Tarpdisciplininio meno kūrėjos Jurgitos Žvinklytės ir suomių styginių instrumentų meistro Matti Paloneno duetas „Honeypaw“ – tai nauja jėga tęsiama subendrinta skirtingų tautų muzikinio paveldo istorija.

2019 m. Kanadoje „Toronto Balfolk“ organizuotame Vakarų Europos šokių vakare menininkai sutarė: M.Palonenas pamokys tuo metu laikinai svečioje šalyje gyvenusią lietuvę groti kantele, o ši jį – sutartinių. Bendradarbiavimas virto bendra kūryba. Šiandien menininkai gyvena Toronte, miesto ir jo apylinkių festivaliuose groja su kanklėmis, kantele ir jouhikko – tristygiu suomių ir karelų tradiciniu instrumentu, kuriuo grojama naudojant stryką. "Prasidėjus pandemijai pradėjome reguliariai rengti gyvai transliuojamus koncertus iš savo namų. Vasarą keliaujame į miškus, kur plėtojame projektus „Kanklės medžiuose“. Miškai, kuriuose įrašinėjame, priklauso privačiam asmeniui ar bendruomenei, kurie mielai mus priima", – pasakojo J.Žvinklytė.

Neseniai dueto išleistas kompaktinis diskas „Ninth Tree Standing“ („Devintas medis stovi“) skatina klausti: ar jų muzika gali tapti vieta, kurioje atrandama vidinė ramybė ir harmonija? Apie muziką, kuri sklinda jų pačių konstruotais instrumentais, ir erdves, kurios priklauso nuolat besikeičiančiai gamtai, – Lietuvos muzikos centro autorės Gajos Klišytės pokalbis su M.Palonenu (M.P.) ir J.Žvinklyte (J.Ž.).

– Jurgita, esate pristatoma kaip tarpdisciplininio meno kūrėja, studijavote keramiką ir skulptūrą, didelę jūsų meninės veiklos dalį užima performatyvūs projektai.

– Kiek save atsimenu, visada turėjau potraukį įvairioms meno rūšims (šokti, piešti, groti, dainuoti, deklamuoti ir t.t.). Pasirinkau vizualiųjų menų studijas, nes šioje srityje turėjau daugiausia patirties ir palaikymo iš aplinkinių. Studijuodama keramiką labiau susidomėjau konceptualiuoju menu, kuris mane ir atvedė į skulptūros magistro studijas. Bendra studijų kryptis rėmėsi principu „skulptūra išplėstame lauke“, kas ir paskatino eksperimentuoti su videoperformansu. Magistro studijų laiku įgyti įgūdžiai iki šiol man praverčia. Gal dėl to į „Honeypaw“ veiklą žiūriu kiek plačiau, ne tik kaip į muzikuojančią grupę.

– Kaip į jūsų rankas pateko kanklės ir kantelės?

– Studijų laikotarpis buvo svarbus ir tuo, kad pirmąkart susidūriau su sutartinėmis, taip pat poveikį darė Dailės akademijoje organizuojami Gedimino Žilio dainų vakarai. Tada pirmąkart išgirdau tradicines kankles (Utenoje, iš kur esu kilusi, man buvo žinomi tik tautiniai ansambliai su koncertinėmis kanklėmis). Dėl šių naujų pažinčių požiūris į lietuvišką muzikinį folklorą kardinaliai pasikeitė – iš pompastiško, nepatrauklaus – į savą, artimą ir intymų. Tuo metu susikūriau jaunatvišką viziją, kad kada nors įsigysiu kankles ir su jomis keliausiu aplink pasaulį. 2019 m. pribrendo mintis iškeliauti iš Europos – atsidūriau Kanadoje. Tik, ech, deja, be kanklių.

