V. SIRIJOS GIROS KAUNIETIŠKIEJI GYVENIMO IR KŪRYBOS POTĖPIAI

Laikinoji sostinė buvo Vytauto Sirijos Giros (1911–1997) mokslų, kūrybinio kelio pradžia, Kaune susiformavo jo į bohemišką gyvenimą, ideologines ir kūrybines transformacijas linkusi asmenybė.

Kasdienybės maršrutai

Tarpukario Kauno gyvenimas, į kurį įsiliejo dar vaikas, nuo 1919 m. kovo, buvo svarbus impulsas ir vėlesnei, sovietinio laikotarpio rašytojo kūrybai. Iš Vilniaus būsimas rašytojas parsivežė pavardę, kurią turėjo ir jo tėvas rašytojas Liudas Gira, viešumoje dalies pavardės atsisakęs. Paslaptinga pavardės dalis "Sirijos" liudijo tėvo kilmę, kurios pastarasis, matyt, nelabai mėgo: jis buvo pavainikis, kurį įsūnijo Vilniaus katedros vargonininkas lenkas Konstantinas Giro-Syryjski. Ta dviguba pavardė liko ir L.Girą paėmus globoti Stakliškių kunigui lietuviui bei vėliau jo dokumentuose iki 1940 m., tačiau kūryboje jis niekad dviguba pavarde nepasirašinėjo. O sūnus tos dvigubos pavardės nevengė.

Likimas dar mažą V.Sirijos Girą suvedė su Kaziu Binkiu, su kuriuo vieną butą Maironio g. 19 dalijosi jo tėvai (šio namo savininku buvo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininkas Antanas Reikala). Dabar šioje vietoje pastatas Maironio g. 31, nebelikę jo medinės dalies, kurioje iš kiemo pusės ir gyveno Girų šeimyna. Vėliau pats V.Sirijos Gira apsigyveno pas K.Binkį, gyvenusį jau kitu adresu, išėjęs iš tėvų buto K.Būgos g. 5 (dabar K.Būgos g. 3).

K.Binkio bute iš Rotušės aikštės atsikėlusiai Girų šeimynai priklausė tik du mažiukai kambariukai, tačiau savo atmosfera jis padarė V.Sirijos Girai didžiulį įspūdį ir įtaką. Tiek pas K.Binkį, tiek pas tėvus netrūko svečių literatų, dvasininkų, bohemos atstovų, o ir gyvenant kitur Liudas ir Bronė Giros lankėsi pas K.Binkį organizuojamuose menininkų baliuose.

1922 m. pabaigoje–1923 m. Girų šeimyna apsigyveno K.Donelaičio g. 18 (dabar K.Donelaičio g. 40, įėjimas iš kiemo pusės), kur iki 1933 m. nuomojosi keturių kambarių butą mūrinio dviejų aukštų namo pirmame aukšte (tas adresas dar nurodomas ir 1934 m., nors Liudas ir Bronė Giros jau buvo persikėlę į butą tuometėje K.Petrausko gatvėje, vėliau pavadintoje K.Būgos gatve).

Literatūros link

1925 m. V.Sirijos Gira pradėjo mokytis Kauno 1-ojoje gimnazijoje, vėliau pavadintoje "Aušros" gimnazija, tačiau nuo trečios klasės perėjo į Kauno jėzuitų gimnaziją, kurią 1931 m. ir baigė. Iš 1931 m. birželio 13 d. jam išduoto atestato, saugomo Kauno regioniniame valstybės archyve (KRVA, f. 168, ap. 2, b. 309, l. 40-41), matyti, kad mokslai jaunuoliui ne itin rūpėjo (tai jis vėliau pats prisipažino trumpoje autobiografijoje, išspausdintoje 1936 m. antologijoje "Antrieji vainikai", kurioje taip pat su humoru rašė apie artimųjų išpranašautą poeto ateitį, nes mėgdavęs žiūrėti į mėnulį). Tik patenkinamai buvo įvertintos jo graikų kalbos, filosofijos, matematikos, fizikos, paišybos žinios ir įgūdžiai, o vienintelis "labai gerai" puikavosi iš tikybos. Čia nieko stebėtino, nes jaunuolis nuo mažumės augo katalikiškoje aplinkoje, buvo tikintis, pirmuosius kūrybinius bandymus siuntė į katalikiškos pakraipos leidinius.

