Savo stichijoje
70-metis S. Rumba pastaruoju metu daugiausia laiko praleidžia garaže. Jame stovi išskirtinis vyro jaunystės laikų automobilis – „Pobeda“.
SSRS automobilių pramonės pasididžiavimas dabar geidžiamas kolekcininkų ir vadinamas kultiniu, istoriniu, legendiniu.
Senų automobilių remontas – viena iš S. Rumbos aistrų. „Pobedą“ jis restauruoja jau keletą metų. Yra pakeitęs važiuoklę, dar reikia sutvarkyti kėbulą ir įrengti vidų. Darbus sunkina vyrą užklupusi stuburo liga, bet S. Rumba nedejuoja ir nesiskundžia – atkakliai dirbdamas, siekia užsibrėžto tikslo.
S. Rumbai šis automobilis tapo netikėtu ir, atrodo, labai rimtu išbandymu.
„Dabar kiekvieną dieną važiuoju į dirbtuves, nors namuose yra visokių darbų. Laimei, mano žmona Vitalija apsitvarko ir už tai jai esu labai dėkingas. Dirbtuvėse, kur daug technikos ir geležies, esu savo stichijoje“, – atskleidė S. Rumba.
Tačiau jis neslėpė turintis abejonių, ar automobilio atnaujinimo planas bus įgyvendintas tobulai, nes tiesiog stinga laiko ir galimybių susikoncentruoti prie vieno objekto.
„Pobeda“ stovi ir laukia savo eilės, bet nežinau, ar išlauks. Tiesiog susirgau dėl to automobilio. Noriu atkurti viską iki mažiausių smulkmenų“, – apie užmojus kalbėjo pašnekovas.
Sutuoktinių šypsenos
Su S. Rumba šnekučiavomės jo namuose – prie arbatos ir saldumynų stalo.
Apsidairius svetainėje ir kitose namo vietose, iš karto tampa akivaizdu, kad čia daug įdomių, išskirtinių dalykų, daugelis jų – rankų darbo. Aišku, S. Rumbos rankų.
Pasiteiravome sutuoktinės Vitalijos, ar sunku gyventi su tokiu nenustygstančiu ir kūrybingu sutuoktiniu.
„O kur ji dabar dėsis?“ – šyptelėjęs įsiterpė pašnekovas.
Sutuoktinė irgi šyptelėjo – visko buvo ir visko dar bus.
„Ką darysi, kartais ir pasipykstame. Matote, dabar Steponas – su lazda, seniau energingesnis buvo“, – sakė Vitalija.
Tarsi norėdamas pasiteisinti prieš žmoną, S. Rumba atkreipė dėmesį, kad energijos skiria ir namų ūkiui.
„Pasidariau prie traktoriuko hidraulinį plūgą, daržą suariu. Tai labai geras plūgas, bet dabar dirbti su juo nėra sveikatos“, – apgailestavo pašnekovas.
Kad ir labai užsiėmęs S. Rumba randa laiko ir pasilinksminti – pavyzdžiui, pagriežia armonika.
„Pagroti laiko ir noro yra. Nors jau pirštai aptirpę. Nebe tas grojimas“, – tvirtino S. Rumba.
Savo sugebėjimais nelinkęs girtis vyras, atrodo, pasikuklino.
„Neseniai Domeikavos laisvalaikio salėje buvo pyragų diena, tai grojo nuostabiai“, – įsiterpė pokalbio metu pas Rumbas į svečius užsukusi kaimynė.
Komplikuotas planas
Pasak S. Rumbos, bendruomenės veiklai anksčiau jis skirdavo daug laiko, tačiau dabar, deja, taip nebebus. Priežastis ir paprasta, ir sudėtinga – komplikuotas „Pabedos“ atnaujinimo planas.
„Automobiliui – 76 metai. Visas sukirmijęs. Norėčiau jį pastatyti ant kojų. Atnaujintą galėčiau parduoti, bet jokia kaina nepadengs įdėto darbo ir laiko. Ten kiekvienas varžtelis atnaujintas. Išlaidų nedaug, bet darbo – labai daug. Pats esu padaręs tris elektrines siuvimo mašinas. Su jomis bus siuvami užvalkalai sėdynėms. Viskas bus nauja: visi agregatai, guoliai, vairo kolonėlės, stabdžių pompos. Nikeliuotos detalės visos kaip naujos. Darbo dar laukia kalnai. Dabar garaže per geležį nelabai galiu praeiti, – sakė S. Rumba. – Nežinau, kodėl man visko reikia, kodėl kitiems nieko nereikia, o man visą gyvenimą visko reikia?“
Visą savo gyvenimą jis stengėsi pripildyti veiklos, kad būtų įdomu ne tik pačiam, bet ir šalia esantiems. Pastatė namus, užaugino dukrą ir sūnų, daug laiko skyrė visuomeninei veiklai.
