ARCHITEKTŪROS ISTORIKĖ – APIE OPTIMIZMĄ SKLEIDŽIANTĮ KAUNO MODERNIZMĄ

Dėl Kaune sutelktos moderniosios architektūros vertės Lietuvoje nesiginčija niekas. Tačiau kaip jos unikalumu ir svarba globaliu kontekstu įtikinti pasaulį? Atsakymas, regis, rastas. Kauno modernizmas simbolizuoja optimizmą, kuriuo XX a. pradžioje tryško besikuriančios Europos valstybės.

Kaune galima aptikti daugiau kaip 6000 išlikusių tarpukario moderniosiošio laikotarpio statinių. Vis dėlto nemaža dalis pastatų, liudijančių miestui ir valstybei svarbius procesus, – apleisti, tinkamai nesutvarkyti, netgi avarinės būklės. "Kaunas 2022“ programos "Modernizmas ateičiai“ tikslas – pakeisti šią situaciją, sužadinti kauniečių atsakomybę supančiai aplinkai ir sugrąžinti Kauno modernizmą į europinį bei pasaulinį kontekstą.

Pokalbis su architektūros istorike Marija Drėmaite – apie Kaunui svarbių pastatų išsaugojimą, pasaulio atsivėrimą Laikinosios sostinės modernizmui bei istorijas, kurias gali papasakoti šie architektūros šedevrai.

– Kauno menininkų namuose pristatėte Vilniuje startuojančią jūsų, kartu su Vaidu Petruliu ir Giedre Jankevičiūte, kuruojamą kilnojamąją parodą "Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“, kuri vėliau aplankys ir įvairius Europos miestus. Kokių sunkumų iškilo generuojant idėją, kaip geriausia Europai pristatyti Kauno architektūrą?

– Pirmiausia griuvo visos iliuzijos, kad pastarasis dėmesys ir atsiradimas preliminariajame UNESCO Pasaulio paveldo sąraše Kauno tarpukario architektūrą pavertė žinoma pasaulyje. Kreipdamiesi į įvairius Europos muziejus dėl parodos eksponavimo neretai sulaukdavome atsakymo "Kaunas? Labai įdomu, bet kas tai yra? Niekad neteko girdėti.“ Tad mūsų laukia dar ilgi viešinimo darbai, o parodos auditorija tapo užsienio žiūrovas, kuris nieko nežino nei apie Kauno modernizmą, nei apie Lietuvą, tačiau šiek tiek domisi XX a. kultūra bei architektūra.

Iš pradžių atrodė, kad bus nesunku pristatyti Kauno tarpukario architektūrą Europai, tačiau pradėjus planų įgyvendinimą išaiškėjo, jog tarpukario palikimas ir Kauno fenomenas europiniame kontekste neapmąstytas. Kuo jis išskirtinis tarptautiniu mastu? Ši architektūra nėra radikali, o labiau nuosaiki, solidi. Jai būdingas reprezentatyvumas, randame mažokai naujų funkcijų pastatų – jų tik užuominos. Statiniai be galo gražūs, vientisi, tačiau kuo Kauno architektūra galėtų būti įdomi eiliniam užsienio žiūrovui? Ką universalaus ji gali papasakoti? Tad supratome, kad privalome atskleisti Laikinosios sostinės modernizmo išskirtinumą ir svarbą išryškinant Kauną tarptautiniame kontekste kaip dar neatpažintą bendro Europos paveldo miestą.

Taip parodos pavadinime atsirado žodis "optimizmas“. Kodėl? Todėl, kad ši architektūra pirmiausia atspindi nuotaiką, orientaciją į šviesią ateitį, valstybės sostinės (o metaforiškai ir pačios valstybės) statybas, visapusę modernizaciją. Architektūros stilių istorijos Europai nebeįdomios, tačiau tapatinti Kauno modernizmą su optimizmo idėja puikiai tinka, kadangi ji yra būdinga visoms Senojo žemyno valstybėms, kurios po 1918 m. atsirado pasaulio žemėlapyje. Visoms joms kilo praktiškai identiškos problemos – reikėjo statyti naujas sostines arba modernizuoti senas, kai kurie miestai tiktai tuo metu įgavo sostinės vardą. Šioms valstybėms buvo reikalinga radikali transformacija, tautinių stilių sukūrimas ir nacionalinio identiteto išgryninimas, kadangi visos jos vadavosi iš imperinių patirčių ir jų paveldo. Tikriausiai tarpukario debatai palikti ar nugriauti Kauno Soborą ir yra vienas iš pavyzdžių, iliustruojančių tą būseną. Taigi mes į Kauno modernizmą pažiūrėjome labiau istoriniame kontekste kaip į politinį, kultūrinį, architektūrinį, urbanistinį fenomeną, kuris paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos XX a. kultūroje.

