Tralerio tragedijos aidas | Diena.lt

TRALERIO TRAGEDIJOS AIDAS

Ant šiaurinio molo, šalia simbolinio inkaro, skirto burlaivio "Budys" žūčiai atminti, atsirado nauja metalinė lentelė su užrašu "Maratas". Šis atminimo ženklas mena prieš 30 metų įvykusią kraupią žvejybinio tralerio tragediją, kai per gaisrą laive žuvo virėja ir pirmasis kapitono padėjėjas. Narpliojant šią istoriją, paaiškėjo, kad žuvusysis – garsaus antinacisto Juozo Vito sūnus, kurį karo metais slėpė Vytauto Landsbergio tėvų šeima.

Kelių žodžių kodas

Ant molo naujai atsiradusi lentelė byloja labai nedaug: "Maratas 1932–1989, DŽTŠ "Vytautas Putna".

Akivaizdu, kad Maratas yra vardas, šalia – jo gimimo ir mirties datos.

Tokios lentelės atsiradimas ant molo verčia įtarti, jog žmogus mirė ne savo mirtimi, veikiausiai tragiškomis aplinkybėmis jūroje.

Įrašas "Vytautas Putna" – ne kas kita, o didžiojo žvejybinio tralerio šaldytuvo pavadinimas.

Patikrinus šio laivo duomenis, iškilo 30 metų senumo istorija, kai 1989-ųjų gruodį Biskajos įlankoje jį ištiko baisi nelaimė.

Per gaisrą, kuris apėmė visą laivą, žuvo du žmonės, vienas jų – būtent Maratas Vitas, gimęs 1932 metais, kurio atminimui ir atsirado lentelė ant molo.

Gana neįprastas vardas šalia lietuviškos pavardės, tačiau apie viską iš pradžių.

Istorija: šioje 1969 m. fotografijoje užfiksuoti nežinomi šeši vyrai, stovintys tralerio "V.Putna" pirmagalio fone, trys jų vilki SSRS jūrų žvejybos laivyno uniformas. (Bernardo Aleknavičius (Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys) nuotr.)

Pirmojo reiso krikštas

Kretingiškis Sandrius (pavardės vyras prašė neskelbti – A.D.) 1989 metais buvo Jūreivystėms mokyklos studentas, kai tų metų balandį žvejybiniu traleriu "A.Čeponis" išplaukė į pirmąją savo praktiką jūroje.

Reisas truko aštuonis mėnesius, vyrai žvejojo Ramiajame vandenyne, netoli Centrinės Amerikos krantų, ir jau beveik ruošėsi keliauti namo į Klaipėdą, kai staiga gavo radiogramą, kad privalo paskubėti ir plaukti į pagalbą kitam žvejybiniam traleriui – "V.Putna".

"A.Čeponis" kirto Panamos sąsiaurį ir nuskubėjo link Vakarinės Prancūzijos krantų, kur Atlante pagalbos šaukėsi žvejai iš Klaipėdos.

Sandrius prisiminė, kad plaukė visą naktį, o paryčiui pamatė vaizdą, kuris jam, tada 18-mečiui praktikantui, įstrigo ilgam.

"Kai atplaukėme, tas laivas dar degė. Buvo įjungta automatinė gesinimo įranga. Laive įgulos jau nebuvo, ją buvo paėmęs kitas laivas. "V.Putna" buvo pilnas vandens ir pasviręs. Pro žemutinį iliuminatorių pamačiau įstrigusią moterį, jos plaukai beveik siekė vandenį. Vaizdas buvo baisus. Žinojome, kad yra dar vienas žuvęs žmogus. Į "V.Putną" paimti žuvusiųjų kapitonas pasiuntė labiau patyrusius įgulos narius, mūsų, praktikantų, niekas neleido, viską stebėjome iš savo savo laivo", – pasakojo Sandrius nelinksmus įspūdžius iš savo pirmojo reiso į jūrą.

"A.Čeponio" įgula tada dar surinko ant "V.Putnos" denio likusius savo kolegų daiktus, paėmė laivo dokumentus, išjungė variklius ir išplaukė namo, laikinai palikę vienišą sudegėlį Atlante.

Į Klaipėdą "A.Čeponis" grįžo gruodžio 20 dieną, pargabendamas ir žuvusiųjų kūnus.

Herojus: šioje nuotraukoje užfiksuotas karo metais žuvusio laivo kapitono padėjėjo M.Vito tėvas J.Vitas-Valūnas. (Žurnalo "Komunistas" nuotr.)

