalių tiekimo. Be abejo, jie kiek patobulinti, kad ne tik galėtų važinėti Buenos Airių ir užmiesčio gatvėmis bei keliais, bet ir atitiktų modernius saugumo reikalavimus.

„Priežiūra nesudėtinga, nes juose nėra jokios elektronikos, todėl koks nors senas mechanikas visada žino, kaip juos tvarkyti“, – teigė Istorinių automobilių klubo narys Guillermo Bianchi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Vienintelė problema – dabartinis benzinas. Jis nėra toks atsparus kaip senasis su švino priedais. Jei mašina ilgai stovi – degalai suyra užkimšdami karbiuratorių ir kitas detales. Patys seniausi varžybų dalyviai atrodo tikrai antikvariškai, bet prieš 1920 metus pagaminti kadilakai ar leilandai iš esmės nelabai kuo skiriasi nuo dabartinių mašinų.  

„Nors šiuolaikiniuose automobiliuose yra daug technologinės pažangos, principas išlieka tas pats: variklis, degimas ir panašiai. Dabar jie juda elektrifikacijos link ir kai kurių kitų technologijų, bet jų ištakos yra tokios“, – kalbėjo automobilių restauratorius. 

Turint omenyje, kad automobiliams, kurie buvo pradėti pagaminti iš štampuotų plieno lakštų, taip pat jau šimtas metų – dabartinės mašinos su vidaus degimo varikliais iš esmės tebėra labai panašios į savo proseneles. Šio amžiaus pradžioje kitą žingsnį automobilių evoliucijoje padarė „Toyota“ hibridai bei elektromobiliai su ličio baterijomis.