Žingsnis po žingsnio

Bemaž 26 pastaruosius metus įmonės vyriausiąja buhaltere dirbanti moteris iki šiandienos pozicijos žengė pamažu, bet nuosekliai ir tvirtai.

D. Blužienės karjera vienoje didžiausių šalies maisto produktų ir pašarų gamybos bendrovių prasidėjo pačioje nepriklausomybės pradžioje, kai ką tik universitetą baigusi jauna specialistė ieškojo savojo kelio.

Laimė, ilgai minti tuometės Darbo biržos slenksčio jai neteko – įsidarbinti netrukus po studijų padėjo lemtingas atsitiktinumas: „Kauno dienoje“ Danutės akys užkliuvo už „Kauno grūdų“ skelbimo apie ieškomą buhalterį.

Šiandien pašnekovė pripažįsta: faktiškai dar vakarykštei studentei tuometė įmonės vadovybė suteikė išties didžiulį pasitikėjimo avansą.

„Čia nuo pat pirmųjų darbo akimirkų jaučiau palaikymą, kad štai atėjo jaunas žmogus, kuris tobulės ir dar labiau atsiskleis. Tačiau, žinoma, ir pati turėjau ambicijų siekti ko nors daugiau“, – prisiminė bendrovės „Kauno grūdai“ darbuotoja.

Šis palaikymas tapo užtikrintu startu D. Blužienės karjeroje. Net išėjusi motinystės atostogų, moteris iš darbdavio sulaukė skambučio su kvietimu grįžti anksčiau ir jau į aukštesnes – vyriausiojo buhalterio pavaduotojo – pareigas.

Svarbių pokyčių sūkuryje

„Tai buvo puikus laikas tobulėti, atsivėrė daugiau perspektyvų ir galimybių man pačiai pasireikšti, nes kaip tik tuo metu įmonėje buvo pradėtos diegti naujos kompiuterinės apskaitos programos. Buvo labai įdomu, nes kai pradėjau dirbti, savo darbe kone skaitytuvais naudojomės“, – prisiminusi šyptelėjo pašnekovė.

Danutės akyse vyko ir kiti svarbūs organizacijos pokyčiai – ilgainiui valstybinė įmonė buvo privatizuota, keitėsi jos savininkai, buvo modernizuojami gamybos procesai, plėtėsi veiklos spektras. Bendrovė kasmet stiprėjo ir augo, o su ja – ir čia dirbantieji. Maždaug nuo 300 žmonių šiandien „Kauno grūdai“ išsiplėtė į daugiau 1,3 tūkst. darbuotojų komandą.

Būtent darbo aplinkoje supantys žmonės ir bendra atmosfera – vieni tvirčiausių inkarų, laikančių turbūt bet kurios organizacijos atstovus, pripažįsta D. Blužienė.

Moteriai labai svarbu, kad darbovietėje visada galima pasikliauti komanda ir prireikus sulaukti pagalbos. „Mūsų kolektyvas labai draugiškas, kolegiškas, esame stipri komanda“, – džiaugėsi „Kauno grūdų“ vyriausioji buhalterė.

Atmosfera motyvuoja augti

Pašnekovės pastebėjimu, ir pačioje bendrovėje su metais vis labiau atsigręžiama į darbuotojų poreikius. Būtent taip mezgasi žmogiškasis ryšys su įmone, kuri tampa ne vien darbo vieta, bet ir savotiška bendruomene.

„Svarbu viskas – pradedant nuo tokių smulkmenų, kaip nemokama kava, užkandžiai, ir baigiant įvairiomis pridėtinėmis vertėmis, kurios išties motyvuoja žmones. Pavyzdžiui, mūsų darbuotojai skatinami papildomu sveikatos draudimu, solidžiomis premijomis už pasiektus rezultatus, yra apdovanojami už stažą – išdirbę 10, 20, 30, 40 metų gauna tauriųjų metalų bendrovės simbolį-ženklelį ir dovanų kuponą poilsiui. Kolektyvas kviečiamas dalyvauti įvairiose ekskursijose, edukacijose, sporto šventėse, kasmet džiaugiamės įspūdingais Kalėdų renginiais“, – vardijo pašnekovė.

Žmonėms svarbu, kad čia jie būna pastebėti, jiems sudaromos visos galimybės augti, kita vertus, ir pats turi stengtis, domėtis, nes niekas nieko ant lėkštutės neatneš.

Darbuotojams suteikiamos įvairios galimybės tobulėti ir realizuoti savo potencialą.