Kauno modernizmas pasauliui demonstruoja migruojančias tarpukario modernizmo idėjas ir formas, o per jas įrašo Lietuvą į bendrą modernios Europos paveldo kontekstą. Ir daro tai būtent per optimizmą – tą nuotaiką, su kuria gyveno ir kūrė didelė dalis tarpukario Europos. Parodos architektai Ieva Cicėnaitė ir Matas Šiupšinskas bei dizaineris Linas Gliaudelis atspirties tašku pasirinko Iljinų namo (archit. Arnas Funkas, 1933) apskritą langą, pagal kurį sukūrė parodos logotipą ir instaliaciją.

Jeigu patys vietiniai gyventojai vertins savo paveldą ir juo didžiuosis, ilgainiui bus garantuota ir tarptautinė sėkmė.

– Kokie svarbiausi fenomenalūs Kauno pastatai pristatomi parodoje? Kuo jie ypatingi?

– Atrinkome penkis objektus, kurie, kuratorių nuomone, geriausiai atspindi valstybės statybą ir nacionalinio stiliaus kūrimą: Nacionalinis muziejus (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), Kauno įgulos karininkų ramovė, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Kristaus Prisikėlimo bazilika ir Centrinis paštas. Parodoje eksponuojamas ir šeštasis simbolinis statinys, kuris liko nepastatytas – tai 1938 m. skelbto Valstybės rūmų architektūrinio konkurso medžiaga (buvo sulaukta net 51 pasiūlymo iš viso pasaulio). Šie pastatai ypatingai susiję su nacionaliniu identiteto konstravimu, nes tai buvo svarbu to meto tautinėms valstybėms. Kiekvienas jų simbolizuoja vis kitokį nacionalinį modernybės aspektą. Nacionalinis muziejus tapo svarbiausiu tapatybę formuojančiu pastatu, naujai valstybei reikėjo ir paminklo nepriklausomybei – tam puikiai pasitarnavo Kristaus prisikėlimo bazilika. Besikuriančiai valstybei itin svarbi buvo ir karinė galia – tą simbolizavo Karininkų ramovė. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai demonstravo ekonominę galią, o Kauno centrinis paštas – naujas komunikacijos pasauliui formas.

Kitoje parodos dalyje atskleidžiame radikalią miesto transformaciją – tarpukario Kaune įvyko tikras statybų sprogimas, per mažiau nei dvidešimt metų iškilo 12 tūkst. pastatų. Šioje vietoje įdomiai išryškėja Kauną paženklinęs laikinumo aspektas – ilgą laiką valstybė čia delsė statyti naujus valstybinius pastatus, o įsikurdavo senuosiuose cariniuose. Juk buvo tikėtasi netrukus grįžti į Vilnių ir ten jau užsiimti rimtomis statybomis. Tačiau žmonių vis daugėjo, reikėjo kažkur gyventi, dirbti, steigti įvairaus profilio įstaigas. Tad iniciatyva perėjo į paprastų gyventojų rankas – ir miestą, iš esmės, statė eiliniai žmonės. Tą itin gerai atspindi gyvenamųjų namų (kurių buvo pastatyta virš 7000) gausa ir įvairovė. Parodoje šią gausą perteikia daugybė archyvinių nuotraukų.

Eksponuojame ir Vaido Petrulio bei Gintaro Česonio foto esė "Galiniai fasadai“. 2017 m. sukurtame fotografijų cikle sugretinami tarpukario gyvenamųjų namų pagrindiniai, kitaip sakant, reprezentaciniai fasadai su galiniais. Įdomiausia, kad būtent galiniai fasadai atskleidžia daugiau gryno nedekoruoto modernizmo, kadangi jie – utilitarūs ir paprastesni. Ironiška, kad ten, kur nesirūpinta reprezentacija, buvo galima rasti daug daugiau modernizmo.

