Geriausi iš geriausių

Prieš 47 metus fortepijonų bei pianinų derintoju tapęs ir šiemet asmeninį 75-mečio jubiliejų švenčiantis A.Kundrotas gali didžiuotis savotišku rekordu – jis yra ilgiausiai dirbantis šios profesijos atstovas Lietuvoje.

Būtent ponui Adolfui patikėti ir prabangiausieji Klaipėdos "Steinway & Sons" fortepijonai. Pašnekovas neneigė, jog dirbti su šiais muzikos instrumentais ne tik didelis prestižas, bet ir atsakomybė.

Neabejotinai turėti tokius koncertinius fortepijonus – didžiulis prestižas ir pačiam miestui. Antraip vargu ar Klaipėdos publika galėtų išvysti bei išgirsti tokius pasaulinio lygio muzikantus, kokie koncertuoja uostamiestyje, sako A.Kundrotas.

"Koncertų salėje dirbu nuo pat pirmųjų dienų, dabar čia stovi du "steinvėjai". Tai yra geriausi fortepijonai pasaulyje. Galime didžiuotis – Klaipėdoje turime net tris "steinvėjus", o Kaunas iki šiol neturėjo nė vieno tokio instrumento", – pasakojo pašnekovas.

Fortepijonus meistras derina prieš kiekvieną koncertą. "Pas mus atvažiuoja virtuozai iš viso pasaulio, ir pagal kontraktą su visais jais valandą prieš koncertą privalau pasikalbėti. Paklausiu, ar su instrumentu viskas gerai, ar dar reikia pridėti rankas, paderinti. Ir jiems tai labai patinka – sako, Lietuvoje daugiau niekur nėra tokio dėmesio atlikėjams, tik Klaipėdoje", – atskleidė meistras, pripažinęs, jog kartais instrumentą papildomai tenka paderinti ne tik prieš pat koncertą, bet ir jo pertraukos metu.

Stygą įveikė moteriškos rankos

"Man nėra privalu sėdėti koncerte, bet kartais paprašo. Sykį Petras Geniušas koncertavo su sūnumi, sako, pirmą dalį gros sūnus, labai trankys fortepijoną, o paskui aš grosiu lyriką, tai pažiūrėk, kad ta lyrika gerai skambėtų", – šypteli pašnekovas.

Kaip šiandien A.Kundrotas prisimena ir atvejį, kai itin ekspresyvaus koncerto metu buvo nutraukta fortepijono styga.

"Prieina prie manęs per pertrauką salės darbuotoja, sako, Adoli, Guoda nutraukė stygą. Sakau, negirdėjau. Ką ten girdėsi, baisu, kas ten darėsi, toks balaganas! – juokėsi meistras. – Taigi pianistė Guoda Gedvilaitė pirmą kartą nutraukė "steinvėjaus" stygą. Labai retas atvejis, kad taip nutiktų. Stygą įdėjau kitą dieną. Metai dar nepraėjo, ir kai derinu, girdžiu, kad ji yra žemesnė."

Nė vienas, net tos pačios firmos instrumentas skambėjimo prasme nebus absoliučiai vienodas, sako pašnekovas. Ar patyręs derintojas gali atskirti tuos subtilius konkretaus instrumento niuansus?

"Jei man užrištų akis ir abu Koncertų salės fortepijonai skambėtų greta vienas kito, pasakyčiau, kuris jų yra naujasis, o kuris pirktas prieš 12 metų", – neabejoja meistras.

Įnoringas instrumentas

Anot pašnekovo, fortepijonas, pianinas – sudėtingų mechanizmų rinkinys, klavišinis, styginis ir mušamasis instrumentas viename. Jo gyvastį palaiko ne tik profesionalus derintojo prisilietimas, bet ir atitinkama priežiūra.

"Žmonės dažnai nežino, kaip laikyti, naudoti ir saugoti pianinus, nes dažniausiai juos perka ne naujus, be instrukcijų. Instrumentai labai išsiderina nuo šilumos. Atidarai kambario duris ir jau žinai, koks bus pianinas. Per didelė šiluma fortepijonui, pianinui yra kaip žmogui vėžys. Instrumentas turi stovėti ne arčiau kaip pusantro metro nuo šildymo prietaisų, ant jo negali kristi saulės spinduliai, o patalpose turėtų būti ne daugiau kaip 21 laipsnis šilumos ir 60 proc. drėgmės. Šis santykis pats idealiausias. O ypač blogai, kai instrumentas pastatytas ant šildomų grindų", – įspėjo meistras.

Nors modernių elektroninių pianinų, kurie nėra tokie įnoringi, A.Kundrotas nepeikia, vis dėlto mano, jog išmokti muzikuoti vaikai turėtų akustiniu instrumentu.

"Jei mūsų Koncertų salėje stovėtų kad ir pats geriausias elektroninis instrumentas, pas mus neatvažiuotų nė vienas virtuozas. O šiaip jų "nebrokiju". Man nuo to darbo mažiau nebus", – šmaikštavo pašnekovas.