Košmaras Biskajos įlankoje

Į Klaipėdą tada buvo pargabentas tralerio "V.Putna" pirmasis kapitono padėjėjas M.Vitas, žuvęs per gaisrą laive gruodžio 8 d.

Jam, šokant į gelbėjimosi valtį, jūrininkui sustojo širdis.

Per tą nelaimę žuvo ir laivo virėja Galina Misniakova. Ji sudegė gyva.

Kai plaukiant Biskajos įlanka, traleryje kilo gaisras, ugnis ėmė plisti dideliu greičiu, įgula savo jėgomis nebegalėjo susidoroti su liepsnomis.

Buvo duota komanda palikti laivą.

Jau vėliau buvo kalbama, kad daiktų į kajutę nuskubėjusi virėja netrukus buvo įkalinta laivo koridoriuose išplitusios ugnies.

Iš žemutiniame denyje esančios kajutės moteris esą dar bandė gelbėtis pro iliuminatorių, tačiau jame įstrigo.

Košmariškas akimirkas prisimenantys jūrininkai tikino, kad liepsnų ryjamos moters pagalbos šauksmą daugelis įgulos narių sapnavo ilgus dešimtmečius.

"Labai gerai pamenu tą tragediją. Apie ją daug tada kalbėjo Klaipėdos jūrininkų bendruomenė. Pats tuo metu dirbau plaukiojančioje bazėje, tačiau teko matyti nuotraukas iš įvykio vietos, jos buvo baisios – pusiau išlindusi moteris iš iliuminatoriaus, kuri mirė siaubinga mirtimi, žuvo ir kapitono padėjėjas", – pasakojo jūrų kapitonas Juozas Liepuonius.

Teko matyti nuotraukas iš įvykio vietos, jos buvo baisios.

J.Liepuonius prisiminė dar vieną atvejį, kai praeito amžiaus 8-o dešimtmečio pradžioje Ramiajame vandenyne degė laivas "Archimedas", taip pat iš Klaipėdos, kur irgi žuvo žmogus.

"Tada gaisras kilo mašinų skyriuje, antrasis mechanikas nespėjo išeiti iš patalpos ir žuvo. Dar buvo gaisras plaukiojančioje bazėje "Tarybų Lietuva", mašinų skyriuje jis kilo nuo skudurų, bet ten buvo daugiau dūmų, nei liepsnų. Mes jį greitai likvidavome, gaisras neišplito. Tada tame laive dirbau antruoju šturmanu", – prisiminė J.Liepuonius.

Virto metalo laužu

Didysis žvejybos traleris šaldytuvas "V.Putna" buvo pastatytas Klaipėdos "Baltijos" laivų statykloje 1965 metais.

Priklausė Vyriausiajai žuvies pramonės valdybai "Zapryba", kurios padalinys buvo Lietuvos SSR žuvies pramonės gamybinė valdyba.

Laivas pavadintas V.Putnos (1893–1937) – lietuvių kilmės Sovietų Sąjungos karinio veikėjo, karinio diplomato vardu, kuris kartu su M.Tuchačevskiu, J.Jakiru ir J.Uborevičiumi nuteistas myriop ir sušaudytas stalininių represijų metu 1937-ųjų birželio 12 d. Po 20 metų reabilituotas kaip nekaltas.

Tuomet daugelis laivų Lietuvoje buvo pavadinta sovietų veikėjų ir didvyrių vardais.

V.Putnos vardu pavadintas laivas tarnavo vos 22 metus, o jo likimas buvo nulemtas po 1989-ųjų gruodžio 8 dienos gaisro.

"Po visko buvo atliktas tyrimas ir parašytos išvados, kurios kažkur dar turbūt yra. Mes ne kartą savo tarpe aptarinėjome šį atvejį, nes jis labai skaudus, juk per gaisrą žuvo žmonės", – kalbėjo ilgametis jūrų kapitonas Vytautas Saulėnas.

Tyrimą dėl gaisro traleryje "V.Putna" tada atliko tuometis okeaninės žvejybos bazės darbų ir priešgaisrinės saugos specialistas Česlovas Gečas.

"Kiek pamenu, gaisras kilo mašinų skyriuje ir labai išsiplėtė. Bet tai buvo labai seniai, nelabai ką daugiau galiu pasakyti", – tiek teprisiminė Č.Gečas.

Dienraščio duomenimis, "V.Putna" buvo buksyruotas į Klaipėdą, dar bandyta jį remontuoti.