Nežinau, kodėl man visko reikia, kodėl kitiems nieko nereikia, o man visą gyvenimą visko reikia?
Tėvų vaidmuo
S. Rumba gimė Kalnaberžėje, Kėdainių rajone. Jo tėvas Juozas Rumba buvo šaltkalvis, o mama, Janina Sarapinaitė-Rumbienė, – siuvėja. Abu tėvai mėgo muziką: mama dainavo folkloro ansamblyje, tėtis grojo armonika ir bandonija. Iš jų S. Rumba paveldėjo meilę muzikai ir groja nuo mažų dienų jau 70 metų.
Groti išmoko savarankiškai, kaip visi liaudies muzikantai – iš klausos. Diatonine vokiška armonika grojo ir S. Rumbos senelis Silvestras Rumba.
Pirmąjį instrumentą, armoniką, S. Rumba gavo iš kaimyno mokydamasis 5-oje klasėje. Vėliau tėvas, pamatęs, kad sūnui patinka muzika, jis puikiai akompanuoja dainuojant mamai, nupirko jam baltarusišką armoniką.
Dar būdamas vaikas, drauge su tėvu grodavo kaimo vestuvėse. Vėliau – miestelių šventėse per Užgavėnes ar Jonines, koncertuose, konkursuose, festivaliuose, muzikantų suvažiavimuose.
Ne kartą dalyvavo Dainų šventėje ir LRT laidoje „Duokim garo“. Vyras niekada neskaičiuoja, kiek kartų teko groti vestuvėse, jubiliejuose, krikštynose. Visada džiaugiasi pasitaikiusia proga pamuzikuoti, net jei tai eiliniai šeimos susibūrimai.
Girnapusės istorija
Gyvendamas Domeikavoje, S. Rumba įkūrė pirmąją kapelą, pavadino ją Rumbų šeimos kapela, nes joje grojo pats, jo tėvas ir dukra Edita Rumbaitė (Žaromskienė).
Vėliau, prie kapelos prisijungus žentui Egidijui ir kitiems muzikantams, teko keisti kapelos pavadinimą. Pavadinimas „Girnapusė“ pasirinktas neatsitiktinai. Didelę akmeninę girnapusę S. Rumba parsivežė iš tėviškės.
S. Rumbos artimieji pabrėžia, kad girnapusė taip pat turi savo istoriją.
„Mano tėčio, Stepono, senelis, Petras Sarapinas, grįžęs iš Kinijos karo, nusipirko malūną ir, jį išardęs, pasistatė namą. Girnapusė liko ir, atkeliavusi į Domeikavą, puošia sodybą ir ansamblio pavadinimą“, – pasakojo S. Rumbos duktė Edita.
Dovanojo anūkui
Steponas yra sukaupęs didelę dumplinių instrumentų (armonikų, bandonijų, koncertinų, akordeonų ir bajanų) kolekciją: vienus pirko pats, kitus dovanojo sūnus Nerijus, giminės, draugai.
S. Rumbos artimieji atkreipė dėmesį, kad kiekvienas instrumentas turi savo istoriją ir yra apipintas įdomiais pasakojimais: kas gamino, kas taisė, kas derino.
Štai 1943 m. gamybos bandoniją „Ella“ S. Rumba pirko kaip dovaną savo tėvui. Instrumentas brangus – kainavo net 3 tūkst. rublių. Tėvui mirus, instrumentu muzikantas kurį laiką grojo pats, vėliau jį dovanojo anūkui Augustinui Žaromskiui, kuris tęsia muzikavimo tradiciją.
Ne vieną armoniką vyras restauravo savo rankomis, įdėdamas daug darbo detalių, ieškodamas derintojo.
S. Rumba su pagarba prisimena šviesaus atminimo muzikantą Algį Demikį, padėjusį jam perstyguoti ne vieną instrumentą.
Didžiąją dalį grojamų melodijų S. Rumba išmoko iš savo tėvo. Mėgstamiausi kūrinai – valsai ir polkos: „Sesutė polka“ , „Katino valsas“, „Gegutės valsas“, „Drugelio polka“ , „Piršlio polka“, „Kalnaberžės polka“.
Kitus kūrinius išmoko iš draugų arba išgirdęs per radiją.
Būdamas jaunesnis, S. Rumba yra įrašęs savo atliekamus kūrinius į kompaktinį diską.