Ironiška, kanklės mane atsivijo per kantelę. Susipažinusi su Matti, užsiminiau, kad visada norėjau išmokti groti kanklėmis, bet niekada neturėjau progos. Jis tada atsakė, kad antradieniais veda grupines kantelės pamokas suomių bažnyčios patalpose, ir pakvietė atvykti pasimokyti. Štai ten sužinojau pagrindinius grojimo kantele principus. Po kiek laiko gavau vieną iš jo kantelių, kad galėčiau pasimokyti savarankiškai. Savo pačios nuostabai, vos per kelias dienas intuityviai susigaudžiau, kaip toliau groti, ir per kitą pamoką lengvai pagrojau apie dešimtį tradicinių lietuviškų dainų, šokių melodijų (dar prieš atvykdama į Kanadą aktyviai dalyvavau Utenos folkloro ansamblyje „Davila“, kur mokiausi griežti smuiku, taip pat giedojau sutartinių grupėje „Sėdauta“). Vis dėlto tikrasis mokymasis prasidėjo per pandemiją, tada likę dviese namuose, niekur negalėdami išeiti, kiekvieną dieną grodavome, repetuodavome, išbandydavome įvairaus tipo kūrinius, grojimo būdus. Tai palaikė mūsų dvasią ir suformavo muzikinę dueto kryptį, kurią dabar vadiname „Honeypaw“.

– Matti, ar nesuklysiu sakydama, kad jūsų kūrybos epicentras – archajinė suomių tautos kultūra, jos muzika, iš kur ir kyla susidomėjimas kitų tautų palikimu, tarpusavio sąsajomis?

– Augau Kanadoje apsuptas suomių kultūros: vasaras leisdavau pas senelius, o vėliau – sodyboje, kurią tėvai nusipirko Manitulino saloje. Ten prie ežero pastatėme pirtį, daug dirbome miške ruošdami malkas. 2008 m. persikėlęs į Torontą, prisijungiau prie suomių kapelos kaip kontrabosininkas, o kantele susidomėjau, kai, drauge su jais koncertuodamas Suomijos kultūros festivaliuose, susipažinau su kantelės meistru iš JAV. 2013 m. tapau laisvai samdomu muzikantu Toronte. Pradėjau groti su daugybe skirtingų grupių, reprezentuojančių tradicinę Europos muziką. Mes dalijamės dainomis, šokiais iš kiekvieno muzikanto gimtojo krašto paveldo. Daugelis Toronto muzikantų tiria savo nykstančios kultūros aspektus ir pristato kitiems. Taip kiekvienas prisidedame prie mažų regionų kultūros paveldo išsaugojimo.

Anksčiau grojau džiazą ir klasikinę chorinę muziką, bet greitai supratau, kad liaudies muzikos tradicija daug platesnė ir turtingesnė. Kai pradėjau groti kantele, Toronto suomių bažnyčia man suteikė stipendiją apsilankyti kantelės dirbtuvėse Suomijoje. Ši patirtis įkvėpė pasirinkti kantelę kaip pagrindinį instrumentą. 2017 m. grįžau į Suomiją studijuoti dainavimo tradicijų, tarp jų – karelų heterofonijos ir karelų joik dainavimo technikų, kurios padarė didelę įtaką mano požiūriui į visą muziką.

„Honeypaw“ albumo viršelis. Lietuvos muzikos informacijos centro nuotr.

– Ne tik atliekate suomių ir kitų Europos šalių folkloro muziką, bet ir gaminate styginius instrumentus, studijavote styginių instrumentų meistrystę pas Davidą Freemaną. Kas paskatino neapsiriboti vien kantelėmis ar arfa? Kaip kilo mintis išgirsti, kaip skamba negyvas, bet dar stovintis, nepajudinamas medis su pritvirtintomis stygomis?