Nėra duomenų, kad jis dar kada nors dar kartą išplaukė į reisą.

Prasidėjus žvejybos laivyno įmonės "Jūra" žlugimui, laivas buvo atiduotas į metalo laužą.

Garsaus tėvo sūnus

Amžinojo poilsio atgulė ir gaisre žuvę šio tralerio įgulos nariai – G.Misniakova ir M.Vitas, tačiau nė vienas jų nėra palaidotas Klaipėdoje.

Dienraščio žiniomis, M.Vito mirties faktas buvo įregistruotas Vilniuje, o kur palaidota G.Misniakova, nepavyko išsiaiškinti.

Galimas dalykas, kad galbūt net ne Lietuvoje, nes tuo metu daugiau nei pusė įgulos narių laivuose būdavo iš kitų sovietinių respublikų.

Vis dėlto M.Vitą Klaipėdoje nuo šiol mena metalinė lentelė ant molo.

Neįprastas jo vardas šalia lietuviškos pavardės kėlė susidomėjimą, nes tarpukario Lietuvoje vargiai būtume radę bent vieną Maratą.

Su klaipėdiečiais kalbantis apie M.Vitą, vienas jūrų kapitonas prasitarė, kad jis buvo garsaus revoliucionieriaus ir antinacisto, SSRS didvyrio Juozo Vito-Valūno (1899–1943) sūnus.

Tada ir tapo aiškesnė ir Marato vardo kilmė.

Romano vertas gyvenimas

Žuvusio jūrininko M.Vito tėvas J.dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, taip pat Pilietiniame kare Rusijoje.

Grįžęs į Lietuvą, 1920 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, bet čia užsiiminėjo komunistine propaganda, už tai buvo buvo suimtas ir nuteistas myriop, tačiau kareivių padedamas sugebėjo pabėgti ir pasitraukti į Rusiją.

Maskvoje mokėsi Vakarų tautinių mažumų komunistiniame universitete ir Leningrado elektrotechnikos institute.

Dirbo inžinieriumi elektriku, vadovavo Leningrado energetikų mokyklai.

Yra ne vienas liudijimas, kad jis, kitaip, nei dauguma Rusijoje gyvenusių Lietuvos komunistų, neišsižadėjo lietuviškumo.

Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, su šeima – žmona ir trimis vaikais – Albina, Maratu bei Veronika grįžo iš Rusijos, kur tapo Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininku, dirbo LSSR komunalinio ūkio liaudies komisariate.

O tuo metu, nuo 1939 m. lapkričio iki 1940m. lapkričio, Vilniaus Statybos valdybos viršininku ir Vilniaus miesto vyriausiuoju inžinieriumi dirbo Vytauto Landsbergio tėvas Vytautas Landsbergis Žemkalnis (1893–1993), kuriam J.Vitas vėliau buvo dėkingas už jo žmonos ir vaikų išgelbėjimą, Lietuvą užėmus vokiečiams.

Prasidėjus nacių okupacijai, J.Vitas, skirtingai nei kiti Lietuvos komunistai, nepasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą, o tai jam netrukus kainavo gyvybę.

Didvyrio vardas – pavėluotas

J.Vitas su šeima liko vokiečių okupuotame Vilniuje, kur subūrė pogrindinę "Lietuvos išlaisvinimo sąjungą".

Ši organizacija, sukurta be SSRS partinių ar saugumo organų paramos, buvo viena didžiausių prokomunistinio pasipriešinimo antinacinių organizacijų.

Maža to, būtent J.Vitas-Valūnas 1943 m. gegužę suvienijo Lietuvos išlaisvinimo sąjungą, Vilniaus geto Jungtinę partizanų organizaciją (FPO), Lenkų patriotų sąjungą ir Lietuvos komunistų (bolševikų) partijos Vilniaus miesto organizaciją bendram antinaciniam pasipriešinimui.

1943 m. vasarą J.Vitas buvo išduotas gestapui, kur po žiaurių kankinimų birželio 29 d. nužudytas.

Keliama versija, jog jį sučiupti vokiečių žvalgybai padėjo rusų NKVD.

Priežastis galėjo būti, kad kovotojas nederino savo veiksmų su Maskva ir tuo galėjo tapti pernelyg pavojingas.

Yra versija, kad J.Vitas komunistų viršūnėlei buvo pateikęs raštišką poziciją dėl Lietuvos išstojimo iš SSRS bei atskiros Lietuvos valstybės sukūrimo.

Šią versiją tarsi patvirtintų ir J.Vito didvyrio vardo suteikimo aplinkybės.

Pasirodo jis jam suteiktas buvo neiškart, kaip kitiems, o tik praėjus 20 metų po karo.

Vis dėlto po, kai 1964 m. Lenkija už pasiaukojančią kovą prieš nacizmą J.Vitą po mirties apdovanojo Griunvaldo kryžiumi, Sovietų Sąjunga 1965 m. jam suteikė didvyrio vardą.

Iki tol sovietų valdžia beveik du dešimtmečius neprisiminė J.Vito veiklos vokiečių okupacijos metais.

"Pas pažįstamą inžinierių"

Nepaisant to, kad J.Vitas buvo nužudytas, jo žmona ir trys vaikai, tarp jų – ir traleryje "V.Putna" žuvęs jo sūnus, kapitono padėjėjas Maratas, visą karą išgyveno Lietuvoje.

"Prasidėjus Didžiajam tėvynės karui, mūsų šeima buvo Vilniuje. Nespėję pasitraukti į šalies gilumą, mes 1941 metų birželio 22-osios naktį pėsčiomis atėjome į Turniškes. Tėvas paliko mus pas savo pažįstamą inžinierių, o pats perėjo į nelegalią padėtį", – taip žurnale "Komunistas", 1973 metų 12-ame numeryje rašė J.Vito vaikai – dukra Albina ir sūnus Maratas.

Čia minimas inžinierius buvo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Jo šeima priglaudė J.Vito žmoną ir vaikus tuo pavojingu laikotarpiu.

Paklaustas apie šį epizodą, profesorius Vytautas Landsbergis patvirtino, kad J.Vito šeima pas juos kurį laiką gyveno.

"Karo metais jie slapstėsi mūsų namuose. Apie tai rašė ir mano tėvas knygoje "Iš atminties ekrano". Apie gyvenimą mūsų namuose liudijo ir seserys Albina bei Veronika mano knygoje "Mamutė. Ona Jablonskytė-Lansbergienė". Vėliau Veronika tapo mano kolege, ji – pianistė. Žinau, kad jos brolis Maratas žuvo jūroje", – prisiminė V.Landsbergis.

Lenteles teks nuimti?

Štai taip susipynusi istorija, kurios visa ko pradžia tapo neseniai ant šiaurinio jūros molo atsiradusi memorialinė lentelė žuvusiam jūrininkui, kaip paaiškėjo, garsaus didvyrio sūnui M.Vitui.

Dienraščio žiniomis, šį atminimo ženklą gali tekti pašalinti, nes oficialiai dėl atminimo lentelės pritvirtinimo į Uosto direkciją niekas nesikreipė.

Teigiama, kad tokie dalykai turi būti suderinti su Valstybinio jūrų uosto direkcija. Bangolaužiai yra Uosto direkcijos turtas.

"Jeigu žmogus, norintis įkurdinti vienokią ar kitokią atminimo lentelę, į mus kreiptųsi, turėtume šią informaciją perduoti Klaipėdos miesto savivaldybei. Tuomet specialiai sudaryta komisija spręstų, ar tokia lentelė gali būti pakabinta viešoje vietoje, ar ne. Beje, norime priminti, kad artimiausiu metu molai bus rekonstruojami, tad lentelių savininkai ten esančias lenteles turės nusiimti", – teigė uosto atstovė Dovilė Ringis.

Dramą primena inkaras

Viena dramatiškiausių nelaimių, kurią primena simbolinis inkaras ant šiaurinio molo, yra prieš 86 metus įvykusi burlaivio "Budys" tragedija. 1933 m. liepos 15 d. Baltijoje siautė audra. "Budys" ruošėsi į Liepoją. Apie 50 m iki šiaurinio molo galo didelė banga apsuko laivą priekigaliu į vėją, ir staiga nebepavaldžią vairui jachtą bangos ir vėjai nešė link šiaurinio molo. Atstatyti laivą į kursą ir spėti įsibėgėti nepavyko, kapitonas B.Krištopaitis įsakė užsidėti gelbėjimosi liemenes ir mesti inkarą. Inkaras į dugną neįsitvirtino ir vilkosi dugnu. V.Amulevičius, E.Jasiukevičius ir V.Šidlauskas neišlaikė įtampos ir, nepaklusę kapitono įsakymui, puolė į vandenį ir dingo mūšoje. Tuoj po to didžiulė banga pakėlė laivą ant molo akmenų, ir jis su garsiu braškesiu lūžo. "Budžio" ir trijų įgulos narių žūtis buvo labai skausminga visai buriuotojų bendruomenei. Laivo žuvimo vietoje ant molo pastatytas inkaras ir atminimo lenta.

