Nereikėjo pūsti dulkių
Praėjusią savaitę Kauno regioniniame valstybės archyve (KRVA) pakvipo spurgomis. Tomis pačiomis, kurios kiekvieną dieną keliolikos metrų eile Laisvės alėjoje išrikiuoja miestiečius. Smaližių rojus, legendinė Kauno „Spurginė“, šioje vietoje skaičiuoja jau daugiau nei keturias dešimtis metų.
Sakysite, daug? Jei atskaitos tašku imsime 1919-uosius, kai Kauno simbolis įgavo lietuvišką tapatybę ir virto Laisvės alėja, tuomet – taip. Jei skaičiuosime nuo centrinės ir didžiausios pėsčiųjų gatvės idėjos popieriuje, kai gatvė buvo vadinama caro sosto įpėdinio Nikolajaus vardu, tuomet – mažai. Kauno miesto tikrosios būklės planas, anot archyvarų, buvo parengtas ir patvirtintas iki 1843-iųjų. Dokumente, kuris saugomas Kauno regioniniame valstybės archyve ir eksponuojamas parodoje „Laisvės alėja. XIX a. vid.–XX a. KRVA dokumentuose“, pažymėta ir vieta būsimai Laisvės alėjai. Tiesa, dokumente ji minima kitu – Nikolajaus – vardu. 1918 m. vokiečiai jai suteikė kaizerio Vilhelmo vardą, o dar po metų gatvė tapo Laisvės alėja.
Ekspozicija: E. Barkauskė (kairėje) ir N. Ambraškienė išėjusius iš archyvo miestiečius Laisvės alėją kviečia pažinti savarankiškai. Regimanto Zakšensko nuotr.
„Priešais jus – Kauno miesto tikrosios būklės planas. Dokumente įrašyti 1843-ieji, tačiau tiksli data neaiški. Užtai pats planas atrodo labai gerai“, – į įžanginį parodos dokumentą ranka mostelėjo vizualinės dalies kuratorė Ernesta Barkauskė. Toliau vienas paskui kitą ant sienų ir po ekspozicijų stiklais išsirikiavo originalūs carinio, tarpukario ir sovietinio laikotarpių dokumentai. Jų pirmame Kauno regioninio valstybės archyvo aukšte esančioje ekspozicijų salėje galima suskaičiuoti daugiau kaip pusšimtį.
Ši paroda – dviejų dalių. Viena jų – archyve, kita – Laisvės alėjoje. Toks ir buvo tikslas, kad, išėję iš mūsų, žmonės Laisvės alėją pažintų savarankiškai.
„90 proc. eksponatų yra originalūs. Visi jie saugomi mūsų archyve“, – paklausta, ar, prieš eksponuojant senuosius dokumentus, nuo jų teko nupūsti dulkes, E. Barkauskė tikino, kad to daryti neprireikė. Laisvės alėja vilioja ir istorikus, ir tyrėjus, ir studentus. Stebint parodos atidarymo dieną besirenkančius miestiečius tapo akivaizdu, kad didžiausiai pėsčiųjų gatvei neabejingi ir jie. Lankytojų gausa Kauno regioniniame valstybės archyve ypač džiugino idėjos sumanytoją Nijolę Ambraškienę. Archyvarė vylėsi, kad jos surinkta medžiaga ne tik atskleis įdomių detalių apie Laisvės alėją, bet ir sukels pažinimo alkį.
„Ši paroda – dviejų dalių. Viena jų – archyve, kita – Laisvės alėjoje. Toks ir buvo tikslas, kad, išėję iš mūsų, žmonės Laisvės alėją pažintų savarankiškai“, – N. Ambraškienė parodos lankytojams linkėjo malonių atradimų.
Istoriją pasakoja žmonės
Parodoje „Laisvės alėja. XIX a. vid.–XX a. KRVA dokumentuose“ – buvę, esami arba neįgyvendinti, popieriuje likę, objektai. Vienas jų – miesto sodo scenos projektas, labiau primenantis ne brėžinį, o meno kūrinį.
