GOPALO BALSAS DREBINS „LA SCALA“ TEATRĄ, O KAUNE STOVĖS JO NAMAS

Romų tautybės baritonas Gopalas Michailovskis, užaugęs Kauno vaikų globos namuose, ant likimo nepyksta. Atvirkščiai – mano gavęs jo dovaną, kuria yra įpareigotas dalytis, ir pašauktas tapti pavyzdžiu kitiems.

24-erių vyras, atrodo, stengiasi pasinaudoti visomis gyvenimo gyvenimo galimybėmis: Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) džiaugiasi klasikinio vokalo magistro studijomis, profesinio rengimo centre Vilniuje ruošiasi būti geru elektriku, o Kaune mokosi karybos Stasio Raštikio puskarininkių mokykloje.

LNK projektas „Mes – vieno kraujo“ Gopalą vadina didžiausiu atradimu, o jis pats neslepia į televiziją einantis paskatinti žmones žvelgti į gyvenimą giliau ir pabandyti laimėti 10 tūkst. eurų, kuriuos skirtų tolesniems mokslams.

Blogiausia – neturėti pavyzdžio ir nesuprasti, kas yra gerai, o kas – blogai. Aš žinojau, kas yra nemeilė, bet sužinojau, ką reiškia būti mylimam. Ir norėjau eiti į meilės pusę.

Pradėjęs mokytis pas profesorių Virgilijų Noreiką, G. Michailovskis trečius metus tobulina dainavimą pas docentą Algirdą Janutą, kurį pakiliai apibūdina kaip vokalinės ir dvasinės išminties derinį. „Savęs dainininku dar nelaikau, šlifuoju vokalą. Esu tiesiog žmogus – romų tautybės, bet kartu jaučiuosi esąs lietuvis, o širdyje – ir tikras kaunietis“, – kukliai prisistato R. Michailovskis.

– Su pasididžiavimu sakote esąs kaunietis. Kodėl jūsų širdis linksta prie šio miesto?

– Aš tikras, gilios širdies kaunietis, čia užaugau, baigiau mokyklą. Myliu Kauną. Vos įvažiuoju į miestą, iškart pasijuntu labai gerai, nors draugai išsibarstę, o aš atvažiuoju tik į karininkų kursus. Tačiau Kaune mane užlieja palaimos banga. Norėčiau gyventi tik Kaune ir kada nors nusipirkti čia namą. Net vietą nusižiūrėjau.

– Kokia vieta Kaune jums yra ypatinga?

– Mylint Kauną sunku išrinkti mylimiausią vietą. Vis dėlto pastaruosius metus mano mylimiausia vieta yra Arkikatedra. Vilniuje esu į daug bažnyčių užsukęs, bet dar nė viena nesukėlė tokio šventumo jausmo. Žinoma, visas bažnyčias gaubia šventumas, bet Kauno arkikatedra turi ypatingą aurą ir viskas aplink ją man artima ir suprantama. Jei turėčiau galimybę dažniau eiti į ją, mielai tai daryčiau. Apskritai ta Kauno senamiesčio dalis mane labai žavi.

– Esate tikintis?

– Taip, aš krikščionis. Bet manau, kad Dievas yra vienas ir visos religijos į jį veda. Nesilankau uoliai Mišiose, į bažnyčią einu tada, kai jaučiu poreikį. Gyvenimas be Dievo man atrodo tuščias. Mane taip pat vilioja Rytų išmintis, induizmas, dzenbudizmas. Joga neužsiimu, bet norėčiau, o praktikuoju meditaciją ir pranajamą, nes tai labai susiję ir su dainavimo technika.

– Galima išgirsti, kad melstis galima bet kur, kad gamtininkas Dievą gali matyti gamtoje, o kompozitorius savo Dievu laikyti muziką. Ar jums dainavimas tolygu pakylėjimui, maldai?

– Tikiu Dievą ir manau, kad muzika, voverėlė, mašinytė – visa yra iš jo. Jei myli Dievą, gali giliau mylėti ir muziką. Dainininkas ar inžinierius – tik šablonas, esminis klausimas – kas tu, be to, esi iš tiesų. Buvo kompozitorių, kurie atsisakė Dievo kūryboje ir Dievu laikė muziką, bet man tai yra neįmanoma. Vienas mano siekių – kad kiekviena dainavimo pamoka būtų su Dievu, malda, nors tai gal kažkam skamba keistai.

– Išties keistai. Kam to reikia?

