SIELĄ IR KŪNĄ DVEJUS METUS GYDŽIUSI E. ODEBRECHT IŠMOKO GYVENTI BE STRESO

Ryški moteris, sėkminga verslininkė, žinoma politikė, visuomenininkė – dar visai neseniai viešasis uostamiesčio vyksmas buvo sunkiai įsivaizduojamas be Eugenijos Odebrecht.

Tačiau daugiau nei prieš dvejus metus verslą pardavusios klaipėdietės gyvenimas apsivertė jei ir ne aukštyn kojomis, tačiau pasikeitė iš esmės.

Pasaulis nesugriuvo

"Niekur neemigravau, nedingau", – šyptelėdama apie save sklandančius gandus paneigė pati Eugenija.

Į susitikimą kavinukėje Teatro aikštėje atskubėjusi pašnekovė prisipažino nesisielojanti, jog šiandien neatpažįstamai pasikeitė ne tik šios vietos interjeras, bet ir pavadinimas.

"Negaliu nuo visko nutolti, nes pardaviau tik verslą, ne pastatą. Tačiau dabar "Anikėje" nėra nei blogiau, nei geriau, tiesiog kitaip. O pokyčiai – tik į naudą", – kalbėjo E.Odebrecht, patikinusi, jog niekada negyveno įsikabinusi į praeitį.

Pašnekovė prisipažino, jog prieš porą metų priimtas sprendimas nukirsti bambagyslę su ilgai puoselėtu restoranų verslu daug kam atrodė sunkiai įtikimas.

"Suaugi ir atrodo, kad nėra šansų pasitraukti. Atrodo, kad esi toks svarbus, kad be tavęs viskas ims ir sugrius. Bet, pasirodo, niekas nesugriūva. Visada galvojau – o kaip aš gyvensiu be "Anikės"? Taigi "Anikė" esu aš. Susitapatinau ne tik aš pati, mane su "Anike" sutapatino ir kiti", – pripažino verslininkė.

Laikina vos netapo amžina

Eugenijos žodžiais, iki šio sprendimo jos gyvenimas buvo ekstremalus ir be galo dinamiškas. Kartais iki 600 žmonių rengiami išvažiuojamieji banketai, furšetai, kurie galėdavo garantuoti stabilias ir geresnes pajamas, viena vertus, teikdavo didelį emocinį pasitenkinimą, tačiau ir sudegindavo nemažai nervų.

Moteris atvira – buvimas viešumoje, žinomumas buvo naudingas kaip reklama verslui, tačiau juk tam tikra prasme tai taip pat buvo darbas, kuris ilgainiui ėmė vis labiau alinti.

"Mano šeima tokio aktyvaus gyvenimo būdo tiesiog ėmė nebetoleruoti, vyras jau seniai priešinosi mano užimtumui, – prisiminė pašnekovė. – Šis verslas turėjo būti projektas kuriam laikui, bet vyras pamatė, kad aš iš jo niekaip nepasitraukiu, priešingai – vis labiau klimpstu, vis aktyvinu savo gyvenimą. Asociacijos, politika, dar kažkokie velniai."

Šiandien apie tai Eugenija kalba su šypsena, tačiau tuosyk nemažai trūko, kad jos santuoka būtų subyrėjusi į šipulius.

Pasikeitė tolerancijos ribos

"Buvau tokia išsiderinusi, jog jaučiau, kad reikės poros metų susitvarkyti ir su savo galva, ir su sveikata, ir visa kita, – atviravo pašnekovė. – Per pastaruosius dvejus metus gerokai pasikeitė ir mano tolerancijos ribos, pakantumas aplinkai. Nebesu tokia įdirgusi, galiu geriau suprasti kitą žmogų, galiu jį išklausyti. Tiesiog atsirado daugiau laiko, niekas nebeveja. Visai kitaip matai pasaulį, kai nesi susipančiojęs. Mano vyras buvo teisus, sakydamas, jog kai aš atsitrauksiu, sau pasakysiu – ir ką aš tiek metų veikiau?"

Anot Eugenijos, žmonės paprastai nevertina to, kas buvo lengva, tad veikiausiai ir jai pačiai taip sunku buvo imtis radikalių savo gyvenimo pokyčių.

"Tai buvo įprotis gyventi strese. Mes žymiai lengviau pasirenkame blogus dalykus nei gerus. Mes renkamės tai, ką žinome. Nežinomybė, nors ir tariamai gera, kelia mums nerimą, mes bijome nežinios", – filosofavo verslininkė.