Akivaizdu, bet neįtikėtina

Daugelio akims egzotiškas amatas į paties pono Adolfo gyvenimą atėjo gana proziškai. Patyrusį meistrą muzika lydi nuo mažumės – nuo 14 metų, nė nepažinodamas gaidų, akordeonu jau grodavo vestuvėse. Iš Plungės rajono Medingėnų kaimo kilęs jaunuolis studijavo chorvedybą tuometėje S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, kai į jį netikėtai nukrypo jos vadovo akys.

"Man bebaigiant mokyklą nebuvo kam dirbti derintoju. Direktorius pasikvietė solfedžio dėstytoją ir paklausė, ar nėra tokio vaikino, kuris turėtų gerą klausą. Ir iškart mane pasiūlė. Labai gerus pagrindus buvau gavęs chorvedžių kursuose Palangoje, solfedžio pamoka man būdavo pati lengviausia – pasirodo, gerai girdėjau. Tik paspaudžia akordą – iš karto sakau, diktantus be klaidų rašydavau", – prisiminęs šypteli pašnekovas.

Meistras neneigė, jog absoliučia klausa pasigirti negalįs, o ir pats nepaliauja stebėtis šiuo fenomenu: "Kartą derinau instrumentą vienai muzikos mokytojai, ir ji pasigyrė esanti "absoliutininkė". Sako, paspausk kokią nors nesąmonę, aš būsiu tuo metu nusisukusi. Kliunkt visais dešimt pirštų tą nesąmonę – o ji atkartoja. Mano protas nesuvokia, kaip taip įmanoma! Akivaizdu, bet neįtikėtina, kad žmogus gali taip girdėti. Suprantu, būtų koks akordas, bet kad šitaip ir be jokio įsiklausymo".

Anot A.Kundroto, nors dabar dirbti derintojams taip pat padeda šiuolaikinės technologijos – specialūs derinimo aparatai, gerą ausį vis tik reikia turėti. "Kartais būna tokių vibruojančių stygų, ausis – pagauna, o aparatas – ne", – darbo subtilybėmis dalijosi klaipėdietis.

Nusiaubė pianinų fabriką

Visuotinio deficito laikais sovietmečiu, prisiminė pašnekovas, tekdavo gerai pasukti galvą, kaip instrumentams prasimanyti atsarginių dalių.

"Lietuvoje jokio fabriko nėra, iš kur gauti tų detalių? Nuvažiavau į Borisovą, į pianinų "Belarus" fabriką, pasiprašiau audiencijos pas direktorių ir papasakojau, kad armijos laikais visai šalia tarnavau mokomojoje divizijoje ir net esu pabuvojęs jūsų fabrike, kur kroviau anglis. Pasiteiravo, ko man reikia. Pasakiau, jog tapau derintoju, ir verkiant reikia detalių. Sako, gerai, surašyk paraišką, viską duosime. Ir net nepažiūrėjęs pasirašė. O kai nuėjau į buhalteriją, ten už galvos susiėmė: "Šitiek visko, saviems tiek neduoda, kaip jums taip pasisekė?!" Teko net du reisus iki traukinio su taksi organizuoti. Dar ir dabar iš tų laikų turiu stygų ir kitokių smulkmenų", – prisiminęs šypsojosi pašnekovas.

A.Kundroto skaičiavimu, šiuo metu mūsų šalyje darbuojasi apie pusšimtis klavišinių instrumentų derintojų. Pats profesinių subtilybių Maskvos valstybinėje P.Čaikovskio konservatorijoje sėmęsis klaipėdietis pripažino, jog Lietuvoje šio amato įprastai išmokstama iš kitų patyrusių meistrų.

Tikimasi, jog daugiau profesionalumo į šią sritį įneš vos prieš gerus metus įkurta Lietuvos fortepijonų derintojų asociacija.

Pabamba tik juokais

Pašnekovas neneigė, jog norinčiųjų mokytis iš jo taip pat netrūko, antai vienas A.Kundroto parengtas meistras ilgus metus darbavosi Palangos meno mokykloje. Tačiau turbūt labiausiai klaipėdiečiui apmaudu, jog šia profesija nepavyko uždegti savo paties sūnaus.

"Kartą jam reikėjo pinigų, sako, tėvuk, duok kokį darbą. Parodžiau, kaip reikia perklijuoti akordeono dumples. Padarė taip, kad pasižiūrėjęs patyręs meistras pasakė – aš taip kruopščiai nesugebėčiau. Jau buvau sūnų įvairių praktinių darbų išmokęs, bet nė sykio nebandė derinti, nenorėjo. Galiausiai išvažiavo į Angliją, ten ir tebegyvena. Kviečiu – grįžk, atiduosiu visus įrankius, visko išmokysiu. Ne, sako, nenoriu", – atsiduso meistras.

Nors kone pusšimtį metų savo profesijai ištikimas klaipėdietis beveik neturi atostogų, patikino, jog nei metų, nei darbų naštos nejaučia, o jei ir pabamba, jog viską mesiąs – tai tik juokais.

"Neplanuoju išeiti, kol kas nors neatsitiko. Aš dar nepavargau. Ir nenoriu užsiiminėti savigrauža. Aš savo darbe nemiegu, o judėjimas – sveikata. Man jau visi sako – turbūt atrasime tave negyvą po fortepijonu. O aš atsakau – kokia man būtų garbė", – šmaikštavo pašnekovas.