Gimnazistas V. Sirijos Gira. 1926 08 30.

Pirmasis jo kiek didesnis rašinys apie tėvui artimą sritį – radiją – buvo publikuotas 1927 m. "Pavasario" žurnale. Žinant visus V.Sirijos Giros gyvenimo posūkius, jo katalikiškos nuostatos ir noras "sutriuškinti raudoną vabalą", atsisakyti pasenusių raudonų idėjų ir itin drąsus raudonojo teroro pasmerkimas jo pirmoje eilėraščių knygoje "Golas į ateitį" gali šiek tiek stebinti, bet jis turėjo gerą transformacijų pavyzdį – savo tėvą.

Beje, 1996 m. interviu "Metų" žurnalui (Atsigrįžus atgal: į Metų redakcijos klausimus atsako rašytojas Vytautas Sirijos Gira // Metai.–1996, balandis.–Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 102) V.Sirijos Gira atskleidė, kad tėvas buvo pataręs nerašyti eilėraščių, tačiau pamatęs jo drąsius, modernistinius eilėraščius ne tik persigalvojo, bet ir išleido jo pirmąją eilėraščių knygą "Golas į ateitį". V.Sirijos Gira prisipažino, kad pats to finansiškai nebūtų sugebėjęs padaryti, be to, jo drąsius eilėraščius vargu ar kas būtų ryžęsis išspausdinti (nebent "Sakalo" leidyklai vadovavęs geras šeimos draugas Antanas Kniūkšta).

Paslaptinga pavardės dalis "Sirijos" liudijo tėvo kilmę, kurios pastarasis, matyt, nelabai mėgo: jis buvo pavainikis, kurį įsūnijo Vilniaus katedros vargoninkas lenkas Konstantinas Giro-Syryjski.

Kritikos kirčiai

Tiesa, ir išspausdintas tas eilėraščių rinkinys susilaukė ne tik padrąsinančių žodžių, bet ir negailestingos kritikos, paties rašytojo žodžiais, jį mažai kas pirko, tad tas knygeles išdalijęs beveik veltui. Dėl vienos recenzijos V.Sirijos Gira buvo gerokai įsižeidęs ir atsakė straipsneliu "Ryto" laikraštyje "Apie ideologiškąją poeziją ir liriškąjį jovalą" (Rytas.–1931, birž. 1, p. 8). Nenuostabu, kad jis taip sureagavo į tą Benedikto Babrausko, pasirašiusio B.B., recenziją "Naujosios Romuvos" žurnale (Naujoji Romuva.–1931, Nr. 21, p. 508).

Rimtame, katalikiškos pakraipos literatūriniame žurnale jį, griežtą "Trečio fronto" kritiką, kaltino pilant vandenį į "Trečio fronto" malūną. Paskaičius jo "Golas į ateitį", "Atsargiai liepto galas", "Ką mato mėnulis kiekvieną vakarą" bei "Credo", tai iš tikrųjų atrodo kaip įžeidimas, nors kai kurių eilėraščių turinys, nematant rinkinio visumos, ir gali pasirodyti proletariškas. "Credo" V.Sirijos Gira deklaratyviai pareiškė tikįs Dievą ir esąs katalikas, nors ir rašąs modernistines eiles. Ypač negailestingai "Golą į ateitį" sukritikavo neprisistatęs "Kario" žurnalo recenzentas, kuris, be kita ko, rašė: "Nepakanka išleisti šiek tiek pamarginto popieriaus pluoštą ir šūktelėti: "Aš – poetas." Nieko nepadės nei išsklaidymas per 38 pusl. eilučių, kurios gali sutilpti į 8 pusl., nei stambus šriftas, nei storas popierius, nei margas viršelis, nei kitoki monai. Juk apie Vilnių, SSSR, Mahatmą Gandhi, Gretą Garbo, Golfštromą ir k. nuolat rašo daug protingesni žmonės. Visa tatai autorius drąsiai galėjo palikti ramybėje. Paskutiniai knygelės žodžiai "Ir sustojo Pegasas  Uždarytas kelias! Visos temos išgeso, Nebeveža kumelė" ("Laikas baigti" 38 pusl.) aiškiai autoriui primena, kad jis nebegadintų daugiau popieriaus, bet eitų į LFLS arba Makabi aikštę ir ten varytų golą ne į "ateitį", bet į vartus. Grynas oras ir sveikas sportas, be abejo, prablaivys "poetišką" galvą. Mens sana in corpore sano. Ši knygelė bibliotekoms visiškai netinka." (Karys.–1931, Nr. 22, p. 447).

