Savanorių misija: nėra beviltiškų ir niekieno vaikų | Diena.lt

SAVANORIŲ MISIJA: NĖRA BEVILTIŠKŲ IR NIEKIENO VAIKŲ

Jautri iniciatyva "Niekieno vaikai" – apie mažuosius. Pamirštus, paliktus ir atstumtus. Kažkam jie niekas, kažkam – viskas, jei ne visam gyvenimui, tai bent savaitei ar kelioms.

Mamų iniciatyva

Iki susitikdama su Igne ir Rūta apie iniciatyvą "Niekieno vaikai" mažai ką žinojau. Sąmoningai internete daugiau informacijos neieškojau – išgirsti iš pirmų lūpų visuomet įdomiau.

"Iniciatyva "Niekieno vaikai" gimė iš mamų, ligoninėje pastebėjusių vienišus vaikus. Turbūt ir jūs esate jų mačiusi", – pažintį su "Niekieno vaikais"-pradėjo savanorė Ignė Stoškutė-Mažuknienė.

Vienišiai, anot jos – dažniausiai po krizės šeimoje valstybės paimti vaikai arba globos namų auklėtiniai. Nesvarbu, pirmai ar antrai grupei jie priklauso, visų laukia tas pats – vienatvė gydymo įstaigoje. Iniciatyvos sumanytojai siekia, kad ligoninėse būtų kuo mažiau liūdinčių akių, o mamos rankas atstotų kitos. Tebūnie ne visam gyvenimui, o bent kelioms savaitėms ar mėnesiams. Šaukštas sriubos iš širdžiai mielo žmogaus rankų skanesnis, nei valdiškų. Miegas saldesnis, kai prie skruosto prisiglaudžia ne tik pliušinis meškiukas.

Praėjusių metų birželį iniciatyva startavo sostinėje, Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Iniciatorių skaičiavimais, per pirmuosius keturis mėnesius savanoriai budėjo prie 37 vaikų ir dovanojo daugiau nei 2,3 tūkst. valandų. Besibaigiant rudeniui, lapkritį, gerumas pasklido ir Kaune, o iniciatyvos savanoriai pabiro Kauno klinikose. Nuo šių metų pradžios – ir Kauno klinikinės ligoninės vaikų skyriuose.

Rūta (kairėje) ir Ignė laimingos kaip vaikai – savanoriaudamos rado save.

Jautė kažko nepadariusi

Žiūrėdama į redakcijoje įsitaisiusių savanorių šypsenas ir kartkartėmis nuo ašarų drėkstančias akis, supratau, kodėl tiek viena, tiek kita pasirinko savanorystės kelią. Vis dėlto atsakymą norėjau išgirsti iš jų pačių lūpų.

"Jaučiau, kad gyvenime dar kažko stinga, kažko esu nepadariusi. Noras savanoriauti visuomet buvo, nebuvo tik galimybių, – kaunietė vadybininkė I.Stoškutė-Mažuknienė prisiminė praėjusių metų žinutę virtualioje erdvėje ir nusivylimą, kad savanoriai buriami strategiškai jai nepatogioje vietoje. – Jau tada brūkštelėjau komentarą su klausimu: "Kada Kaune?"

Pamačiusi pranešimą apie naujai formuojamą savanorių grupę gimtajame mieste, Ignė nedelsė – kaipmat užpildė anketą. Greitai į kvietimą burtis gerumui reagavo ir Rūta.

"Aš, kaip ir Ignė, jaučiau, kad turiu kažką daryti. Kelerius metus domėjausi, kur galėčiau savanoriauti, bet niekas neužkabino. "Niekieno vaikai" pasitaikė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Darbe nesijaučiau gerai, o vidinis balsas ragino imtis neatlygintinos veiklos", – apie savo apsisprendimą pasakojo R.Jašinskaitė.

Jaunas moteris savanorystės sąlygos tenkino, jos pačios  atitiko pagrindinį savanoriams keliamą kriterijų – norą daryti gera kitiems. Rūtai namiškių palaiminimo neprireikė, o Ignei teko tartis su savo šeimos nariais.

