Kas įkvėpdavo senuosius medžio raižinių kūrėjus? | Diena.lt

KAS ĮKVĖPDAVO SENUOSIUS MEDŽIO RAIŽINIŲ KŪRĖJUS?

  • 1

Virtualiųjų renginių panorama pasipildė dar viena paroda. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus pristato projektą "Lietuvių liaudies medžio raižiniai".

Išskirtinis dėmesys

Medžio raižiniai yra viena labiausiai paplitusių lietuvių liaudies kūrybos sričių. Raižinius rinko, tyrinėjo ir sistemino ilgametis M.K.Čiurlionio galerijos direktorius profesorius Paulius Galaunė. Jo iniciatyva 1927 m. čia buvo surengta pirmoji medžio raižinių paroda.

Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje saugoma daugiau nei 300 XVIII–XIX a. lietuvių liaudies medžio raižinių. Jais buvo puošiami namų ir bažnyčių interjerai, kapų koplyčios, skrynių vidus.

Kaip teigia menotyrininkė Vilma Kilinskienė, nuo XVIII a. medžio raižiniai daugiausia buvo spaudžiami Žemaitijoje. Jų autoriai buvo dievdirbiai, škaplierininkai, bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, kurie kopijuodavo maldaknygių tekstus ir šventųjų atvaizdus, dažniausiai neįamžindami nei savo pavardės, nei inicialų. Išliko tik kelių raižytojų pavardės: Kajetonas Grigalauskas, Stepas Jurevičius, Steponas Kuneika, Tomas Ostrauskas, Samuelis Stefanovas, Aleksandras Vinkus. Spaudos draudimo metais tekstiniai įrašai raižiniuose dažniausiai buvo daromi lenkų kalba.

Nuoroda į virtualiąją parodą galima rasti muziejaus tinklalapyje adresu https://ciurlionis.lt/2020/04/03/lietuviu-liaudies-meno-raiziniai.

Senoji technika

Manoma, kad raižybos pagrindų raižytojai mokėsi Kretingos ir Žemaičių Kalvarijos vienuolynuose bei Vilniaus spaustuvėse ar tiesiog vieni iš kitų. Raižiniams naudojo nešakotų medžių lentas.

"Raižydavo abi lentos puses. Atspaustą vaizdą kartais spalvindavo. Didesnių formatų atvaizdai būdavo sudaryti iš keleto atskirai spaustų fragmentų. Kompozicijas pjaustinėdavo peiliukais arba kaldavo kaltukais, o spausdavo rankiniu būdu, lentą užtepdami dažais, o popierių prispausdami voleliu. Keliaudami į atlaidus, raižytojai neretai pasiimdavo ir klišes bei dažus, kad, pritrūkę atspaudų, galėtų čia pat vietoje jų atsispausti", – įspūdingą senųjų menininkų kūrybos virtuvę atskleidžia V.Kilinskienė.

Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje greta atspaustų medžio raižinių saugoma ir vienintelė klišė – S.Kuneikos išraižyta lenta "Nukryžiuotasis".

Dažnos Švč.Mergelės mokymo, Apreiškimo, Ėmimo į dangų ir karūnavimo scenos. Mėgtas ir Pietos – Dievo Motinos su mirusiu Sūnumi ant kelių – siužetas.

Vyraujančios temos

Temas diktuodavo maldaknygių iliustracijos, paveikslėliai su šventųjų gyvenimo epizodais, Europos menininkų Albrechto Durerio, Peterio Paulo Rubenso, Paolo Veronese, Rogiero van der Weydeno kūrinių kopijos, kurias jau XVII a. varyje graviruodavo Vilniuje dirbę užsienio meistrai.