„Mokymai įmonėje – nuolatinis dalykas. Aiškinamasi, kokių poreikių turi darbuotojai, ir siūloma įvairių kursų – nuo profesinių iki psichologinių. Pavyzdžiui, aš pati jau antrus metus dalyvauju vadovų mokymuose, skirtuose lyderystės įgūdžiams ugdyti. Naujos žinios yra labai svarbu – tai leidžia neatsilikti nuo naujovių ir nuolat tobulinti savo kompetencijas“, – teigia pašnekovė.

Žinoma, svarbu ir darbo užmokestis, kuris, Danutės žodžiais, išties orus.

Kitur žolė ne žalesnė

Nors pašnekovė sako, kad gali džiaugtis nesanti viena tų, kurie jau sekmadienio vakarą ima graužtis: „O ne, rytoj vėl į darbą“. Ir vis dėlto – nejaugi per daugelį metų nė karto nekilo pagunda nerti į naujus vandenis kokioje nors kitoje įmonėje? Žinoma, tokių minčių būta, ir ne kartą, atvira D. Blužienė.

„Jau kai pradėjau dirbti „Kauno grūduose“, sakiau, čia gi toks užkampis, maniau, ilgai nepadirbsiu, – šyptelėjo dabar jau kaip namo kasdien į Žemąją Fredą keliaujanti finansininkė. – Neneigsiu, kad ir sunkesniais periodais pamąstydavau: gal kur nors kitur būtų lengviau? Ir įvairių pasiūlymų turėjau. Tačiau tada įvertindavau, kad čia turiu puikių galimybių užtikrintai siekti savo tikslo, kurį buvau užsibrėžusi. Pagal savo prigimtį irgi nemėgstu blaškytis.“

Suprantama, vyriausiojo buhalterio pareigos tokioje didelėje bendrovėje – ir nelengvos, ir labai atsakingos.

„Darbas išties specifinis ir sudėtingas. Reikia tvarkyti visos įmonės apskaitą, išskaidyti kaštus pagal įvairias veiklas. Be to, vadovauju dvylikai kitų buhalterių, – pasakojo pašnekovė. – Todėl neretai sakau, kad darbininkas, atėjęs į gamybą, atidirba aštuonias valandas ir gali sau leisti uždaryti duris, užmiršti visus darbinius rūpesčius, o man tenka dirbti tokį darbą, kad neretai ir namo parėjusi apie jį galvoju: ir tas nepadaryta, ir anas dar laukia. Tos mintys niekad neapleidžia.“

Kita vertus, darbo „Kauno grūduose“ specifika ir yra tas varikliukas, kuris teikia didžiulį pasitenkinimą, dovanoja įdomių iššūkių ir neleidžia užsistovėti vienoje vietoje.

Norisi dalytis patirtimi

„Kažkada sulaukiau pasiūlymo dirbti didžiuliame prekybos tinkle. Tačiau supratau, kad čia man bus labai nuobodu, tik perku–parduodu“, – neslėpė pašnekovė.

Tuo metu darbas „Kauno grūduose“ – visada dinamiškas, nes ir pati sritis plati, sako moteris.

„Kai pradėjau dirbti įmonėje, iš esmės ji specializavosi tik miltų ir kombinuotų pašarų gamyboje. Dabartinės veiklos – nuo makaronų, košių, sriubų ir kitos įvairiausios produkcijos gamybos iki veterinarinės farmacijos, kenkėjų kontrolės paslaugų ir higienos prekių – tokių dalykų, kurių iki tol nebuvo visiškai. Tad reikia išmanyti ne tik apskaitos, mokesčių, bet ir kitus niuansus“, – profesinėmis subtilybėmis dalijosi įmonės finansininkė.

Kaip pastebi pašnekovė, dabar žmonės, ypač jauni darbuotojai, linkę neprisirišti prie konkrečios darbovietės, nuolat ieško, kur geriau, drąsiai išbando save naujose pozicijose, ir tai natūralu.

„Mūsų įmonėje kaita taip pat yra, tačiau ji tikrai nedidelė. Pavyzdžiui, mano skyriuje buhalterės dirba ne po vienus ir ne dvejus metus. Manau, žmonėms svarbu, kad čia jie būna pastebėti, jiems sudaromos visos galimybės augti, kita vertus, ir pats turi stengtis, domėtis, nes niekas nieko ant lėkštutės neatneš“, – teigė „Kauno grūdų“ atstovė.

Pasak jos, per ilgus metus įmonėje sukaupta patirtis, išmintis šiandien ir ją pačią įpareigoja dalytis savo įdirbiu su kitais, padėti tobulėti mažiau patyrusiems, jaunesniems kolegoms. Tai turbūt iškalbingiausia D. Blužienės ateities planų paraiška.

„Sakoma, kad darbą reikia keisti kas septynerius metus. Tačiau jei gerai, kam keisti?“ – šyptelėjo pašnekovė.