Bene palankiausiai šią ir poezijos, ir ideologine prasme prieštaringą knygą įvertino V.Sirijos Giros tėvas, E.Radzikausko slapyvardžiu rašydamas apie 1931 m. grožinę literatūrą (Lietuvos aidas.–1932, vas. 6, p. 2). Iš šio straipsnio tuoj pasišaipė literatūros kritikas Kostas Korsakas, "Kultūros" žurnale išspausdinęs straipsnelį "Sūnų poezija ir tėvų kritika", kuriame rašė: "Šit jum ryškus "šeimyniškos kritikos" pavyzdėlis. Jei tokį "šeimynišką" literatūros reiškinių vertinimo "metodą" vartotų kas kitas, o ne p. E.Radzikauskas, mes – gal būt – šiek tiek nustebtumėm. Bet dabar – stebėtis nėra prasmės. Jei jau prieš karą, bene 1912 m. ėjusiame žurnale "Vaivorykštė", p. E.Radzikauskas galėjo parašyti didelę panegiriką apie p. L.Giros pjesę "Beauštanti aušrelė", t.y. apie savo, poetiškai tariant, dvasinį sūnų, tai kodėl tas pats p. E.Radzikauskas negali 1932 m. parašyti ne ko menkesnę panegiriką ir apie savo realiai tariant fiziškąjį sūnų?! (...)" (Kultūra.–1932, Nr. 2, p. 122).

Studijų aplinkkeliai

Eilėraščių rinkinys "Golas į ateitį" užbaigė V.Sirijos Giros moksleivišką laikotarpį. Trumpas medicinos studijų VDU laikotarpis buvo lemtingas jo tolesniam gyvenimo ir kūrybos keliui. Juokaudamas autobiografijoje antologijai "Antrieji vainikai" V.Sirijos Gira rašė: "Tų pačių metų (1931 m.) rudenį buvau priimtas Medicinos fakultetan, kuris mane taip sužavėjo, kad nusprendžiau ilgai su juo nepersiskirti. Ir iki šiol šį savo nutarimą sėkmingai vykdau." (Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija / spaudai paruošė K.Binkis.-Kaunas: Spaudos fondas, 1936, p. 325).

Iš tikrųjų pats Vytautas medicinos studijas vertino kaip "studijų parodiją", pasinėrė į bohemos gyvenimą, prie kurio nemažai prisidėjo gyvenimas pas K.Binkį, draugystė su Jonu Kossu-Aleksandravičiumi, Antanu Miškiniu.

Apie savo studijas jis rašė: "Šiaip taip persiropštęs į II-ąjį kursą, į III-čiąjį nebepajėgiau įkopti. Išmestas užsiregistravau Gamtos matematikos fakultete, kurio visai nelankiau. Tapau "profesionaliu literatu", kurio gyvenimas bėgo boheminėje aplinkoje." (Iš gyvenimo į knygą / Vytautas Sirijos Gira.–Vilnius: Vaga, 1982, p. 12).