M.P.: Daugelį metų esu multiinstrumentininkas ir tikiu, kad išsamiai gilindamasis, studijuodamas naują instrumentą gauni galimybę naujai pažiūrėti į muziką. Dėl skirtingų derinimų ar grojimo technikų prasiplečia muzikinis mąstymas, tad gerėja ir bendras muzikavimas. Kadangi senieji instrumentai, tokie kaip kantelė, jouhikko ir cimbolai, turi specifinį tembrą, bet ribotą diapazoną ir derinimo galimybes, jie labiau tinka originalaus stiliaus melodijoms, kurios šiais instrumentais ir būdavo atliekamos anksčiau, atlikti. 2014 m. pradėjęs gaminti kanteles, eksperimentavau su stygų ilgio ir jų įtempimo skaičiavimais. Kartą vaikščiodamas upės slėnyje Toronte pamačiau daug tuščiavidurių medžių, todėl kilo mintis juos panaudoti eksperimentams su stygomis. Buvau nustebintas garso, kuris išgaunamas stygas pritvirtinus prie negyvo medžio. Po kelerių metų, dalyvaudamas tradicinės muzikos ir amatų stovykloje „Folk Camp“ Ontarijuje, kaip muzikantas tradicinių šokių mokymuose, netikėtai stovyklos teritorijoje radau labai didelį tuščiavidurį medį. Prie šio medžio pritvirtinau stygas ir surengiau koncertą su tuomete savo grupe „Vlesie“, akompanuodamas kanklėmis medyje. Tada kilo idėja naudoti kankles medžiuose kaip traukos centrą, aplink kurį gali susiburti bendruomenė. Nors instrumentas sukurtas remiantis kantelės (arba kanklių) sandara, aš jį pavadinau medžio arfa, kad pavadinimas būtų lengviau atpažįstamas Vakarų publikai (tree harp gali būti pavadintas kanklėmis, kantelėmis arba arfa medžiuose, priklausomai nuo šalies, kurioje apie tai kalbama, konteksto – G.K.).

– Jurgita, kuo šiam projektui svarbus vaizdas, kaip jis koreliuoja su garsu?

– Viena pagrindinių priežasčių, kodėl aktyviai pradėjome kurti kanklių medžiuose vaizdo kūrinius, – vienas įdomus nutikimas. Matti priklausantis vaizdo įrašas „Tree Harp at Folk Camp“ buvo kažkieno suripintas, suklijuotas su kito žmogaus filmuota medžiaga toje pačioje vietoje dar 2015 m. ir įkeltas į „dust-to-digital“ feisbuko puslapį. Šis vaizdo įrašas 2019 m. pavasarį tapo labai žiūrimas – šiuo metu yra daugiau nei 5 mln. peržiūrų. Būtent vizualinis poveikis lėmė šio įrašo populiarumą ir paskatino mus toliau plėtoti kanklių medžiuose idėją.

Norėdami sukurti seriją darbų, kuriuose būtų jungiama sutartinių muzika ir kanklės medžiuose, išvystėme „Kanklių sutartinės medžiuose“ projektą. Šis projektas buvo išskirtinis tuo, kad per kelias savaites užsibrėžėme sukurti devynis muzikinius klipus. Kūrėme vaizdus anksti ryte ar tik saulei nusileidus, kad išvengtume šviesos kontrastingo mirgėjimo miške. Vaizdu buvo svarbu atskleisti vietos dvasią, kurioje medis yra, kartu ir medžio grožį. Visi medžiai / kelmai buvo rasti viename miško plote, ties sunkiai prieinamu skardžiu, priklausančiu Niagaros atodangai, kuri tęsiasi per Kanadą ir Jungtines Valstijas. Tai kedro medžiai, likę stovėti po didelio gaisro Manitulino saloje prieš 100 metų. Baltojo šiaurinio kedro (Thuja occidentalis) mediena atspari puvimui, dėl to ilgai išlieka nesuirusi ir puikiai atlaiko stygų įtempimą. Manau, vaizdas čia buvo svarbiau nei garsas, netgi galima sakyti, garsas buvo priemonė vietai prakalbinti. Stygas po įrašų visada išimame, tad lieka tik ši vaizdo dokumentacija, atskleidžianti genius loci.

Matti įsitikinęs, kad archyvuose užrašyta melodija tėra maža iškarpa, kuri negali reprezentuoti to, kas buvo gyvojoje tradicijoje. Jo nuomone, visais laikais žmonės linkę interpretuoti, varijuoti.

– Projekte „Kanklės medžiuose – sutartinių siratos“ („Tree Harp – Sutartinė Orphans“) medžius papuošėte ne tik stygomis, bet ir visais instrumentais.

