„O dabar prisimink – iš ko susidėjo „sekretas“? Žemėje iškasi duobutę iškloji, kad blizgėtų, folija nuo šokoladinio saldainio – toks fonas, blizgantis ir gilios perspektyvos, apskritai yra liaudiškos ikonos principas, vėliau – ir manufaktūrinės, pradedant maždaug XIX a. pabaiga, – kaimuose tokių ir dabar galima rasti...“

Vaikiškų žaidimų nostalgija – ne kas kita kaip sudėtingos kolektyvinės atminties tęsinys, o „Užmirštų „sekretų“ muziejus“ – tarpininkas, kuris į paviršių iškelia ne tokius blizgančius, bet su gilia perspektyva prisiminimus. Šiuolaikinės ukrainiečių rašytojos, poetės ir eseistės Oksanos Zabužko (Zabuzhko) (gim.1960 m.) romane „Užmirštų „sekretų“ (2010) muziejus“, kuri Lietuvos skaitytojus pasiekė tik šiais metais (2023), persidengia kelių kartų istoriniai sluoksniai. Jie apima septynis dešimtmečius – nuo Ukrainos pokario kovų iki Oranžinės revoliucijos. Vaikų žaidimų metaforoje glūdi mirusių suaugusiųjų kultūros liekanos; apie jas autorė rašo daugiasluoksniškai, kinematografiškai, atverdama socialinių ir politinių temų skaudulius.

„Labai rimtai spėju, kad šis žaidimas iš pradžių, kai dar tik pasirodė, mėgdžiojo ne ką kitą, o ikonų užkasimą į žemę. Ketvirtojo dešimtmečio pradžia. […] nusikaltimu buvo laikomos ikonos ant sienų – jas naikindavo vietoj. Todėl apdairūs šeimininkai tiesiog užkasdavo savo ikonas – iš čia ir „sekretas“.

Kolektyvinė atmintis šiandien skatina Ukrainos karius, piliečius ginti laisvę ir viską, kas buvo užmiršta, paslėpta po žeme. Panašiai elgiasi ir romano personažai, jie kapstosi po praeitį, nenujausdami kaip keičiasi jų ateitis. Anot autorės, šioje „knygoje nugulė paslėptos, pamestos mūsų šalies ir mūsų žmonių istorijos, prisiminimai. Tik tie, kurie įveiks beveik 800 puslapių, paskutiniuose atras bendrą, 70 metų užsitęsusios istorijos vaizdą“. Taigi praeities įvykiai ataidi šiandien. O. Zabužko knygos personažai išgalvoti, tačiau tai, kas jiems nutinka, jau įvyko anksčiau. Ir gali vykti vėl.

„Kiek jau jų puvo po žeme užkastų be pėdsako, tų mūsų užmirštų paslapčių.“

Dramatiškas, detektyvinis, kupinas meilės, draugystės ir aistros romanas „Užmirštų „sekretų“ muziejus“ septynių dešimtmečių Ukrainos istoriją atskleidžia per skirtingų kartų moterų ir jas slegiančių paslapčių liniją. Viena pagrindinių knygos herojų, garsi televizijos žurnalistė Daryna, atsitiktinai randa seną Ukrainos sukilėlių armijos kovotojos Olenos Dovhan nuotrauką. Oleną 1947 m. nužudė Stalino agentai. Suintriguota fotografijos, Daryna imasi kurti dokumentinį filmą apie šią moterį – tarytum atkasti seniai užmirštą „sekretą“ – ir atveria duris į praeitį, nė nenumanydama, kaip tai pakeis jos pačios gyvenimą.

Kolektyvinė atmintis šiandien skatina Ukrainos karius, piliečius ginti laisvę ir viską, kas buvo užmiršta, paslėpta po žeme.

Knygoje, kurios veiksmas nukelia į permainingus ir skaudžius Ukrainos istorijos įvykius, sprendžiama ne tik modernios visuomenės ar asmeninės problemos, bet ir tautos išlikimo klausimas. Rašytoja O. Zabužko savo kūriniuose daug dėmesio skiria ukrainiečių savęs identifikavimo, pokolonijinių problemų ir feminizmo klausimams. Iš tokių temų ir pinamas įdomus, į senovinį žemėlapį panašus pasakojimas.