– Paroda, kaip minėjote, skirta užsienio gyventojui, kuris nieko nežino apie Kauno modernizmą. Tačiau, apskritai, pastaraisiais metais tarptautiniame kontekste pastebimas vis didėjantis susidomėjimas Kauno tarpukario architektūra: prieš metus įtakingasis dienraštis "The Guardian“ Kauną paskelbė vienu gražiausių art deco miestų, taip pat vis daugėja turistų, kurie čia atvyksta būtent apžiūrėti tarpukario statinių. Kaip manote, kas paskatino Europą po truputį atsiverti Kauno modernizmui?

– Šį kylantį susidomėjimą Kauno tarpukario modernizmu galima susieti su apskritai vis didėjančiu žavėjimusi pakraščių modernistine architektūra. Ilgą laiką, ypatingai praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, buvo domimasi tik centro modernizmu, kitaip sakant, didžiaisiais modernizmo grynuoliais, tokiais kaip Bauhaus mokyklos palikimas ar didžiųjų meistrų, kaip Le Corbusier ir Mies van der Rohe's architektūra. Tačiau XX ir XXI amžių sandūra pakoregavo šį domėjimąsi ir iš antro plano ištraukė periferinius modernistinius reiškinius. Keitėsi nuomonė, esą didžiųjų centrų modernizmas yra geras, o pakraščių – atsilikęs arba prastesnis. Architektūros gerbėjams ilgainiui tapo be galo įdomu pažinti viso pasaulio modernizmą, lyginti skirtingų šalių ir kontinentų statinius tarpusavyje. Kaunas šiuo atveju puikiai atspindi centrinės/rytų Europos naujai susikūrusių ar atsikūrusių valstybių modernizmą. Taip pat jis įdomus ir tuo, kad gali prisistatyti kaip išskirtinai tarpukario modernizmo miestas. Nepaisant ilgos ir turtingos Kauno istorinės praeities, jis savo modernų veidą įgavo tarpukariu, o beveik visas naujamiestis buvo perstatytas išskirtinai modernizmo dvasioje, tad tai irgi labai svarbus miesto bruožas. Būtent tai, kad Kaune galima išvysti ne pavienius pastatus, bet visumą, kelia didžiulį susidomėjimą.

– Vienas iš programos 'Modernizmas ateičiai“ projektų – interneto svetainė, veiksianti socialinio tinklo principu ir suteiksianti visiems norintiesiems galimybę tapti virtualiais pastatų ambasadoriais, fiksuoti vykstančius pokyčius, kaupti svarbią informaciją apie statinius. Kiek svarbi eilinių kauniečių iniciatyva skleidžiant pasauliui žinią apie Kauno tarpukario architektūrą ir išsaugant šį paveldą? Gal vis stiprėjantis savo identiteto siejimas būtent su tarpukario architektūra čia vaidina svarbų vaidmenį? Juk tik palyginti neseniai lietuviškoji kultūra pradėta pristatyti per architektūrą.

– Manau, kad kauniečių iniciatyva yra kertinė, tai – svarbus aspektas skleidžiant žinią apie tarpukario architektūrą. Kad ir kiek pasaulio kultūrinis turizmas besidomėtų Kauno modernizmu, svarbiausi yra vietiniai gyventojai ir tai, kaip jie supranta miesto architektūrinį paveldą, kaip puoselėja aplinką, kurioje gyvena. Pastebėjau didžiulį paradoksą – kai Kaune prasidėjo įvairios parodos, diskusijos bei ekskursijos tarpukario architektūros tema, nemaža dalis kauniečių prisipažino tik tada pažinę ir tinkamai įvertinę tarpukario paveldą. Reiškia, iki tol ta architektūra kažkokiu būdu likdavo nepastebima. Aišku, negalima teigti, kad visi kauniečiai nesidomėjo modernizmo paveldu, galbūt jo neįvertino tik tam tikra dalis miesto gyventojų. Dabar kauniečiai pradėjo ypatingai domėtis tarpukario palikimu – žmonės ieško autentiškų detalių, medžiagų, nori atkurti ir puoselėti to meto pastatų interjerus. Ši žmonių meilė tarpukariui yra itin svarbi, nes jeigu patys vietiniai gyventojai vertins savo paveldą ir juo didžiuosis, ilgainiui bus garantuota ir tarptautinė sėkmė. Tokios iniciatyvos gali kilti tik iš vidaus, žmonės iš išorės tikrai nepradės domėtis mūsų paveldu, jeigu mes patys apie tai nekalbėsime.