Tarp medžio raižytojų pamėgtų temų menotyrininkė išskiria Angelo Sargo, Rojaus sutvėrimo, Švč.Mergelės Marijos ir Jėzaus gyvenimo epizodus, šventųjų atvaizdus, Paskutinio teismo scenas, 1858 m. blaivybės įvedimui Lietuvoje paminėti skirtus raižinius. "Religinių siužetų gausoje pasitaiko ir gėlių kompozicija ar tapeto (abieciaus) raštų motyvas, bet tai tik pavieniai atvejai. Iš esmės XVIII–XIX a. liaudies medžio raižiniuose vyrauja religinė tematika", – apibendrina V.Kilinskienė.

Religiniai motyvai

Menotyrininkė atkreipia dėmesį, kad šalia lietuviams įprastų Aušros Vartų Gailestingumo, Loreto ar Sopulingosios Dievo Motinos siužetų Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus liaudies medžio raižinių rinkinyje galima pamatyti ir rečiau Lietuvoje sutinkamų Hansfeldo, Okulicko, Ružanistoko, Zdieševo, Sokolsko Švč.Mergelės Marijos atvaizdų. Dažnos Švč.Mergelės mokymo, Apreiškimo, Ėmimo į dangų ir karūnavimo scenos. Mėgtas ir Pietos – Dievo Motinos su mirusiu Sūnumi ant kelių – siužetas.

Jėzaus gyvenimas raižiniuose vaizduojamas nuo gimimo iki mirties. Čia galima pamatyti ir išminčių pagarbinimo, ir Švč.Šeimos bėgimo į Egiptą bei grįžimo iš jo, ir Jėzaus krikšto, Paskutinės vakarienės, kankinimo, nukryžiavimo scenas. Itin dažnai sutinkami Jėzaus Nazariečio, Kristaus tarp kankinimo įrankių, kryžių nešančio Kristaus ir Nukryžiuotojo siužetai. Keliuose raižiniuose Jėzus vaizduojamas kaip Pasaulio Išganytojas. Mėgta ir Švč.Jėzaus Širdies tema.

Muziejaus XVIII–XIX a. liaudies medžio raižinių rinkinyje dažniausiai sutinkami šventieji – šv Jurgis, šv.Ona, šv.Barbora, šv.Kotryna, šv.Elena, šv.Jonas Nepomukas, šv.Juozapas, šv.Antanas Paduvietis, šv.Kazimieras, šv.Mikalojus Mirietis, šv.arkangelas Mykolas, šv.Matas, šv.Petras ir šv.Paulius, šv.Jokūbas, šv.Pilypas, šv.Teklė. Rečiau ar išvis tik pavieniui sutinkami šv.Sofija su dukterimis, šv.Petronėlė, šv.Ignacas Lojola, šv.Apolonija, šv.Darata, šv.Marija Magdalietė, šv.Rozalija, šv.Laurynas, šv.Pranciškus Asyžietis, šv.Vincentas Fereras, šv.Vincentas Paulietis, šv.Judita, šv.Anupras atsiskyrėlis, šv.Agota.

"Kopijuojamais profesionaliojo meno pavyzdžiais medžio raižytojai sekė nedetaliai, santykinai, todėl jų kūriniuose dominuoja liaudiška mitopoetika ir pirmykščio mąstymo archetipai. Jiems būdinga frontali kompozicija, plokštuminis, dekoratyvus vaizdo ar siužeto plėtojimas, stilizuotas piešinys, kresnos, neretai deformuotos figūrų proporcijos, statiška anatomija, schematiški judesiai. Spalvinėje ir ornamentinėje stilistikoje persipina primityvistinės ir barokizuotos bažnytinės dailės išraiškos formos, o psichologinė personažų charakteristika artimiausia liaudiškai pasaulėjautai, – aiškina V.Kilinskienė. – Taip savamokslis lietuvių raižytojas, nors ir neturėdamas profesionalaus meninio pasirengimo, savo kūriniuose sujungė senąją lietuvių pasaulėvoką, valstietišką folklorą su kanonizuotais krikščionybės vaizdiniais ir giliašakne europietiška kultūra."

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

tulpes@lrpk.lt

Babkes

SUSIJUSIOS NAUJIENOS