Rašydama šią knygą autorė ilgai studijavo karo metų ir pokario archyvus. Ji kruopščiai rinko pasakojimus, kad išgalvoti personažai neužgožtų realių žmonių ir skaudžių Ukrainos istorijos įvykių: „Svarbiausiu šaltiniu, kuriuo rėmiausi, liko vadinamoji žodinė istorija – ta, kuri išsaugoma perpasakojimuose. Dėkoju veteranams – penktojo dešimtmečio liudytojams ir didvyriams, kurie sutiko duoti interviu ir kiekvienas kitaip dovanojo mano veikėjams dalelę savo gyvenimo. Kitas svarbus informacijos šaltinis buvo archyvai. Nepaisant fatališkos  netvarkos Ukrainos archyvuose, rašytojui jie tebėra „antikvarinių detalių“ Klondaikas (1) – to, ko pats niekaip nesugalvosi.“

O. Zabužko romanas – dalis istorinių „kasinėjimų“, kurių atgarsiai pasklido, kaip sako pati autorė, „nuo Britų salų iki Ukrainos, „paieškos grupės“ iš visų pusių (tradicijų, sričių, žanrų…) ėmė kapstyti didžiausią ir sudėtingiausią Europos „sąvartyną“ – vadinamąją „tiesą apie Rytų frontą“.

„[...] kol mes kariaujame ir žūstame, kažkur moterų kūnų tamsoje spiečiasi naujos gyvybės, ateina, skuba į pasaulį, į nesibaigiantį kruviną mūsų tautos Užgimimą, kuris trunka ir trunka, ir galo jam nematyti...“

Leonidas Donskis dar 2015 m. rašė: „Vienas dalykas yra aiškus – grėsmė iškilusi Ukrainos valstybei, bet ne ukrainiečių tautai. Ji tikrai gimsta mūsų akyse. Sakykite, ar daug yra Europos sostinių, kuriose žmonės eitų mirti už Europą? O Ukrainoje žmonės mirė už Europos idėją.“ O. Zabužko savo romane stengiasi atskleisti, koks ilgas ir sudėtingas ukrainiečių tautos gimimas ir kiek aukų jis pareikalaus.

O. Zabužko – viena žymiausių naujausios, počernobylinės kartos ukrainiečių literatūros kūrėjų. Gimė Lucke, studijavo filosofiją Kyjivo universitete, 1987 m. įgijo daktaro laipsnį. 1992 m. dėstė Pensilvanijos universitete kaip kviestinė rašytoja. Laimėjusi „Fulbright“ stipendiją 1994 m. dėstė ukrainiečių literatūrą Harvardo ir Pitsburgo universitetuose. Šiuo metu dirba Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Hryhorijaus Skovorodos filosofijos institute.

Rašytoja yra žinoma ne tik dėl savo literatūros kūrinių, bet ir dėl jų kritikos. Jos prieštaringai vertinamas romanas „Ukrainiečių sekso laukas“ (1996) buvo išverstas į aštuonias kalbas; į lietuvių kalbą išverstas tik romanas „Užmirštų „sekretų“ muziejus“ (vertė Zita Marienė, Metų vertėjo krėslo premijos laureatė), kurį autorė laiko savo magnum opus (2).

Rašytojos romanas „Leisk mano žmonėms eiti“ 2006 m. laimėjo žurnalo „Korrespondent“ geriausios Ukrainos dokumentinės knygos apdovanojimą, o „Užmirštų „sekretų“ muziejus“ pripažintas Geriausia 2010 m. Ukrainos knyga. Romanas pelnė ir kitų apdovanojimų, 2013 m. autorei įteikta Vidurio Europos literatūros premija „Angelus“, 2019 m. – T. Ševčenkos premija. Šią knygą Šveicarijos laikraštis „Tagesanzeiger“ 2019 m. įtraukė į geriausių XXI a. pasaulio romanų 20-uką, o žurnalas „Newsweek Polska“ „Užmirštų „sekretų“ muziejų“ pavadino Nobelio literatūros premijos vertu romanu.

(1) – Klòndaikas (Klondike), aukso gavybos regionas Kanadoje, Jukono teritorijos vakaruose, Klondaiko upės baseine, netoli Dosono (Dawsono). 1896 m. prie Klondaiko upės rasta aukso. 1897–1998 m. į regioną atvyko apie 100 tūkst. aukso ieškotojų. 1896 m. įkurta gyvenvietė per dvejus metus išsiplėtė ir buvo pavadinta Dosonu (buvo 30 000 gyventojų). Per penkerius metus išgauta aukso už 50 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Iki 1966 m. išgauta aukso už 250 mln. JAV dolerių; pramoninė gavyba buvo sustabdyta. Klondaikas priklauso Klondaiko aukso karštligės tarptautiniam istoriniam parkui. Aukso nedideliais kiekiais išgaunama ir dabar (ypač – turistų ir mėgėjų). Kasmet Dosone švenčiama Atradimo diena.

(2) – puikus kūrinys, ypač literatūros ar meno šedevras; didžiausias menininko, rašytojo ar kompozitoriaus kūrinys.