„Atkreipkite dėmesį, kad jis lietas akvarele“, – nuo spalvotos teatro scenos E. Barkauskė žvilgsniu stryktelėjo prie kino teatro „Odeon“ brėžinio. Vėliau – prie dokumento, iliustruojančio bene ryškiausią art deco stiliaus pavyzdį – „Metropolitain“. Vienus pastatus, anot archyvarės, sunkiau identifikuoti, kiti gan lengvai atpažįstami. Antai, žymusis „Metropolis“ arba „Versalis“. Pastarasis buvo įkurtas XIX a. pabaigoje, pavadintas madingu prancūzišku pavadinimu. Antrame pastato aukšte buvo įrengti viešbučio kambariai, pirmame – restoranas, krautuvės ir knygynai. XX a. pradžioje „Versalis“ atiteko Dominykui Venckauskui. Restorano portale 1925 m. atsirado liūtų galvos, pastato kampe buvo pakabintas žibintas.
Tarpukariu restoranas buvo rekonstruotas. Pasikeitė ir publika. Į naująjį „Versalį“ žmonės ėjo ir pašokti. 1937 m. čia buvo įrengta sukama orkestro scena, po poros metų – didelė šokių aikštelė su baru.
„Visuomet įdomiau, kai prie dokumentų atsiranda žmonių. Tada viskas įgauna kitą prasmę“, – dėl to, anot E. Barkauskės, greta daugumos dokumentų ir pastatų, už ekspozicijos stiklų iškilusių 3D formatu, atsirado žmonių nuotraukų.
„Versalio“ istoriją pasakoja jo šeimininkų, anuomet čia šokusių ir grojusių artistų portretai. Apie gydytojo Abelio Lapino namą Laisvės alėjoje kalba šeimininko su vešliais ūsais paso kortelė.
Įdomu: parodoje eksponuojama daugiau nei pusšimtis originalių, Kauno regioniniame valstybės archyve saugomų dokumentų. Regimanto Zakšensko nuotr.
Paminėtos Kalantinės
Apie Laisvės alėją XX a. pabaigoje prabilo ne istoriniai dokumentai, o parodos atidarymo svečias Algimantas Radzevičius. Jis čia buvo pakviestas neatsitiktinai. Taip jau sutapo, kad oficialus parodos atidarymas įvyko gegužės 16 d. Beveik tokiu pat metu 1972-aisiais šalia Laisvės alėjos, sodelyje prie Kauno valstybinio muzikinio teatro, susidegino Romas Kalanta.
„Mūsų archyve saugoma byla, iškelta dėl R. Kalantos mirties fakto. Turime ir dar šį tą“, – dokumento nuotrauką ekrane, KRVA direktoriaus Gintaro Dručkaus pašonėje, keitė kita, kurioje šypsojosi keturi ilgaplaukiai.
Vienas jų – A. Radzevičius, tų metų gegužės 14-ąją laiką leidęs netoli sodelio, kur priešindamasis sovietinei santvarkai susidegino R. Kalanta.
„Likimas taip sudėliojo, kad tą sekmadienio rytą buvome prie sodelio. Prijaučiantys hipiai ten įprastai ir rinkdavosi. Pamenu, nusifotografavome ant suoliuko, o tada pamatėme į mūsų pusę bėgantį vyruką, kuris šaukė, kad miesto sode kažkas už Lietuvos laisvę susidegino. Nulėkėme ten. R. Kalanta jau buvo išvežtas, tik jo džinsų skutelių radome. Mano draugas dar pasiėmė užtrauktuką, bet paskui turbūt jį išmetė“, – A. Radzevičius prisiminė ne tik R. Kalantos žūtį, bet ir jo laidotuves.
Siekdami išvengti bet kokių žmonių susibūrimų, sovietai paankstino laidotuvių procedūrą ir dar labiau paaštrino padėtį. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas piktinosi, nešė ir dėjo gėles R. Kalantos žūties vietoje. Įvairiaspalviais žiedais jo susideginimo vietoje Laisvės alėjos atkarpa pražysta kasmet.
Naujausi komentarai