NORĖDAMAS TĘSTI KOVAS, PIRMIAUSIA NUGALĖJO SAVE

Atsikratęs vakarėlių liūto etiketės, kovotojas Jonas Jazevičius kuria naujus planus. Dabar juose – dar daugiau treniruočių, griežtas režimas ir vasaros olimpinės žaidynės Tokijuje.

Skambios pergalės

28-erių J.Jazevičiaus pavardė, ko gero, labiausiai žinoma besidomintiems kovinėmis sporto šakomis, konkrečiai – boksu. 2020-ųjų spalį kovotojas laimėjo Algirdo Šociko bokso turnyrą.

Besibaigiant lapkričiui Kaune vykusiame Lietuvos bokso čempionate Jonas nustebino daugelį. Svorio kategorijoje virš 91 kg susitikęs su pasaulio kariškių sporto žaidynių prizininku Algirdu Baniuliu, J.Jazevičius varžovą tris kartus pasiuntė į nokdauną ir iki pat finalinio gongo išlaikė persvarą. Vieningu teisėjų sprendimu, kovotojas pergalę išplėšė rezultatu 5:0.

Sausį vėl išvažiuoju į stovyklą Lenkijoje. Gegužės mėnesį bus atrankinis turnyras Londone, vėliau Prancūzijoje pasaulinis atrankinis turnyras.

"Po čempionato išvažiavome į stovyklą Lenkijoje. Ten turėjau gražaus šparingo, t.y. laisvųjų treniruočių pobūdžio kovų – rengimosi bokso varžyboms, – po jų, gruodžio viduryje, J.Jazevičius išvyko į Daniją, kur galingais smūgiais įveikė savo priešininką Morteną Givskovą. – 2020-ieji man buvo revanšų metai. 2019-aisiais A.Šočiko turnyre pralaimėjau M.Givskovui, o Lietuvos čempionate – A.Baniuliui. 2020 m. prieš abu juos laimėjau."

Pastarosios pergalės užtikrino, kad Jonas pateks į Lietuvos rinktinę ir dar labiau priartino jį prie didžiosios svajonės. Dar nuo paauglystės įžengęs į ringą, jame jaunas vyras šmėžavo su pertraukomis, kol galiausiai prieš trejus metus grįžo užsibrėžęs konkretų tikslą – iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes.

Kovotojas dėkingas visiems treneriams, kurie padėjo atsidurti ten, kur jis dabar yra. (Evaldo Šemioto nuotr.)

"Tuoj prasidės intensyvios treniruotės. Gerai, kad šio, priešingai nei pirmojo, karantino metu aukšto meistriškumo sportininkams neuždrausta treniruotis. Sausį vėl išvažiuoju į stovyklą Lenkijoje. Gegužės mėnesį bus atrankinis turnyras Londone, vėliau Prancūzijoje pasaulinis atrankinis turnyras. Kadangi esu rinktinės narys, laimėjau Lietuvos bokso čempionatą, turėčiau atstovauti Lietuvai atrankiniuose turnyruose ir tarptautinėse varžybose", – J.Jazevičius vylėsi, kad jam pavyks įvykdyti normatyvus, išvykti į vasaros olimpines žaidynes Tokijuje, o savo vardą įrašyti į šalies sporto istoriją.

Pastūmėjo vyresnis brolis

Į bokso ringą pas trenerį Adomą Baltrimavičių Joną atvedė brolis Justas Leščiukaitis. Vyresnėlis buvo įsitikinęs, kad ši sporto šaka bent šiek tiek sutramdys šeimos nenuoramą.

"Puikiai pamenu pirmąją treniruotę. Tik kažkokios euforijos, kad tai mano sporto šaka, tada nejutau. Bet šeima matė, kad man tinka, ir treneris vis ragindavo eiti – J.Jazevičius pasakojo, ilgą laiką plėšęsis tarp bokso ir rankinio, kuris jam taip pat gana gerai sekėsi. – Atsimenu, reikėjo ruoštis Lietuvos jaunimo bokso čempionatui, tai rankinio treneriui pasakiau, kad sergu. Grįžau po dviejų savaičių, o jis sako: tai sirgai, taip? Mačiau laikraštyje kaip."

Baigęs vidurinę, Jonas sporto nemetė. Juo užsiiminėjo ir tada, kai nusprendė tarnauti profesionalioje kariuomenėje, į kurią jį taip pat pastūmėjo brolis Justas. Maždaug po ketverių metų kaunietis pasišovė keliauti į Jungtines Amerikos Valstijas. Deja, į svajonių šalį patekti nepavyko, tačiau Anglija jo laukė išskėstomis rankomis.

Tituluotas čempionas Jonas su broliu neretai susitinka sporto salėje. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

"Galvojau, kad važiuosiu dirbti ir užsidirbti, bet išėjo kitaip. Išvažiavau linksmintis", – J.Jazevičius pasakojo, kad vieną vakarėlį keitė kitas, o jis pamažu ėmė grimzti į linksmybių liūną. Išbristi iš jo padėjo patys artimiausi žmonės.