"Vis dar susiduriu su aplinkinių nuomone: "Kam tau to reikia?" Vyras dabar jau mato, kam. Be abejo, kai budžiu atimdama laiką iš savo šeimos, burbteli. Pailsi, ir vėl viskas stoja į savo vietas", – I.Stoškutė-Mažuknienė džiaugėsi iš savo keturiolikmetės dukros sulaukianti kur kas daugiau palaikymo. Ji ne tik nuolat domisi, kaip mamai praėjo diena ligoninėje, bet ir pati užsikrėtė savanoryste – ėmė dalyti "Maisto banko" skrajutes, lankosi viename darželyje ir padeda auklėtojoms.

Aš klūpėjau prie lovos, norėjau apkabinti, jis spyriojosi, o kai mažiausiai to tikėjausi, priėjo prie manęs ir priglaudė galvą prie peties.

Savanorių krikštas

Pildydama anketą, Rūta sutiko per mėnesį skirti mažiausiai septynias dienas savanorystei – ligoninėse mažuosius lankyti rytais ir dienomis.

"Šiuo metu toks grafikas man patogiausias", – kalbėjo R.Jašinskaitė.

Ignė pasirinko vakarus, naktis ir retus savaitgalių rytus, kai dukra lanko šokių pamokas, o vyras dirba. Kiekvienąkart atėjęs savanoris, anot jaunų moterų, skiria apytiksliai 5 val. Rytinė pamaina trunka nuo 8 val. iki vidudienio, popietinė – nuo 12 val. iki 17 val., vakarinė – nuo 17 val. iki 21 val., o naktinė – nuo 21 val. iki ryto, kol ateis kitas savanoris.

"Po dviejų atrankinių etapų, pokalbių su psichologe Ieva, kaip reaguotume į tam tikras situacijas, mūsų laukė mokymai. Pasibaigus jiems pradėjome savanoriauti", – įvykius chronologiškai dėliojo I.Stoškutė-Mažuknienė, tačiau pasakojimą apie pirmąją patirtį ligoninėje perleido bičiulei.

Po trumpo atokvėpio Rūta persikėlė į praėjusių metų rudenį ir vienos miesto gydymo įstaigos palatą, kurioje gulėjo mažas berniukas. Nevaikštantis, nematantis, negirdintis, sveriantis vos 6 kg, nereaguojantis į aplinkinius, bijantis svetimų prisilietimų. Bent jau taip apie jį kalbėjo medicinos personalas.

"Buvo keistas pirmas įspūdis ir jausmas. Baisiausia buvo jį paimti", – tiesa, jau po pirmųjų apsilankymų ligoninėje R.Jašinskaitė suprato, kad mažylis nebuvo tiksliai apibūdintas.

Po daugiau nei savaitę trukusios jų bičiulystės ir laiko, praleisto  su kitais savanoriais, berniukas ėmė reaguoti į vartomas spalvotas knygeles, veiksmais ir garsais reikšti savo emocijas. Paglosčius pilvuką atsipalaiduodavo.

Rūta šyptelėjo, kad savanorių komanda savo numylėtinį net šiek tiek išlepino dėmesiu, todėl, kai kas nors vykdavo ne pagal jo norus, mažasis supykdavo. Naktimis pabusdavo ir ieškodavo žmogaus šalimais.

Įvertino net medikai

Kaip mažai gebantį medikai apibūdino dar vieną trejų metų berniuką. Prie jo pakaitomis Rūta budėjo kartu su Igne ir kitomis savanorėmis.

"Sakiniais jis nekalbėjo. Turbūt to nedaro nė vienas tokio amžiaus vaikas, bet iš jo veido mimikų ir garsų buvo galima suprasti, ko nori", – mažojo emocijomis, kurios po kelių susitikimų ėmė trykšti per kraštus, džiaugėsi R.Jašinskaitė.

Jai antrino Ignė. Vaikų išsilaisvinimas, arba kaip pasakytų mamos, neklausymas leidžia suprasti, kad vaikai su savanoriais jaučiasi saugūs. Atėjus medicinos seserims, jie esą iškart pasikeičia ir primena kareivukus.

"Iki šio atsimenu vieną mudviejų susitikimą. Aš klūpėjau prie lovos, norėjau apkabinti, jis labai verkė ir spyriojosi, o kai mažiausiai to tikėjausi, priėjo prie manęs ir priglaudė galvą prie peties. Vėliau net ėmėme žaisti – jis nubėga į vieną palatos galą, o tada – atgal į mano glėbį", – nematomą savanorystės atpildą akimirkomis vertino R.Jašinskaitė.

