Esant šiuolaikinėms galimybėms perskaityti naujienas telefonuose, kompiuteriuose ir t. t., daugelis, ypač jaunosios kartos atstovai, laikraščio puslapių nebevarto. Niekada nepraleidžiu "Nuomonių" puslapio. "Karšto telefono" skiltyje žmonės išsako savo rūpesčius, pastebėjimus, ginčijasi, kartais būna labai kategoriški, bet tai ir yra tikroji žodžio laisvė.
Tik vargu ar tuos pasisakymus skaito tų institucijų, kurioms būna skirtos išsakomos pastabos ar pasiūlymai, atstovai?
Vieni siūlo bučiuoti rankas Klaipėdos merui už tvarką, kiti piktinasi ne laiku ir ne vietoje atliekamais miesto tvarkymo darbais.
Beje, šiam tikslui siūlyčiau "Klaipėdos" laikraščio redakcijai įsteigti puslapį, į kurį miestiečiai ar miesto svečiai spausdinimui galėtų siųsti miestą puošiančius ar teršiančius vaizdus. Gal už tvarką atsakingi savivaldybės darbuotojai ne visada išeina pasižvalgyti iš kabinetų ir ne viską pamato.
Esu iš tų, kurios laukia ir skaito "Žvilgsnio" rubrikoje rašančius redakcijos žurnalistus. Ypač žavi Sauliaus Pociaus išsakomos mintys, kaip, beje, ir dažnai į nuomonių puslapį rašančio Vyto Tamošiūno pamąstymai.
Apgailestauju, kad nežinojau, kur vyksta atsisveikinimas su Klaipėdos ir visos Lietuvos Šviesuoliu Dionyzu Varkaliu. Manau, ne tik aš, bet ir daugiau klaipėdiečių būtų nuėję nulenkti galvą šiam kukliam ir didžiam žmogui. Prie informacijos sklaidos galėjo labiau prisidėti ir "Klaipėdos" dienraštis.
Kraupi buvo tiek seimūnų, tiek socialinių medijų rašytojų reakcija į Kovo 11-osios akto signatarų deleguotos Zitos Šličytės kalbą Seime. Džiaugiuosi advokatų, o tai ne taip dažnai nutinka, vieningumu dėl pasiruošimo savo kolegę ginti teisme nemokamai, jei to prireiktų.
Z.Šličytė – ne tik buvusi advokatė, bet ir drąsi politikė, svarbi Nepriklausomybės kovos laikų politinė veikėja, viena tų, kuriems turime būti dėkingi už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.
O kalba buvo puiki. Žinoma, ne visi su tuo gali sutikti, bet tam ir yra demokratija ir galimybė laisvai reikšti savo nuomonę, prie ko prisideda ir "Klaipėdos" laikraštis.