Kukli atminimo lentelė

Ant šiaurinio molo netoli simbolinio inkaro, menančio burlaivio "Budys" įgulos žūties vietą, prieš penkerius metus atsirado memorialinė lentelė. Ji skirta 2014-ųjų vėlyvą rudenį iš jūros negrįžusiems žvejams Gintarui ir Igoriui. Nelaimė įvyko spalio 24-osios pavakarę. 7 m ilgio žvejybinis laivas išplaukė žvejoti. Jame buvo kapitonas ir dar vienas žvejys. Vienam jų – 45-eri, kitam – 48 metai. Jie gavo signalą, jog artėja štormas, todėl pasuko Klaipėdos uosto link. Plaukdami vyrai dar pamojavo kitų laivų įguloms. Kai iki uosto vartų liko maždaug dvi jūrmylės (beveik 4 km), laivas ir jame buvę vyrai mįslingai dingo. Paieška rezultatų nedavė, vyrai pripažinti dingusiais be žinios, kitaip tariant, žuvusiais. Daugiau nei po metų ant molo atsirado juos įamžinusi lentelė.

"Alvydas, 2015 05 16"

Prieš penkerius metus Baltijoje žuvo nedideliu lėktuvu AN-2 skridę lakūnai Adolfas Mačiulis ir Alvydas Selmistraitis. Iš Švedijos į Klaipėdą skridęs lėktuvas iki šiol nežinomomis aplinkybėmis nukrito į Baltiją. AN-2 pavyko surasti jūros dugne, jo viduje aptiktas ir A.Mačiulio kūnas, kuris buvo iškeltas ir palaidotas. A.Selmistraitis nerastas iki šiol. Nors jo likimas nežinomas, tarptautinė šio piloto paieška po kurio laiko buvo nutraukta, o jis pripažintas mirusiu. Praėjus metams po tragedijos, ant šiaurinio molo atsirado mažytė metalinė plokštelė, skirta pilotui A.Selmistraičiui atminti. Joje išraižytas lėktuvo AN-2 siluetas, užrašyta "Alvydas" ir data "2015 05 16".

Oficialus memorialas Smiltynėje

Per pastarąjį šimtą metų yra nuskendę beveik 30 Lietuvos laivų ir jūros bangos pražudė beveik 400 žmonių. 2001 m. išleistoje klaipėdiečio Romo Tijūnėlio knygoje "Išplaukė, kad nebesugrįžtų" pateikta jūroje žuvusiųjų statistika nuo 1928-ųjų balandžio. Ten pažymėta, jog 1928–1929 m. audros užklupti žuvo apie 120 žvejų iš Šventosios, Palangos, Girulių, Karklės, Melnragės. Pažymėta, jog visi jie buvo be gelbėjimo liemenių. Vieni tragiškiausių metų žvejams buvo 1958-ieji, kai vasario 13 d. nuskendo mažasis žvejybinis traleris (MŽT-62) ir žuvo 10 jūrininkų, o dar po dviejų savaičių, vasario 30 d., nuskendo kitas panašaus dydžio laivas MŽT-174, kartu su juo – ir 9 žmonių įgula. Tokių tragedijų nutinka kone kasmet, būtent todėl kiekvienos Jūros šventės metu į Baltijos bangas nuleidžiami atminimo vainikai. Taip klaipėdiečiai prisimena tuos, kurių kapu tapo jūra. Prieš aštuonerius metus netoli Jūrų muziejaus pastatytas 12 metrų aukščio paminklas "Albatrosas" irgi skirtas žuvusiems Lietuvos jūrininkams ir nuskendusiems laivams pagerbti. Granitinėse plokštėse iškalti į jūrą išplaukusių, tačiau iš jos negrįžusių šalies jūrininkų, žvejų, buriuotojų vardai, pavardės ir nuskendusių laivų pavadinimai.

Rašyti komentarą
Komentarai (21)

Aaa

Ar vasaris 1958m. turėjo 30 d.?

Anonimas

Ar jau nueme ta kgbistu uzdeta lentele?

Anonimas

Ot tai buvo traleriai prie sovietų- pernakt Atlantą perplaukdavo. Toliau šitų paistalų galima ir neskaityti. Čia juk Dykovienė...
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS