Daugiau kaip prieš šimtą metų, 1910-aisiais, Kaune tuomet dar niekam nežinomas lietuvių ir lenkų kilmės kinematografininkas Vladislavas Starevičius (1882–1965 m.) sukūrė pirmąjį pasaulyje lėlių animacijos filmą "Elniaragių kova". Tai buvo naujos animacijos technikos – stop kadro animacijos – atradimas ir naujos animacijos eros pradžia.

Būsimasis kino meistras tuo metu dirbo ir gyveno Kaune, pirmasis jo filmas gimė šio miesto muziejuje (buvusio Ryšių istorijos muziejaus patalpose, kur yra V.Starevičiui skirta atminimo lenta ir vabzdžių skulptūros).

Šiuo metu visai šalia V.Starevičiaus kūrybos ir atminimo vietos, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje "Meno parkas" (Rotušės a. 27), vyksta projekto "Once Upon a Time. Lenkų animacijos menas" paroda "Piotr Dumała – Kafkos instaliacija". Parodos metu galima pamatyti kito garsaus lenko animacijos kūrėjo ir novatoriaus Piotro Dumałos (g. 1956 m.) filmą "Franzas Kafka" (1991 m.) ir autoriaus instaliaciją. Filmą bus galima matyti ir pasibaigus parodai internetiniame kultūros portale "Open Culture".

Autorinė technika

Kaip teigia parodos kuratorius Krzysztofas Stanisławskis, P.Dumała yra vienas iš tos kino kūrėjų kartos atstovų, kuri Lenkijoje dar sovietmečiu pradėjo avangardinės animacijos kryptį (pirmieji buvo Walerianas Borowczykas ir Janas Lenica, pagal kurių filmą "Gyveno kartą" ir yra pavadintas projektas).

P.Dumała bigė Varšuvos dailiųjų menų akademijos meno kūrinių (akmens skulptūros) konservavimo ir grafikos specialybes, tačiau, pasak paties menininko, dar nuo vaikystės troško būti kino animacijos kūrėju. Pradėjęs dirbti su animacija, kaip ir kiekvienas, P.Dumała stengėsi sukurti savą techniką, stilių (tuometė animacija buvo kuriama tiktai rankomis, kompiuterių nebuvo) ir 1983 m. atsitiktinai atrado, kad animacija gali būti išraižoma ant gipso plokščių.

Plokštę padengus klijais ir subraižius švitriniu popieriumi, ji nutepama aliejiniais dažais. Piešiniai ant tokio paviršiaus išraižomi adata ar kitokiu aštriu įrankiu – taip gaunami tamsūs ir šviesūs tonai. Tam, kad priešais kino kamerą sukurtų judėjimą, kiekvienos scenos kadrai daromi ant to paties paviršiaus, vieną piešinį keičia kitas ir jis iš naujo yra uždažomas. Piešiniai sunaikinami, netgi jei kūrėjas norėtų juos pasilikti ir išsaugoti, dėl to ši technika įgavo destrukcinės animacijos pavadinimą.

Istorija apie F.Kafką

P.Dumała animacijoje daugiausia naudoja tamsius fonus, šviesokaitą, visi jo filmai atrodo tarsi vyktų naktį arba nerealiu, sunkiai paaiškinamu paros metu. Lenkų režisierius žavisi rembrantišku apšvietimu, olandų tapyba, Edvardu Munchu. Senuosius dailės meistrus dėl novatoriškų paveikslų rakursų ir siekio pasakoti istorijas jis yra pavadinęs kino kūrėjais iki kino kameros išradimo.

P.Dumałos filmų pagrindu tampa literatūros kūriniai – pasakos, XIX–XX a. romanai (pvz., F.Kafkos, Fiodoro Dostojevskio), tačiau dažnai, kaip ir filme "Franzas Kafka", siužete naudojami realūs, dokumentiniai įvykiai, arba jie susipina su sapnais, vaikystės prisiminimais.