Emigracija – nevilties būsena

Savo nuostabai moteris prisipažino atradusi visai kitokį pasaulį ir pajutusi naują gyvenimo skonį.

Pastaruosius dvejus metus sutuoktiniai daug keliavo – iš esmės tik vasaras leisdavo Lietuvoje.

Praėjusiais metais du mėnesius Eugenija ir Gerdas Odebrechtai praleido Čilėje, kurią išmaišė skersai išilgai, užpraėjusią žiemą – Šri Lankoje, ištisus mėnesius buriuodavo jachta.

Visai neseniai sutuoktiniai grįžo iš Vokietijos vežini gausybe kalėdinių dovanų.

Nors šioje šalyje moteris jaučiasi sava, kaip prisipažino, gyventi joje nenorėtų. "Mano atskaitos taškas – Lietuva, čia mano šalis, mano vaikai, anūkai. Nesiruošiu būti nei ekonominė, nei politinė, nei meilės emigrantė. Manau, kad, kaip ir nueiti į sektą, taip ir emigruoti yra nevilties būsena", – kalbėjo pašnekovė.

Konservatorių partijai priklausanti klaipėdietė prisipažino iš politikos nepasitraukusi, tačiau joje aktyviai dalyvauti nebenori – žinoma, seka šalies aktualijas, bendrauja su savo partiečiais.

Politika – neįgaliųjų verslas

Su jai būdingu tiesumu politiką neįgaliųjų verslu vadinanti E.Odebrecht patyrė, jog į šią sritį eina tie, kurie kitaip nesugeba užsidirbti pinigų.

"Nori uždirbti pinigų – eik į verslą. Bet, žinoma, verslas ne visada yra garantija, kad turėsi pinigų. Tačiau garantija, kad tikrai turėsi rizikos, – šyptelėjo pašnekovė. – Dirbant miesto taryboje teko geriau pažinti Klaipėdos situaciją, kas joje dedasi, ir man buvo labai liūdna. Politika – tai turgus, mainai – sprendimas už sprendimą, kito kelio nėra. Todėl aš nenoriu visame tame dalyvauti ir savęs be reikalo deginti."

Anot Eugenijos, šiandien ji nori ir gali sau leisti daryti tai, kas teikia malonumo. Su užsidegimu moteris kalba apie savo naują veiklą, kuri galbūt galėtų tapti jos naujo verslo niša.

Artimiems žmonėms E.Odebrecht neseniai padėjo įsirengti naują namą – pradedant spalvų ir baigiant apdailos medžiagų, baldų, šviestuvų, santechnikos bei kitų interjero detalių parinkimu.

Vizitinė kortelė – savi namai

"Man tai – ne nauja sritis, labai seniai tuo domiuosi, kūriau sau, padėdavau draugams. Pajaučiau, kad dvejus metus pailsėjusi turiu kažką veikti. Gal tai ir būsimas verslas, kur kaip noriu, taip ir darau, kiek noriu, tiek ir darau", – planais dalijosi pašnekovė.

E.Odebrecht prisipažino nesukanti galvos, kokių replikų ar komentarų dėl savo kompetencijos gali sulaukti iš šios srities profesionalų.

"Iš žmonių, kuriems apie tai papasakojau, sulaukiau tik vieno pasakymo – tau seniai to reikėjo imtis. Kartais gyvenime daugiau gali padaryti neprofesionalas nei profesionalas. Nes profesionalas labai nuprofesionalėja, nebėra pragmatikas ir praktikas. Neretai dar ir pats gyvena dviejų kambarių butelyje, nieko pats sau nesusikūręs. O švaistytis svetimais pinigais lengviausia", – kalbėjo moteris, mananti, jog puikiausia gebėjimų vizitine kortelė galėtų tapti jos pačios namai.

Eugenija prisipažino, jog tiesiog pasiūliusi draugišką pagalbą artimiems žmonėms neatsidžiaugia, su kokiu malonumu gali save realizuoti.

"Galima žiūrėti į astrologines pranašystes rimtai ar nerimtai, bet man buvo pasakyta, kad turėjau būti susijusi su menu, galėjau būti labai gera medikė arba politikė. Politike buvau, daktare jau nebetapsiu, tad lieka menai", – šmaikštavo pašnekovė.