"Tam ir esame broliai, kad padėtume vienas kitam. Žinoma, be paties Jono noro, pokyčiai nebuvo įmanomi. Tam reikėjo jo paties vidinės stiprybės. Jonas suprato, kad ne tokio gyvenimo nori, kad ne per alkoholį, o per sportą kažko pasieks", – vyresnėlis J.Leščiukaitis džiaugėsi, kad brolis tąkart įrodė esąs stiprus ne tik fiziškai, bet ir savo vidumi.

Atsikratęs žalingų įpročių ir vakarėlių maratono, Jonas į naują etapą žengė ne kaip kiečiausias vakarėlių liūtas, o kaip tikras kovotojas.

"Už tai, kur ir kuo dabar esu, noriu padėkoti ir savo šeimai, ypač – savo broliams Justui ir Tomui, ir, žinoma, visiems savo treneriams", – dėkingumą išreiškė profesionalus sportininkas.

Pažadas tapus čempionu

Iki šiol Jonas dirbo degalinėje. "Kolegoms pasakiau, kad jei tapsiu čempionu – išeisiu iš darbo, – J.Jazevičius dėkojo bendradarbiams už bičiulystę ir paramą, kai dėl varžybų  jį tekdavo dengti kitiems. – Kokie tolesni planai? Dabar treniruosiuosi du kartus per dieną."

Jonas neslėpė, kad šventėms išbalansavus ritmą ir mitybos racioną, nuo šių metų jis ir vėl gyvena jam įprastu režimu – šalia treniruočių su treneriu Vidu Bružu ir Marium Palioniu būtinai ras laiko poilsiui, nes be jo sportiniai rezultatai niekada nebus itin geri. Žinoma, pakoreguos ir mitybą, kuri dabar nėra pakankamai subalansuota.

"Priklausau svorio grupei virš 91 kg. Tai reiškia, kad šios svorio kategorijos sportininkas gali sverti ir 92, ir 10 ar 20 kg daugiau. Šiuo metu mano svoris yra 107 kg, bet norėčiau numesti kokius 3 ar 4 kg, nes tada kur kas geriau jaučiuosi ringe. Esu greitesnis", – paklaustas, kas sportininkui užtikrina gerą savijautą kovojant, J.Jazevičius šyptelėjo. Nors vis dar yra manančiųjų, kad bokso ringe pakanka kuo staigiau mosuoti rankomis, tai toli gražu netiesa. Kiekvienas kovotojas – strategas, apgalvojantis kelis ėjimus į priekį, analizuojantis savo priešininkų taktikas. Vien jėga, kaip sako Jonas, varžovo nepalauši.

Prieš trejus metus Jono tikslas buvo laimėti Lietuvos čempionatą, tačiau viltys pranoko lūkesčius. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

"Namuose per televizorių nelabai mėgstu žiūrėti kokias nors varžybas. Labiau man patina pačiam būti veiksme. Mėgstu žiūrėti boksininkų kovas. Analizuoju jas", – J.Jazevičius pasakojo turintis ir kelis favoritus. Vienas jų – Eimantas Stanionis, kitas – rusas Aleksandras Povetkinas.

Tam ir esame broliai, kad padėtume vienas kitam. Žinoma, be paties Jono noro pokyčiai nebuvo įmanomi. Tam reikėjo jo paties vidinės stiprybės.

Merginai rastų laiko

Jonas pasakojo, kad, pakeitus gyvenimo būdą, atsisijojo ir jo draugai. Ankstesniųjų, bičiulystę deklaravusių tik vakarėlių metu, prie taurių kokteilių, kovotojo sąraše paprasčiausiai nebeliko. Pastariesiems su jaunu vyru nebeįdomu, o ir pats Jonas su jais nebeturi apie ką kalbėti. Dabar aplink kovotoją nedidelis laiko patikrintų žmonių ratas ir, žinoma, broliai, kurie drauge tarsi vienas kumštis.

"Kitaip ir būti negali. Esame labai artimi. Ir ringe ne kartą susirėmėme", – J.Leščiukaitis juokėsi, kad profesionaliam sportininkui nė karto lengvai nepasidavęs. Juolab kad pats yra ne vienus metus sportavęs, o ir iki karantino mažiausiai kelis kartus per savaitę eidavo į salę.

"Sportuojantis žmogus – tai visų pirma sveikas žmogus. Žinoma, ir gražus", – kovotojo pasiteiravus, ar jo dėmesį atkreiptų tik tobulų formų gražuolė, J.Jazevičius nenorėjo sutikti. Svarbiausia, esą, ji turi spinduliuoti moteriškumu, vidiniu pasitikėjimu ir gerumu.

"Jei norite sužinoti, ar esu vienišas, tai mano atsakymas – taip, – kovotojas iškart paneigė mitą, kad sportininkų gyvenime moterims tenka tenkintis tik laiko nuotrupomis. – Savo dienoje antrai pusei rasčiau pakankamai laiko ir dėmesio."