Medicinos studijas V.Sirijos Gira vis dėlto baigė, tik jau po karo, Vilniaus universitete. Tiesa, 1996 m. interviu "Metų" žurnalui jis neigė buvęs Kauno bohemos dalimi, bet prisipažino, kad nemažai laiko praleisdavo su J.Kossu-Aleksandravičiumi ir A.Miškiniu "Central" restorane, vadintame "božegraika". Ten jis ne tik valgydavo J.Aisčio mėgtus karbonadus ir kitą gurmanišką maistą, bet ir šildydavosi "spaustine". Tai buvo arbatos gėrimas su citrina ir nemažu spirito kiekiu.

Dar atsakydamas į "Kultūros" žurnalo literatūrinės anketos klausimus  (Kultūra.–1934, Nr. 12, p. 693) V.Sirijos Gira pripažino gero maisto svarbą "Narkotikų nevartoju. Geras šnicelis sukuria neblogą nuotaiką", o prie gero maisto reikėjo ir gerų gėrimų bei pakankamai pinigų, tad šioje anketoje jis taip pat rašė, kad maloniausias impulsas kūrybai esąs geras užmokestis, kuris jam nedažnai pasitaikydavęs.

Nomeda Repšytė cituoja dar atviresnį 1991 m. V.Sirijos Giros pasakojimą apie medicinos studijas ir laiką po jų: "Kaune aš beveik prašvilpiau savo mediciną, nes pasinėriau į bohemą: rašydavau modernistinius eilėraščius, lošdavau pokerį, sėdėdavau kavinėse – mėgau vokišką vyšnių likerį, generolo Velykio fabriko pagamintus raudonus ir geltonus krupnikus (tikriausiai painioja su "Lietuvos" viešbučio restorano krupnikais, nes M.Vėlykio krupnikai pasirodė gerokai vėliau), o labiausiai su Jonu Kossu-Aleksandravičiumi ir Antanu Miškiniu gurkšnoti "spaustinę", rūkydavau papirosus "Kipras Petrauskas" (Ch.Zivo tabako fabriko gamybos papirosai), nors, tiesa, buvau tik Sonntagsraucher (sekmadieninis rūkalius), domėjausi moterimis. Natūralu, mane išmetė iš universiteto." (Vytauto Sirijos Giros pasakojimas 1991 m.: Sakiniai iš Žaliakalnio. Sekmadienis su kaimynu poeta / Nomeda Repšytė // repsyte.wordpress.com/2012/01/29/sekmadienis-su-kaimynu-poeta-i).

V.Sirijos Giros kaunietiškieji gyvenimo ir kūrybos potėpiai (II)

Minint Vytauto Sirijos Giros (1911–1997) gimimo 110-ąsias metines – antroji ekskursijos į laikmetį, kuriame prasidėjo rašytojo kūrybinis kelias, dalis.

Prasmių paieškos

Vienas V.Sirijos Giros pomėgių buvo šachmatai, todėl neatsitiktinai jo asmeninės bibliotekos knygoms dailininko Telesforo Valiaus sukurtame ekslibrise yra šachmatų figūra (žirgas), o Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje saugome jo asmeninėje bibliotekoje buvusį, 1927 m. vokiečių kalba išleistą šachmatų vadovėlį su šiuo ekslibrisu.

Iš V.Sirijos Giros medicinos studijų liko jo interviu su Medicinos fakulteto dekanu profesoriumi Vladu Lašu, išspausdintas laikraštyje "Lietuvos studentas" (Lietuvos studentas.–1933, rugs. 15, p. 6), kur pasirodė kaip fakulteto gyvenimu gyvai besidomintis studentas. Dalyvavo ir studentų medikų "Fraternitas Lituanica" veikloje, tačiau nebuvo itin aktyvus jos narys tarpukariu (vis dėlto būtent V.Sirijos Gira su Jonu Leliu inicijavo šios organizacijos atsikūrimą 1991 m.).

V.Sirijos Gira taip pat parašė provokuojantį straipsnį dėl studentų medikų pasyvumo ir nesidomėjimo savo spauda ("Lietuvos studentu" ir kt.), į kurį kitas studentas medikas Edmundas Butrimavičius atsakė straipsneliu skambiu pavadinimu "Blogas paukštis, kurs savo lizdą...", prie kurio buvo išspausdintas ir V.Sirijos Giros atsakymas į šią repliką (Lietuvos studentas.–1933, spal. 15, p. 2 ; lapkr. 15, p. 6). Studentas medikas V.Sirijos Gira iš tikrųjų pasirodė tas blogas paukštis, kuriam medicinos studijos VDU ir netiko, ir nepatiko.