Dabar, klausydamas įrašų, apgailestauja, kad senatvėje pirštai nebeklauso ir nebegali groti taip greitai ir gerai, kaip anksčiau.
Puošė savo namus
Pomėgį dirbti su medžiu taip pat paveldėjo iš tėvo. Jis buvo nagingas meistras, puošė Surviliškio bažnyčią, gamino dailius namų apyvokos daiktus.
Dar ir dabar S. Rumbos namus puošia tėvo rankų darbo rankšluostinės ir tekinto medžio drabužių kabyklos.
Pats dirbti su medžiu S. Rumba pradėjo jaunystėje, kai reikėjo įsirengti ir gražinti namus. Pavyzdžiui, parketą sudėjo ne paprastą, bet mozaikinį. Pasigamino baldus, laiptų turėklus ir net langų rėmus. Viskas daryta savo rankomis!
Aprašė kaip stebuklą
Pasakodami apie daugialypę S. Rumbos veiklą, jį gerai pažįstantys pabrėžia, kad dirbdamas sau ir kitiems nagingas vyras niekada nepamiršo Dievo.
Savo noru ir kitų žmonių prašymu jis pagamino daugiau kaip dešimt kryžių, kurie puošia sodybas ir viešąsias erdves.
Visi kryžiai gaminti su kokia nors intencija. Pavyzdžiui, kryžius prie įvažiavimo į Domeikavą nuo Neries pusės skirtas įspėti ir apsaugoti vairuotojus nuo nelaimių kelyje.
Sveikatos kryžius prie Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčios buvo pastatytas 2011 m., kai sunkiai susirgo žmona. S. Rumba šešias dienas gamino kryžių kaip prašymą ir maldą, kad žmona pasveiktų.
Pasak artimųjų, vos pastačius kryžių, žmonos sveikata ėmė taisytis. Robertas Skrinskas, tuometis Domeikavos bažnyčios klebonas, aprašė šį įvykį bažnyčios metraštyje kaip tikėjimo stebuklą.
Dar vienas S. Rumbos gamintas kryžius, esantis Domeikavos bažnyčioje, dedikuotas Sausio 13-osios aukoms atminti. Po Lietuvą sukrėtusių įvykių, grįžęs iš budėjimo prie LRT bokšto ir įkvėptas tą naktį žuvusių pilietiškumo ir pasiaukojimo, S.Rumba sukūrė šį kryžių – žuvusiems už Lietuvos laisvę.
Domeikavos bažnyčios klebono prašymu S. Rumba be atlygio koplyčioje įstatė metalinius vartus, automobilių stovėjimo aikštelėje įrengė užkardą, iš medžio pagamino procesinį kryžių.
Svarbi relikvija
Vis dėl to savo mėgstamiausia veikla S. Rumba įvardija darbą su metalu. Jo žodžiais tariant, metalas – didžiausias jo hobis, nes yra paklusnus, jį galima minkyti kaip plastiliną, virinti, tekinti, o su medžiu – kitaip: nupjausi ir, jei pritrūks, nebepriklijuosi.
Neatsitiktinai S. Rumba baigė Marijampolės technikumą ir įgijo inžinieriaus mechaniko profesiją. Visą gyvenimą dirbęs valstybinėse, vėliau – privačiose įmonėse, net išėjęs į pensiją vyras negali būti be darbo.
Buvusiose fermose įsirengė medžio ir metalo dirbtuves, kuriose, kaip pats juokaudamas sako, „vien geležys ir kėdės“.
Išlavinęs inžinerinį mąstymą ir išradėjo gyslelę, visus prietaisus, kurių reikia dirbti su metalu ar medžiu, pasigamino pats: medžio apdirbimo ir rąstų tekinimo stakles, net unikalų biokuro gamybos aparatą.
Mokėdamas dirbti įvairius darbus, nenuilstantis vyras dažnai sulaukia pagalbos ieškančių prašymų. Turėdamas daug patirties ir įgūdžių, jis visada randa sprendimų, kai išgvildenti sudėtingiausius iššūkius.
Auksinių rankų meistras yra įsitikinęs, kad kai nori, viskas įmanoma.
Didžiausiu vyro įkvėpėju, kaip pats pasakoja, buvo jo senelis P. Sarapinas, kuris, bėgdamas iš Rusijos, su draugu susitaisė garvežį ir juo grįžo į Lietuvą, o kalėdamas nelaisvėje Kinijoje, su dilde iš metalo gabalo pasigamino priekaliuką (gulėdamas ant medinių gultų dirbo naktimis, kad neišprotėtų).
Šį neįprastą daiktą S. Rumba išsaugojo kaip relikviją ateities kartoms.
Naujausi komentarai