– Eksperimentai su skirtingais stygų negyvame medyje pritvirtinimo būdais prasidėjo dar 2019 m. vasarą. Dokumentinę medžiagą apie tai galima rasti #tree_harp instagramo profilyje. Virvėmis prikabinami instrumentai pasitarnauja tada, kai neturi daug laiko vietovei ištirti, ieškodamas negyvų medžių, arba kai medis yra tik apmiręs. Taip prie medžio prikabinamas instrumentas turi jau šiokį tokį rezonansą, o jei medis su ertme, tai rezonansą sustiprina dar labiau. Svarbu, kad, prieš pririšant instrumentą, stygos ant karkaso būtų jau lengvai užtemptos, o tai labai sutrumpina derinimo laiką. Prieš „Siratų“ projektą kanojomis dviem dienoms buvome išplaukę po Algonkino parko ežerus, tada ir išbandėme tokį instrumento pritvirtinimo būdą, kuris pasiteisino, nes nepaliko jokių žymių medyje.

Pririšamų instrumentų projekto idėją norėjome kūrybiškai išplėsti: vaikščiodami po mišką ieškojome medžių, kurie atlieptų pasirinktų sutartinių siužetą. Taip vėliau atsirinkę medžius, jau kūrėme instrumentų formas pagal medžio kamieną ir aplinką. Taip sutartinė-medis-instrumentas tapo vienas kitą papildančiais elementais. „Kena ti gaideliai“ atlikome ant baltojo kedro kelmo, iš kurio išaugęs beržas priminė gaidžio pabarzdę, todėl medį papuošėme gaidžio silueto instrumentu. „Untinas untalį“ – ant medžių palinkusių virš upės, – su prikabintomis ančių formos kanklėmis. „Svočiutėla ne sava“ – ant vienišos obels su nulūžusia šaka vidury išdžiuvusios pelkės, – su kanklių forma, įrėminančia patį atlikėją. Šią kryptį norėtume toliau tęsti su „Honeypaw“: kurti vizualines istorijas, jungdami Baltijos finų ir lietuvių sutartinių muzikinius tyrinėjimus su kanklėmis medžiuose.

– Klausydama neseniai jūsų išleisto kompaktinio disko „Ninth Tree Standing“ buvau maloniai nustebinta jausmo – tarsi lietuviškų sutartinių skambesys išlaiko savo autentiškumą, bet kartu yra tapęs kažko kito, galbūt suomiškosios patirties dalimi?

– Labai malonus pastebėjimas, nes nuo pat pradžių būtent to ir siekėme. Gilindamiesi į muzikinius archyvus, etnografinę medžiagą ir atlikdami kūrinius jungiame Baltijos finų ir lietuvių muzikos tradicijas, leidžiame vienai kitą veikti, kai, pavyzdžiui, atlikdami sutartinę panaudojame karelų joik, ingrų heterofoniją. Toks skirtingų tradicinių dainų atlikimų maišymas remiasi principu, kad visais laikais vietos muzika buvo ir tebėra veikiama kitų kultūrų. Tik mes tai darome sąmoningai.

– Į ką kreipiate dėmesį interpretuodami lietuvių ir suomių muzikinį liaudies palikimą?

– Užuot interpretavę tradicines melodijas per klasikinės europinės tradicijos prizmę, norime suprasti folklorinį palikimą, pasitelkdami tradicinės muzikos atlikėjo muzikinio grožio suvokimą. Būtent aštrų sekundos skambesį, būdingą sutartinėms, ir specifinę ingrų heterefoninio atlikimo harmoniją. Kiti mūsų dėmesį atkreipiantys muzikiniai elementai – besikeičiantys ritmai. Dažnai pasirenkame tai, kas yra anapus įprastų 2/4 ar 4/4 ritmo formulių. Radę paprastesnę melodiją, bandome interpretuoti heterefoniniu būdu. Matti įsitikinęs, kad archyvuose užrašyta melodija tėra maža iškarpa, kuri negali reprezentuoti to, kas buvo gyvojoje tradicijoje. Jo nuomone, visais laikais žmonės linkę interpretuoti, varijuoti. Dėl to, mums grojant kartu, svarbu improvizuoti. Sąmoningai vengiame principo, kai muzikantai iš anksto sukuria ir surepetuoja aranžuotę.