V. Sirijos Gira. 1933-ųjų lapkritį.

Nepritapo jis ir Lietuvos kariuomenėje. Apie šią tarnybą 1936 m. autobiografijoje rašė: "1932 m. tarnavau artilerijoj kariūnu-aspirantu. Valiau arklius, šveičiau pentinus ir tampiau patrankas. Bet tai, deja, tęsėsi nevisai ilgai: po poros mėnesių buvau sugražintas į pilko pilietinio gyvenimo vėžes." (Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija / spaudai paruošė K.Binkis.–Kaunas: Spaudos fondas, 1936, p. 326).

Po kariuomenės trumpam grįžo pas tėvus į butą K.Donelaičio g. 18 (dabar K. Donelaičio g. 40), bet netrukus vėl apsigyveno pas K.Binkį Maironio gatvėje (tik jau ne Maironio g. 19), iš ten ir jo nuotrauka su užrašu "Mamytei – "Vytukas" 1933. XI. 27 d.", saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje (dėkojame šio muziejaus darbuotojams už suteiktas V.Sirijos Giros ir jo aplinkos nuotraukas).

Po bohemiškų klajonių vėl grįžo į tėvų butą, tik jau K.Būgos g. 5 (dabar K.Būgos g. 3, ant namo dar likusi žymė ten buvusios lentos "Šiame name 1933–1940 m. gyveno liaudies poetas Liudas Gira", kuri buvo pavogta 2004 m.). 1935 m. Vytautas ten jau pasitiko pas tėvą apsilankiusį rašytoją Joną Marcinkevičių, ėmusį iš L.Giros interviu laikraščiui "Diena" (Diena.–1935, bal. 28, p. 3).

Viršum jausmų

1934 m. pasirodė antroji V.Sirijos Giros eilėraščių knyga "Širdys formaline". Keletas šios knygos eilėraščių jau buvo išspausdinta periodikoje ("Bangose", "Šviesos keliuose", "Pradalgėse") ir Klemenso Dulkės sudarytame eilėraščių rinkinyje "Septyni", kurį 1933 m. išleido "Sakalo" bendrovė.

Knygos pavadinimas tarsi simbolizavo naują eksstudento mediko kūrybos etapą. Eilėraščių rinkinyje, lyginant su "Golu į ateitį" mažiau deklaratyvumo, daugiau jausmo, tik ne to gilaus, emocinio, o racionalaus, intektualinio.

Apibendrindamas recenziją apie šią knygą "Naujosios Romuvos" žurnale poetas, kritikas, vienas rinkinio "Septyni" autorių Mykolas Linkevičius taikliai pastebi: "Bendrai, V.S.Gira naująja lyrikos knyga padarė nemenką šuolį į priekį ir daro nebe entuziastingo jaunuolio, besistengiančio įmušti  golą į ateitį, o nusistovėjusio poeto įspūdį, kurį kiek sumažina knygos gale įdėti "Spaudos atsiliepimai apie Vytauto Sirijos Giros kūrybą": jau perdaug aiškiai juose kyšo tendencija paneigti nepalankių recenzentų nuomones" (Naujoji Romuva.–1934, Nr. 178/179, p. 455).

Dar daugiau jausmo, meilės V.Sirijos Giros 1935 m. išleistame eilėraščių rinkinyje "Mergaitė ir asonansai", kurio įsimintiną viršelio raidžių ekvilibristiką kūrė dailininkas Aleksandras Šepetys. Tik meilė šioje V.Sirijos Giros knygelėje be romantinių atsidūsėjimų ar tragiškos egzaltacijos, į ją pažvelgta tarsi iš šalies, daugiau su humoru negu su džiaugsminga įsimylėjėlio romantika ar ilgesingu liūdesiu.