Ne mažiau nei pasikeitęs mažųjų ligoniukų elgesys, savanorių širdis glosto medikų padėka už tai, ko jiems patiems nepavyko padaryti.

"Žiūri jie į vaiką ir sako: "Anksčiau jis to ir šito nedarė..." Reikia tik dviejų savaičių ir pamatysite, kaip meilė ir dėmesys daro stebuklus. Nėra beviltiškų vaikų!" – apie kiekvieną jų lyg apie savą kalbėjo I.Stoškutė-Mažuknienė.

Neketino pasitraukti

Savanorės savo pasakojimais buvo ribotos – atsiverti tiek, kiek prašiau, negalėjo. To esą neleidžia "Niekieno vaikų" konfidencialumo sutartis. Teprasitarė, kad per tuos kelis mėnesius situacijų būta įvairių, tačiau grįžusios namo kaskart džiaugėsi visa širdimi, kad jas išsprendė ir padarė gerą darbą.

"Po pirmo karto ligoninėje buvo visokių minčių. Klausiau savęs: ar tikrai aš čia? Išėjo taip, kad apie mėnesį vaikučių buvo mažiau ar visai nebuvo, todėl pailsėjau ir viskas stojo į savo vietas", – likimui už išbandymus, kurie sustiprino, dėkojo R.Jašinskaitė.

Nors Ignės krikštas taip pat nebuvo saldus, o pirmas susitikimas su cerebriniu paralyžiumi sergančiu paaugliu autistu reikalavo daug vidinių resursų, minčių viską mesti nebuvo. Už stiprybę ji  dėkojo psichologei Ievai Šuipei ir komandai, su kuria dirbti esą vienas malonumas. Jei pradžioje ir pasitaikydavo nesusikalbėjimo, laikui bėgant, to neliko.

"Tarkim, vaikas nenori miegoti – leidžiame nemiegoti. Nenori valgyti – leidžiame nevalgyti. Paskui jis prisikemša sausainių, nevalgo vakarienės ir išeina visiška sumaištis. Todėl ėmėme laikytis dienotvarkės, kad būtų gerai ir tau, ir žmogui, kuris ateis po tavęs", – savanorystės dovanas toliau vardijo I.Stoškutė-Mažuknienė.

Pakeitė vertybes

Laikas su niekieno vaikais jaunoms moterims leido suprasti, kiek daug jos gauna duodamos, kokios neribotos jų galimybės, kokia stipri meilės jėga ir artimo buvimas šalia.

"Grįžęs namo supranti, kad esi labai laimingas – sveikas ir, svarbiausia, ne vienas. Savanorystė pakeitė ne tik mane, bet ir kitus savanorius. Susirinkimų metu ne vienas jų prasitarė, kad iki tol galvojo apie materialines vertybes, o po bendravimo su vaikais visa tai tapo ne itin svarbu", – komandos dvasingumu ir vieningunu džiaugėsi 33-ejų I.Stoškutė-Mažuknienė.

Šiuo metu Kauno savanorių pajėgos sukomplektuotos. Jos vienija kiek daugiau nei 30 savanorių. Didžioji dalis jų į savanorystę įsitraukę labai aktyviai, o pažadėtą dirbti valandų skaičių gerokai viršija. Kai bus renkami nauji savanoriai, moterys negalėjo atsakyti.

"Tačiau tai tikrai nereiškia, kad senieji komandos nariai turės išeiti", – redakcijos viešnios neabejojo, kad jų ir mažųjų draugystė tęsis dar ilgai, o "Niekieno vaikų" idėja plačiai paplis po visą Lietuvą.

GALERIJA

  • Požiūris: Ignė ir Rūta pasakoja, kad situacijų būta įvairių, tačiau grįžusios namo kaskart džiaugėsi visa širdimi, kad jas išsprendė ir padarė gerą darbą.
  • Savanorių misija: nėra beviltiškų ir niekieno vaikų
  • Kelias: Rūta <span style=color:red;>(kairėje)</span> ir Ignė laimingos kaip vaikai – savanoriaudamos rado save.
Eitvydo Kinaičio, Laimio Steponavičiaus nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Taigi

Mano nuomone, tai dar daugiau mokėkit pinigų " už vaikus", tai prigimdys tiek ir tiek tų nereikalingų vaikų. Vaikai ne prekė, kad už juos mokėti, vaikai turi teisę gimti tvarkingoje, mylinčioje šeimoje, o ne dėl pašalpų gimdyti.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS