Kontušo juostoms skirta ir Valensijos šilko muziejuje atidaryta  tarptautinė paroda „Austas valstybingumo simbolis“. Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) ir Lietuvos Respublikos konsulato Valensijoje atidaryta paroda atskleidžia, kaip kontušo juostos tapo svarbia bajoro kostiumo detale, o ėmus naikinti valstybingumo tradiciją, įgijo ir religinę prasmę.

Bajoro tapatybės ženklas

„Gyvename laikais, kai istorija tampa geopolitinio konflikto įrankiu, todėl kaip niekad svarbu garsiai ir plačiai kalbėti apie savo šaknis ir vertybes. Muziejams kultūrinė diplomatija leidžia pasakoti mūsų valstybingumo istoriją ne tik žodžiais, bet ir daiktais – tokiais kaip kontušo juostos. Jos pabrėžia vakarietišką, demokratinę tradiciją, kurios nepalaužė nei imperinės Rusijos, nei sovietinės okupacijos pastangos. Kontušo juosta čia tampa ne tik audiniu – tai valstybės, kultūros ir orumo gija, išlikusi iki mūsų laikų“, – atidarant parodą sakė LNM generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė.

Parodos atidaryme ambasadorė Ispanijos Karalystėje Lyra Puišytė-Bostroem pastebėjo, kad tokios išskirtinės parodos kaip ši suteikia galimybę Ispanijos žmonėms geriau pažinti Lietuvos valstybingumo raidą, mūsų ir viso regiono istoriją, laisvės kovas.

ATR kontušo kostiumas buvo mados, politinės ir socialinės tapatybės išraiška. Jį sudarė ilgas įliemenuotas apsiaustas atviromis rankovėmis, dažniausiai pasiūtas iš gelumbės ir dėvimas ant chalatą primenančio žipono. Ilgaauliai odiniai batai, plačios kelnės, dirželis karabelei, galvos apdangalas su sagtimi sudarė ansamblį, kurį vainikavo brangiausias atributas – kontušo juosta.

„Vieną dvipusę keturšonę kontušo juostą galima buvo priderinti keturiems kostiumams. 4 m ilgio juostos užsirišimas reikalavo pagalbos – bajoras sukdavosi aplinkui, kad nelūžinėtų brangiųjų metalų siūlai. Apvyniojus du ar daugiau kartų buvo formuojamas originalus mazgas, kad viršuje liktų matomos puošnios galvutės su kutais“, – pasakoja parodos kuratorė, LNM Istorijos skyriaus vadovė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė.

Anot jos, juostos buvo derinamos prie kostiumo kolorito: „Ne tik spalvos, bet ir raštai rodė juostos savininko socialinį statusą. Kuo turtingesnis asmuo buvo, tuo sudėtingiau išmarginta ir brangesnė buvo jo juosta. Šaltiniuose aptinkama informacijos, kad viena kontušo juosta galėjo kainuoti tiek, kiek visas kaimas su gyvu ir negyvu jo inventoriumi.“

Juosta ne tik sujuosdavo išskirtinį prabangų kostiumą, bet ir veikė kaip heraldinė, reprezentacinė detalė. XVIII a. kontušinis kostiumas su juosta tapo tautiniu bajorijos apdaru, išryškinusiu laisvo, privilegijuoto luomo orumą.

Audimo meistrystė

Kontušo juostos atsiradimo istorija siekia XVII a., kai jos buvo importuojamos iš Persijos, Turkijos, o vėliau – iš Prancūzijos. Atsiradus vietinei paklausai, XVIII a. Lietuvos teritorijoje pradėtos steigti vietinės manufaktūros, audusios ne tik rytietiško, bet ir vakarietiško stiliaus juostas.

Tai liudija, kad Lietuvos bajorija buvo aktyvi europinės mados ir kultūros tinklų dalyvė. ATR turėjo savo parlamentą, Konstituciją, o jos bajorija, kaip politinis luomas, puoselėjo demokratinę savivaldą. Paroda siekia Ispanijos auditorijai priminti, kad, nepaisant okupacijų, Lietuva niekada nepriklausė rusiškajam pasauliui, o jos tapatybė buvo formuojama vakarietiškų vertybių pagrindu.

Audimo technologiniu požiūriu kontušo juostos – vienas sudėtingiausių tekstilės objektų Europoje. Jos buvo audžiamos iš trapių šilko, aukso ir sidabro siūlų rankinėmis staklėmis dvipusės, keturšonės.

Svarbiausios gamybos vietos buvo Sluckas ir Gardinas. Slucko manufaktūroje per metus apie 60 audėjų išausdavo 200 juostų. Vienas meistras galėjo išausti vos tris juostas per metus.

Po 1831 m. sukilimo carinė valdžia kontušo kostiumą uždraudė. Manufaktūros užsidarė, o meistrai išmirė, nespėję perduoti žinių. Taip baigėsi Lietuvos bajorijos tekstilinio identiteto epocha.

Virsmas liturginiu atributu

Netekus galimybės viešai nešioti kontušų, juostos buvo aukojamos bažnyčioms. Iš jų buvo siuvami liturginiai drabužiai: stulos, arnotai, dalmatikos, pagalvėlės, užtiesalai.

„Kontušo juosta laikoma audimo technikos stebuklu, tačiau persiuvimo metu perkirptos metalinės gijos imdavo irti. Vis dėlto būtent toks pernaudojimas lėmė juostų išlikimą iki mūsų dienų. Liturginėse erdvėse jos įgijo naują prasmę: religinės apeigos tapo tautinės tapatybės saugotojomis“, – pabrėžia parodos kuratorė, LNM istorikė Agnė Andrulevičienė.

Po valstybingumo netekties juosta tapo nebeišsipildžiusios politinės tapatybės liudytoja, kultūriniu artefaktu, išgyvenusiu priespaudą, bet nepraradusiu vertės.

LNM saugo 57 vienetus kontušo juostų ir jų fragmentų. Dalis jų yra išskirtinės meninės ir technologinės vertės, priskiriamos Europos dailiosios tekstilės aukso fondui. Dažniausiai tai fragmentai, atskiri ornamentai, skiautės.

Parodoje eksponuojami ir liturginiai drabužiai, pasiūti iš kontušo juostų, kurie vizualiai perteikia išlikusią atmintį.