Antanas Miškinis recenzijoje apie šią knygą pastebėjo: "Įdomus jaunasai Gira yra tuo, kad jis į meilę nežiūri perdaug tragiškai; jis žiūri kaip į kokį įdomų žaidimą, kaip į sportą. Vietomis pasisako graudžiai ir gražiai, vietomis su dideliais pavojais nukrypti į feljetoną." (Šviesos keliai.–1935, Nr. 4, p. 251–252). Apie V.Sirijos Giros sugebėjimą pakilti aukščiau jausmų ir į meilę pažvelgti su tam tikra ironiška šypsena recenzijoje "Naujosios Romuvos" žurnale rašė ir Alfonsas Keliuotis: "V.S.Gira ir aukščiausio pakilimo akimirkomis dar sugeba būti iškilęs aukščiau savo jausmų, jais žaisti, apie juos juokaudamas kalbėti ir juos naudoti savo "žodžių akrobatikos pynei". Vadinas, priešingai tikrajam lyrikui, katras kūrimo metu yra jausmų valdomas ir nešamas. V.S.Giros sugebėjimas iškilti viršum jausmų ir su ironiška šypsena in juos žiūrėti rodo, kad jis gali būti puikus jumoristas. Mat pašiepti, ironizuoti tas ar kitas aistras, vienokius ar kitokius jausmus teįmanoma tiktai viršum jų iškilusiam. Jais giliai persiėmusiam tai nepasiekiama. Ir skaitant V.S. Giros poeziją, tuoj tenka pastebėti, kad jam iš tikrųjų puikiai vyksta ironizuoti ir pašiepti. Jumoras – V.S.Giros jėga. Kuo daugiau katran eilėraštin jam pavyksta indėti jumoro, tuo tas eilėraštis būna indomesnis ir vertingesnis. (...) Ir todėl tenka labai apgailėti, kad "Mergaitėse ir asonansuose" jumoro yra neperdaugiausia" ( Naujoji Romuva.–1935, Nr. 18, p. 409).

Tiesa, A.Keliuočiui šioje recenzijoje per daug asmeniškas pasirodė eilėraštis "Mano pilkas gyvenimas", kuriame V.Sirijos Gira su ironišku humoru aprašo, su kuo ir kodėl draugauja, ką veikia laisvalaikiu. Eilėraštį užbaigia eilutė "Šios eilės daugtaškiu šituo ir baigias". Daugtaškį būtų galima padėti beveik prie visų šio rinkinio eilėraščių, o ypač prie tokių, kaip "Mano girtavimai", "Nežinomai mergaitei", "Eilėraštis apie baleriną". Daugtaškio trūksta ir eilėraštyje "Čarli Čaplino meilė", kuriame jis, aišku, rašo ne apie Ch.Chapliną, o apie save, prisipažindamas: "Turbūt aš vienas iš bohemos Kvailai taip sugebu gyvent" (Mergaitė ir asonansai: Lyrika / Vytautas Sirijos Gira; (viršelio raides piešė Alx. Šepetys).–Kaunas: Sakalas, 1935, p. 57).

Temų amplitudė

Tikrai apie Ch.Chapliną V.Sirijos Gira rašo eilėraštyje, kaip ir visa knyga, pavadintame "Šešėliai nuo ekrano". Šį eilėraštį knygoje "Šešėliai nuo ekrano" poetas išskiria kaip simbolį santykiui tarp realios tikrovės ir meniško, poetinio vaizdo išreikšti.

Rinkinyje "Šešėliai nuo ekrano" sudėta eilėraščių mišrainė, kurioje – ir karo tema ("Džentelmenų balius", "Geroji žemė", "Kalėdų pasaka", "Kas mum rūpi", "Pasaka", "Telegrafas"), ir eilėraštis apie Aleksandro Puškino mirtį, skirtas jo mirties metinėms ("Puškinui"), nemažai Tėvynės meilės eilių, skirtų kenčiančiai, kovojančiai ir Dievą tikinčiai Lietuvai ("Kristus Lietuvoj", "Mūsų sargyba", "Savanorių motinos", "Seržantui Bakanauskui", "Širdies nesukaustysit niekam", "Tėvų kraujas", "Vasara mūsų tėvynėje", "Viešpaties aplankymas"), bet gražiausi rinkinio eilėraščiai – asmeniškais motyvais, su lengvu erotiniu dvelksmu ("Kartą prie marių", "Laiškas gražiai moteriškei", "Mergaitė iš Rygos", "Mergaitė kuri išsigando", "Migla kvartalą supa", "Vasaros nakties sapnas" ir kt.).

V.Sirijos Gira išbandė savo kūrybinius gebėjimus rašydamas eilėraščius ir kitus eiliuotus kūrinėlius vaikams. Atvažiavęs į vaikų literatūrą su "Traukiniu", pasiplaukiojęs "Jūra", pabuvęs nepatraukliu, bet labai reikalingu "Kaminkrėčiu", savo vietos vaikų literatūroje jis taip ir nesurado.

Daugiausia literatūros kritikų dėmesio: tiek labai gerų vertinimų, tiek ir kritikos – sulaukė V.Sirijos Giros eiliuotas kūrinys su spalvingomis dailininko Rimto Kalpoko iliustracijomis "Kaminkrėtys". Šią knygelę 1938 m. išleido Spaudos fondas. Istorija apie kaminkrėčio neįsileidusius žydą Izaoką ir Vilkų šeimyną bei dėl neišvalytų kaminų kilusį gaisrą patiko "Naujosios vaidilutės" žurnalistei R.Dargytei, įžvelgusiai knygos didaktinius ir praktiškus privalumus: "Knyga visai nedidelė, vos keliolika puslapių, bet praktiška, nes išleista ant storesnio gelsvo popierio – vaikams ne taip greit tepsis ir plyš. Teksto nedaug. Iliustracijų daugiau negu teksto. Kai kurie teksto posmai kartojasi po kelis kartus, tas, be abejo, padės vaikams greičiau išmokti atmintinai. Knygos turinys didaktinis propagandinis. (...)" (Naujoji vaidilutė.–1939, Nr. 1, p. 59–60). Tačiau nežinomas kritikas žurnale "Tautos mokykla" buvo visai kitokios nuomonės. Jam ši V.Sirijos Giros eiliuota apysaka pasirodė nenatūrali ir neįtikėtina (Tautos mokykla.–1939, Nr. 2, p. 52).

Nauji krantai

Kaunietiškuoju laikotarpiu V.Sirijos Gira atsiskleidė ne tik kaip poetas. Po jau minėto vaizdelio "Radio" V.Sirijos Gira išbandė jėgas ir publicistikos žanre, 1929 m. Qui pro quo slapyvardžiu parašęs keletą humoristinių aktualijų apžvalgų "Šukės" laikraštyje "Diena". 1930 m. "Meno kultūroje" buvo išspausdintas jo verstas O.Dymovo apsakymas iš rusų kalbos. 1934 m. žurnale "Kūno kultūra ir sveikata" buvo išspausdintas V.Sirijos Giros apsakymas "Filosofas", o 1937 m. laikraštyje "Literatūros naujienos" – scenos vaizdelis "Fragmentas iš pjesės".

Bandė rašyti ir romaną "Vera Mongirdaitė", kurio pora ištraukų buvo išspausdinta populiariame, bet trumpai leistame žurnale "Žvilgsniai" (Žvilgsniai.–1934, Nr. 1, p. 14–19 ; Nr. 2, p. 10–13), bet kaip knyga romanas nebuvo išleistas.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais nuėjo paskui tėvą. 1940 m. išvertė Michailo Zoščenkos knygelę "Pasakojimai apie Leniną", kurią išleido leidykla "Raudonoji vėliava", bet nesiveržęs į politiką ar į kokius nors postus, didelių kolaboravimo aukštumų nesiekė ir nepasiekė. Vėlesne sovietinio laikotarpio kūryba pasižymėjo kaip įdomus ir objektyvus tarpukario Kauno gyvenimo metraštininkas.