Pastebiu, kad kauniečiai tikrai pradėjo sieti savo identitetą su tarpukario architektūra ir manau, kad tai – didžiulis proveržis. Esti toks šiek tiek supaprastintas posakis, kad visoje Lietuvos architektūros istorijoje yra du turintys pasaulinę vertę stiliai – Vilniaus barokas ir Kauno modernizmas. Ir iš tikrųjų – drąsiai galima teigti, kad Kauno tarpukario modernizmas yra ta architektūra, kuri gali reprezentuoti šalį bei miestą užsienyje, kadangi ji atspindi visas to meto europines idėjas, siekius bei vertybes. Kodėl kauniečiai pradėjo tai suvokti tik dabar? Pirmiausia, tarpukario modernizmo pastatai Kaune ilgą laiką nebuvo puoselėjami, kai kurie netgi visiškai apleisti. Taip pat tam tikrą meškos paslaugą padarė ir sovietmečio modernizmo gausa. Nors jis inspiracijų sėmėsi ir iš tarpukario, tada, kai architektūroje atsirado itin daug stiklo, plokščių stogų ir pilkų paviršių, tarpukario modernizmas žmonėms pradėjo asocijuotis su visa XX a. architektūra, neišskiriant laikotarpių. Tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl tarpukario modernizmas iškrito iš visuomenės akiračio. Pradėjus daugiau šnekėti apie šį paveldą, restauruoti pastatus, atidengti atnaujintus fasadus, šios architektūros grožis vėl išryškėjo.

Architektūros stilių istorijos Europai nebeįdomios, tačiau tapatinti Kauno modernizmą su optimizmo idėja puikiai tinka.

– Kauno modernistiniai pastatai – ne vien architektūrinė vertybė, jie taip pat pasakoja ir tautos gyvenimo istorijas. Esate teigusi, kad modernistinė architektūra išsivysto kartu su nauja socialine programa – susikūrus naujai visuomenei, prireikia ir kitokios architektūros. Taigi sukūrus modernią Lietuvą ir Kaunui tapus šalies sostine, iškilo begalė naujų pastatų, atliekančių naujas funkcijas ir keičiančių nusistovėjusius kasdienybės įpročius. Ką šie pastatai gali mums atskleisti apie to laikotarpio Kauno ir visos šalies gyvenimą? Kokias istorijas jie gali mums papasakoti?

– Žinoma, kalbant apie tarpukario modernizmo pastatus nereikėtų pamiršti, kad jie buvo skirti reprezentuoti naująją sostinę, naują valstybę ir jos gyventojus. Kai su kitais autoriais rengėme Kauno 1918–2015 m. architektūros gidą, atlikome svarbų darbą, nors iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti menkareikšmis – prie kiekvieno gyvenamojo namo parašėme jo savininkus. Šis socialinis aspektas buvo labai ilgą laiką ištrintas iš architektūros istorijos apskritai. Į pastatus dažnai žvelgta tik iš grynosios stilių istorijos, dėmesys būdavo kreipiamas tik į aukštus, kompozicijas, medžiagas. Tačiau visa tai yra susiję su užsakovo poreikiais ir architekto profesionalumu. Svarbu suprasti, kodėl buvo statomi vienokie ar kitokie pastatai, kodėl buvo pasirenkamas vienas arba kitas architektas. Kai surašėme pastatų savininkus, pamatėme įvairialypį jų žemėlapį – tai buvo verslininkai, dailininkai, valstybės tarnautojai ir kt. Taip pat atsiskleidė ir visas Kauno daugiakultūriškumas, pamatėme, kiek daug savininkų buvo įvairių tautybių atstovai. Tad per architektūros istoriją kartu atsiskleidė ir socialinė miesto istorija, kas yra itin svarbu. Šią kryptį tęsėme ir rengdami naująją parodą, atlikdami tyrimus – išleidome net 300 puslapių katalogą "Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“.