Filme "Franzas Kafka" P.Dumałą domina pats autorius, tikras žmogus, gyvenęs (1883–1924 m.) vienu metu keliuose – tikrovės ir vaizduotės – pasauliuose. Savo amžininkams F.Kafka buvo mažai žinomas ir po mirties rašytojas pradėtas laikyti ryškiausiu XX a. moderniosios prozos kūrėju. Daugiausia rašytojo dienoraščiais (1910–1923 m.) paremtas filmas yra reto žanro – dokumentinės animacijos pavyzdys, pasak režisieriaus, pasirinkti (ir išplėtoti) šį žanrą paskatino kito animacijos meistro Jurijaus Noršteino (filmo "Ežiuko rūke" rež.) asmenybė ir kūryba (J.Noršteino paskutinis animacinis filmas – laisva Nikolajaus Gogolio "Palto" ekranizacija kuriamas jau daugiau nei 30 metų).

F.Kafka gyveno 41 metus, filme rašytojo gyvenimas sutrauktas į 16 minučių. Pasak P.Dumałos, austrų rašytojas niekada nebuvo filmuojamas (nors tuo metu tai buvo įmanoma), yra išlikusios tik jo fotografijos, kaip ir to meto Prahos vaizdai (šia medžiaga ir vadovavosi dailininkas-režisierius, piešdamas filmą). Filmo veikėjas fotografuojasi, pietauja su tėvais, rašo prie stalo, tarpduryje stovi veikėjai iš nebaigto romano "Procesas", įsipina motyvai iš kitų kūrinių ("Amerika", "Metamorfozė").

F.Kafkos laikais kinas jau buvo išrastas ir rašytojas lankėsi kino teatruose ne kartą. Dienoraštyje 1911 m. (t.y. maždaug tuo metu, kai V.Starevičius kinematografiškai prikėlė Žaliakalnio vabalus ir tuo nulėmė animacijos ateitį) F.Kafka rašė apie apsilankymą "Kaiser panoramoje" – šis, nedidelę pavėsinę primenantis kūgio formos aparatas (vienas iš daugybės kino protėvių) per mažus langelius suteikia ratu sėdintiems žiūrovams galimybę ramiai stebėti lėtai besikeičiančias strereoskopines fotografijas. Sužavėtas vaizdų F.Kafka dienoraštyje pastebėjo, kad šie "paveikslai gyvesni negu kine, nes atskleidžia žvilgsniui tikrovės ramybę", kitaip negu kinas, kuris pasak jo, "perduoda stebimojo judesio nerimą".

Tai, kad tavo žvilgsnis staiga turi paklusti kitam, šiuo atveju kino režisieriui, tuo metu dar nebuvo įprastas dalykas. Galbūt F.Kafkai būtų daug artimesnė animacija, jos beribės galimybės suteikiamos kūrėjo ir žiūrovo vaizduotei (veikiausiai "Metamorfozės" autorius būtų susidomėjęs V.Starevičiaus vabalų gyvenimu). Vis dėlto animacijos magija, gebėjimas parodyti tai, ko iš tikrųjų nėra, ko negalima parodyti įprastomis priemonėmis, vaizduotės objektų atgijimas ekrane (lot. animatio – gyvybės suteikimo aktas, gyva būtybė) nutinka tik dėl judėjimo. Vyksta ne tik siužeto kaita, bet ir tokioje animacijoje kaip P.Dumałos nuolatinė jos veikėjų ir objektų metamorfozė.

Praeities aidas

F.Kafkos kūryba turėjo būti sunaikinta autoriaus valia po jo mirties, tačiau buvo išsaugota ir stipriai pakeitė literatūros, meno bei gyvenimo supratimą. Parodos instaliacijoje Kaune eksponuojami sustabdyti pavieniai šio animacinio filmo kadrai – išlikusios nesunaikintos gipso plokštės – lyg tolimas aidas atkartoja šį trapų laikinumo ir amžinybės ryšį kūryboje.

P.Dumałos sumanymu filmo kadrų plokštės parodoje sudėtos į paprasčiausias kartonines dėžes, kiekvienai pritaikius skirtingą žiūrėjimo rakursą, angą ir apšvietimą. Taip pabrėžiamas šios animacijos intymumas, begalinis turiningumas, kiekvienas joje gali atrasti, pamatyti kažką kitko ir kitaip. Instaliacija primena ir kino kamerą, kinetoskopą ar kokį kitą seniai pamirštą kino aparatą ir kartu simbolizuoja laisvą, kūrybingą žmogaus vaizduotę, uždarytą vidiniame žmogaus pasaulyje tarsi paprastoje dėžėje.