Vaiko ištarti žodžiai dažnai sujaudina net didžiausius cinikus. Kuo jie ypatingi? Vaikas retai kalba pretenzingai, nesislepia po intelektualo kauke, nevartoja tarptautinių žodžių ir nedemonstruoja žinių apie meną norėdamas pasipuikuoti. Jei vaikai kuria, jie negalvoja apie kūrinio estetiškumą ar meninę vertę. Paprastai vaikai rašo tik tai, ką patys nori, o ne tai, ką reikia ar kas atrodo protinga.

Vaikų sukurta literatūra traukia nuoširdumu, drąsa, kartais net skausmingu atvirumu. Tai paaiškina, kodėl kaukėtoje, susvetimėjusioje visuomenėje Anos Frank dienoraštis buvo skaitomiausia knyga ir kodėl didžiulio susidomėjimo sulaukė ukrainietės paauglės Jevos Skaleckos dienoraštis „Jūs nežinote, kas yra karas“. Jeva, gyvendama Charkive, nuo karo pradžios stebėjo chaotišką aplinką, savo jausmus ir kitas ribines patirtis. Galime būti objektyvūs ir teigti, kad šie paauglės užrašai yra tiesiog aktualūs ir karui pasibaigus bus užmiršti. Nors tokios literatūros meninė vertė menka, joje esama dalykų, kuriuos reikia aptarti.

Turint omenyje, kad dienoraštį rašė dvylikos metų mergaitė, maloniai stebina jo pasakotoja-veikėja. Dienoraštis – ne tik karo įvykių fiksavimo būdas, bet ir durys į mergaitės vidinį pasaulį. Perskaičiusi knygą pamaniau, kad pasakotoja galėtų būti įtikinama romano veikėja. Ji atidžiai stebi ne tik aplinką, bet ir save. Kasdienybės elementai, nesusiję su karu, daro istoriją tikrovišką. Vaizduojama, kaip pasikeitė vaikų gyvenimas prasidėjus karui (draugų prisiminimai, susirašinėjimai).

Tokios knygos – ne estetiniam pasigėrėjimui, jos informuoja, budina iš sąstingio.

 

Kita vertus, jei šie memuarai – literatūros kūrinys, trūksta tėvų vaidmens atskleidimo. Galbūt ši spraga atsirado todėl, kad tai knyga apie vaikų patirtis ir skirta vaikams. Taip pat neaišku, ar tai autentiškas paauglės pasakojimas, ar leidėjų koreguotas tekstas.

Tokios knygos – ne estetiniam pasigėrėjimui, jos informuoja, budina iš sąstingio. Literatūrologai dažnai kritikuoja autorius, bandančius skaitytoją paveikti jautriomis temomis, tačiau ši knyga kitokia. Nors dabar mergaitė su močiute glaudžiasi Airijoje, pasakojimo centre – karo sąlygomis gyvenantys vaikai.

Kaip skelbia knygos anotacija, tai liudijimas apie nesunaikinamus dalykus, pavyzdžiui, viltį. Kartais bandymai suteikti tekstui optimizmo būna nevykę, tačiau šiandien Ukrainoje tikėjimas šviesesne ateitimi padeda išgyventi. Knygos neįmanoma atpasakoti ar išsamiai analizuoti. Ji tik kviečia vaikus ir suaugusius skaitytojus pažvelgti į įžodintą realybę ir pakurstyti vilties ugnį.