Tarpukario pastatai taip pat mums gali nemažai papasakoti ir pažvelgus į funkcijas, kurias atlikti jie buvo skirti. Pavyzdžiui, dabartinė Kauno miesto savivaldybė yra įsikūrusi pastate, kuris buvo pastatytas Valstybinėms ligonių kasoms, o tai jau iš karto liudija apie modernią sveikatos apsaugos sistemą, kuri naujoje tarpukario visuomenėje buvo labai svarbi. Paskelbus nepriklausomybę Kaune steigėsi poliklinikos, atsirado sveikatos draudimas, visuotinis sveikatinimas – tuo užsiėmė ir miestas, ir valstybė. Taip pat buvo parengtas, bet neįgyvendintas labai įdomus projektas – Motinos ir vaiko muziejus. Pavadinimas skamba gan keistai ir sunku suprasti, kas tokiame muziejuje galėtų būti eksponuojama. Iš tiesų, tai turėjo būti moderni edukacinė įstaiga, skirta moderniai motinystei. Kadangi tuo metu Lietuvoje kūdikių mirtingumas buvo gan didelis, siekta šviesti moteris apie sveikatos programas ir tinkamą kūdikių priežiūrą. Tad daugelis tarpukario modernizmo pastatų kartu pasakoja ir istorijas apie visuomenės pokyčius.

– Taigi Kaune turime daugiau kaip 6000 nuostabių tarpukario modernizmo architektūros šedevrų, kuriuos privalu išsaugoti. Vis dėlto, kaip tai padaryti? Juk daugybė jų yra nepavydėtinos būklės arba netgi visiškai apleisti. O, pavyzdžiui, atsidūrę privačiose rankose, jie gali tapti neprieinami visuomenei ar netgi sunaikinti. Kaip manote, kaip geriausia išsaugoti šį paveldą ateities kartoms? Galbūt žinote užsienio pavyzdžių?

– Labai dažnai tokiais atvejais tikimasi konkrečių receptų. Tačiau paveldosaugos praktika ir teorija per ilgą laiką parodė, kad nėra universalių scenarijų, kuriuos galima taikyti visiems pastatams ar visai architektūrai, kadangi kiekvienas atvejis yra individualus. Suprantama, galima priimti tam tikrus principinius sprendimus, kaip, pavyzdžiui, dabar Kauno miesto savivaldybės vykdoma paramos pastatų savininkams fasadų restauravimui programa. Atrodytų, menkniekis, tačiau šis veiksmas yra labai svarbus. Apsilaupę namų fasadai sudaro apleisto ir netvarkingo pastato įspūdį, atstumia, o atnaujinti – kelia optimizmą, įkvepia ir aplinkinius tvarkytis.

Manau, kad kiekvienas profesionalus architektas gali pasiūlyti puikų sprendimą konkrečiam atvejui, tačiau architektūrinės nelaimės įvyksta, kai užsakovo keliami reikalavimai prasilenkia su realybe. Visų pirma, visuomenė turi pati būti sąmoninga ir suvokti, kad reikia puoselėti autentišką grožį ir jo nenaikinti. Yra buvę nemažai atvejų, kada autentiško pastato naujo šeimininko pageidavimu buvo sunaikintas paveldas, nes savininkui taip atrodė gražiau. Tačiau į kiekvieno piliečio sąmonę neįlysi. Mes, architektūros istorikai, galime prisidėti prie visuomenės nuostatų keitimo užsiimdami edukacija bei švietimu, pasakodami pastatų istorijas, rodydami nuostabias jų išorės bei interjero fotografijas, aiškindami prasmes. Iš tiesų, miesto gyventojų pagarba autentiškiems pastatams ir galėtų būti tas paveldo išsaugojimo receptas. Visuomenė po mažu keičiasi, tad tikiu, kad iniciatyvų "iš apačios“ tik daugės.