Nors į teatro pamokas mokyklų vadovai vis dar žiūri atsainiai, būtent šios pamokos gali suteikti itin reikalingų gebėjimų. Tuo įsitikinusi asociacijos „Meno formos“ prezidentė, Vilniaus kolegijos dėstytoja Agnė Raimonda Medeišienė. Jos teigimu, šiuolaikinis jaunimas dažnai stokoja elementarių komunikacinių gebėjimų, kuriuos galėtų išugdyti teatro pamokos.

„Galėčiau pasiremti netgi labai solidžia statistika. Šių metų kovo mėnesį žurnalas „Forbes“ paskelbė intriguojančius faktus apie darbo rinkos poreikius. Jie teigia, kad darbdavių apklausa parodė, kad 60 proc. ieškančių darbo stokoja tarpasmeninės komunikacijos gebėjimų“, – sako A. R. Medeišienė.

Pagal specialybę dirbančių teatro pedagogų – nedaug

Anot A. R. Medeišienės, teatro pamokos įtrauktos į mokyklų programas dar 2000 m., bet, jos įsitikinimu, ne visi tėveliai tai žino. Pašnekovė akcentuoja, kad teatro pamokos yra ypač reikalingos, nes gerina kultūrinį sąmoningumą ir praverčia asmeniniame gyvenime – ugdo bendravimo įgūdžius.

„Galėčiau pasiremti netgi labai solidžia statistika. Šių metų kovo mėnesį žurnalas „Forbes“ paskelbė intriguojančius faktus apie darbo rinkos poreikius. Jie teigia, kad darbdavių apklausa parodė, jog 60 proc. ieškančių darbo stokoja tarpasmeninės komunikacijos gebėjimų“, – sako A. R. Medeišienė.

Jos teigimu, jauni, darbo ieškantys žmonės dažnai neturi komunikacijos įgūdžių ar net paprasčiausio suvokimo, kaip derėtų apsirengti ar atrodyti atitinkamomis progomis. Pašnekovė pripažįsta, kad informacinės technologijos šiais laikais yra itin reikalingos, o jaunoji karta būtent su jomis ir augo, bet atkreipia dėmesį, kad dauguma darbdavių dažnai yra linkę darbuotoją išmokyti įvairių techninių gebėjimų, jei žmogus moka bendrauti.

Lietuvos edukologijos universiteto docentas, aktorius Vytautas Kontrimas tvirtina, kad teatro pedagogas turi turėti dvi būtinas savybes – jis turi būti užsikrėtęs teatru ir suprasti ugdymo procesą. V. Kontrimo žodžiais, tik menu infekuotas mokytojas gali užkrėsti mokinius ir paskatinti juos kurti, tačiau to nepakanka. Svarbu, kad teatro pedagogas puikiai suvoktų ugdymo procesą ir galėtų, naudodamas įvairius metodus, paskatinti ant scenos užlipti net to bijantį ar nenorintį vaiką.

„Yra įvairiausių būdų ir metodų, kuriuos teatro mokytojas turėtų žinoti. Įvairiai galima organizuoti teatro pamoką. Dabar Lietuvoje dauguma teatrą įsivaizduoja taip: yra scenarijus, scena, ruošiamas vaidinimas, į jį ateina tėveliai, ir mes pasirodome“, – sako V. Kontrimas.

Teatro pedagogė: mano pareiga – ugdyti kūrybingą žmogų

Pasak Lietuvos edukologijos universiteto docento, sunku pasakyti, kiek Lietuvoje yra teatro mokytojų ir kiek jų dirba pagal profesiją, nes ši informacija tiesiog nefiksuojama, bet jis pripažįsta, kad jų nėra daug. Vykdant specialią apklausą, į ją atsakė daugiau nei 50 teatro pedagogų. Nors tai nėra daug, V. Kontrimo teigimu, tai jau yra teatro mokytojų bazė.

Teatro pedagogui nėra lengva išsilaikyti darbo vietoje, sako A. R. Medeišienė. Jos manymu, tai yra viena iš priežasčių, kodėl teatro pedagogų nėra daug, o, ir baigę šią specialybę, jie vėliau pasirenka kitą profesiją.

Ji pateikia pavyzdį, kad muzikos mokytojas pamokas veda nuo 5 iki 12 klasės besimokantiems vaikams, taigi jis turi pakankamą kontaktinių valandų skaičių. Savo ruožtu teatro pedagogas pamokas dažnai veda tik vyresniųjų klasių moksleiviams, pasirinkusiems teatro pamokas kaip meno dalyką. Todėl teatro pedagogai turi mažą kontaktinių valandų skaičių ir tiesiog negali pragyventi dirbdami tokį darbą.

Šakių Varpo gimnazijos dramos studijos vadovės Vilijos Meškaitienės teigimu, mokytojo turimas krūvis ir mokinių susidomėjimas priklauso nuo mokyklos aplinkos ir mokyklos vadovų požiūrio į teatro pamokas. Pati mokytoja į Šakių Varpo gimnaziją važinėja iš Kauno.

„Mūsų mokykla susikūrė 1990 m. Pirmasis požiūris: jeigu yra mokykla, turi būti teatras. Būti šioje veikloje yra garbės reikalas. Į teatro pamokas ateina mokiniai, kurie domisi teatru“, – pasakoja V. Meškaitienė.

Jos įsitikinimu, mokyklose nevyksta konkurencinė kova tarp teatro ir kitų menų – dailės, muzikos – pamokų. Esą tai taip pat priklauso nuo mokyklos požiūrio. V. Meškaitienės nuomone, jos, kaip teatro pedagogės, pareiga ir pagrindinis tikslas yra ne auginti moksleivius profesionaliai teatro scenai, bet auginti visapusišką kūrybingą asmenybę. To siekia ir kitų menų mokytojai.

Į tai atkreipia dėmesį ir A. R. Medeišienė, prieštaraudama vyraujančiam požiūriui, kad, jei pamokose smagu, tai vaikas nieko neišmoksta. „Jei žmogus leidžia laiką smagiai, tai nereiškia, kad nevyksta mokymasis“, – sako ji.