Kalbant apie turinį, labiausiai esame linkę ieškoti paralelių Lietuvos ir Baltijos finų tradicijose. Medžio (beržo, ąžuolo, liepos) ir gegutės įvaizdis – gana dažnas ir lengvai atpažįstamas įvaizdis, kuriuo remiasi ir mūsų albumas. Visai neseniai pradėjau domėtis šios srities tyrinėjimais. Taip atradau Aukusti Robertą Niemi, kuris prieš 100 metų lankėsi Lietuvoje rinkdamas medžiagą lyginamiesiems suomių ir lietuvių dainų tyrimams. Taigi šiuo metu esame numatę nerti į šio folklorininko tyrinėjimus ir kitąmet pabandyti įgroti būtent A.R.Niemio aptartus Baltijos finų ir lietuvių muzikinio folkloro panašumus.

– Kaip tarpusavyje derinate suomių ir lietuvių melodijas, harmoninius slinkius? Kokių panašumų ar skirtumų turi muzikinis, kontekstinis lietuvių ir suomių palikimas?

M.P.: Mūsų repertuare sutartinės dažniausiai dainuojamos tokios, kokias radome užrašytas, tik kartais šiek tiek keičiame, jei tai stilistiškai prasminga. Pavyzdžiui, sutartinėse dažnai naudojami sekundos intervalai, o melodijų eilutes kartkartėmis pakoreguojame, kad jos atitiktų šį stilių. Abiejose tradicijose yra senovinių kultūros simbolių, nemažai simbolių yra bendri ar panašūs. Be to, tie simboliai dažnai suporuojami tam tikru būdu. Suomių dainuojamajai tradicijai (runo) būdingas paralelizmas grupuojant posmų gretimas eilutes, kai vienos eilutės poetinis simbolis pakeičiamas panašiu kitoje eilutėje. Paralelizmas būdingas ir sutartinėms, tik jis labiau pabrėžiamas ne gretimose eilutėse, bet posmuose. Pavyzdžiui, abiejose tradicijose dažnai apsimaino vanago ir gegutės įvaizdžiai.

– Betarpiškas santykis su gamta – neatsiejama jūsų idėjos dalis. Kaip tai pritampa šiuolaikiniame kontekste, kai iš dalies visa šiuolaikinė aplinka mus tolina nuo gamtos ir prigimtinių dalykų?

M.P.: Prieš tapdamas laisvai samdomu muzikantu, dirbau aplinkosaugos konsultantu. Mane tebedomina gamtosaugos problemos, vartotojiškumo ir klimato kaitos klausimai. Besimokydamas gaminti gitaras, labai nusivyliau atogrąžų miškų medienos propagavimu instrumentų gamyboje. Kanklės medžiuose, kaip ir mano paties gamintos kantelės, yra pavyzdys, kaip tvariai kurti muziką. Kankles medžiuose galima sukurti nepajudinant medžio iš pradinės vietos, o pačius nudžiūvusius medžius paliekant beveik nepakeistus, išskyrus kelias skylutes. Beje, savo kanteles gaminu tik iš vietinės kilmės medienos.

J.Ž.: Erdvę, kurioje esi užaugintas, jauti kaip savą aplinką, o kita, nepažinta, erdvė atrodo kupina pavojų. Miesto ir gamtos erdvės dažnai supriešinamos, tarsi turėtum pasirinkti, kas tau svarbiau. Bet daug kas priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninės patirties ir susikurto santykio su šiomis erdvėmis. Džiaugiuosi, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu atradau pusiausvyrą tarp jų, abi erdvės man yra svarbios ir artimos, jose randu įkvėpimo. Įdomus pastebėjimas, kad, ilgai įrašinėjęs pasirinktą medį, su juo atsisveikini kaip su kažkuo labai artimu.