– Tai nekelia egoistinių minčių. Noras tobulėti ir būti geriausiam veda į pilnatvę, bet, ištikus nesėkmei, susiduri su nusivylimu savimi. Kodėl? Todėl, kad išryškėja egoistinė gyslelė, kai norisi būti ne geriausiam, kiek gali, bet geresniam už kitus, vadinasi, sutrypti kitą. Yra geras posakis: ar būtina užgesinti kito žiburį, kad uždegtum savąjį? Į muziką stengiuosi eiti per Dievą – kad neturėčiau panašių egoistinių minčių. Aš labai noriu būti dainininkas, bet net jei juo nebūčiau, suprasčiau tai kaip Dievo siųstą man ženklą eiti kitur, kitą planą. Manau, kad stengdamasis gali tapti kurios kitos srities profesionalu, bet šiame gyvenime Dievas mane gludina ir siunčia išbandymus būtent per dainavimą. Žinau, kad vėlimasis į intrigas žmogų labai apkrauna. Užsidedi karūną ir turi už ją atsakyti. O kai neužsidedi, esi laisvas žmogus. Toks ir noriu likti mene – laisvas, nevaržomas, ir tik tai, mano manymu, gali atvesti prie meistrystės.

– Kas yra meistrystė?

– Meistrystė yra tuomet, kai esi užtikrintas savimi, turi sukaupęs ne tik dainavimo, bet ir dvasinės išminties. Žmonės ateina paklausyti muzikos norėdami dvasinio pasitenkinimo, todėl pats turi būti neišmatuojamas klodas ir pasiruošęs perteikti meną. Meistrystė – kai mokiniui gali padėti tobulinti ne tik vokalą, bet ir save.

– Vaikų namai nėra puikiausia terpė skleistis talentams. Kaip jums pavyko apčiuopti savąjį?

– Kai pagalvoju, sutapimai gyvenime nugrūda tave ten, kur reikia. Mano kelią į muziką žymi keli lemtingi etapai ir žmonės: pradinių klasių mokytoja Regina Damijonaitienė, kuri man parodė begalinę meilę ir atvėrė mano paties širdį, manimi tikėjusi muzikos mokytoja Teofilė Vozbutienė ir Juozo Gruodžio konservatorija, galutinai atvėrusi akis ir leidusi suprasti, kuo noriu būti gyvenime.

Aš laime vadinu savo susikurtą vidinę darną, harmoningą gyvenimą. Mano taktika – eiti į gėrį per Dievą, per kovą su savimi.

Iš vienos mokyklos mane išmetė antroje klasėje. Vaikščiodavau per pamoką ir dainuodavau. Prisidėjo ir tai, kad klasės vaikų tėvai prieštaravo, kad čigonas, kuris keikiasi, blogai elgiasi, mokytųsi kartu. Ką darysi – atsikratė. Nuėjau į Viktoro Kuprevičiaus vidurinę mokyklą, ten išmetė iš trečios klasės, ne visai išmetė – tik į kitą klasę. Buvau hiperaktyvus ir kitus mokėjau išjudinti, nuo vaikystės išsiskyriau oratoriškumu ir vaikai manęs klausydavo, o ne mokytojos. Tėvai vėl pradėjo reikalauti mane išmesti. Nė viena mokytoja nebepriėmė manęs į klasę – vienintelė R.Damijonaitienė. Tai fantastiškas žmogus, ir kaskart norisi verkti, kai pradedu apie ją kalbėti. Ji mąstė ir elgėsi kaip mama. Vaikų namai ne viskuo aprūpindavo, tai ji iš savo pinigų ir pratybų sąsiuvinius man nupirkdavo, nuvesdavo pavalgyti – jei likdavo, gaudavau nemokamo maisto. Atrodo, smulkmena, bet kai augantis organizmas negauna pakankamai maisto, vaikas būna piktas. Ji suorganizuodavo man drabužių, surengė gimtadienį su tortu. Iki šios mokytojos niekad nebuvau ekskursijoje – neturėdavau pinigų ir niekas nesiveždavo. Ji iš savo pinigų mane vežėsi į Vilnių, vedėsi į televizijos bokštą. Matydama mano aktyvumą, stūmė visur, kur galėjo: ir koncertuose dalyvaudavau, ir į varžybas važiuodavau. Galiausiai mane išvariusi klasė atsiprašė. Kai baigiau keturias klases, nuėjau pas mokytoją, apsikabinau, apsiverkėme. Likusius metus ji buvo lyg mano šešėlis. Galėčiau apie R.Damijonaitienę ilgai kalbėti – jausmas neišmatuojamas mano širdimi. Taip mano gyvenimas prasidėjo – nuo meilės. Pamačiau, kad žmonės gali mylėti. Galų gale mane vis tiek išmetė iš tos mokyklos, kai buvau septintoje klasėje.

– Dėl ko buvote išvarytas dar kartą?

– Kalta paauglystė. Susimušiau su vienuoliktoku, bet iki tol buvau prisirinkęs raportų už trukdymą mokytojams dirbti. Įdomu tai, kad visas pamokas lankydavau ir mokiausi net labai gerai, kitiems nepriimtinas buvo mano elgesys. Bet daug vėliau sugrįžau į tą mokyklą pakoncertuoti ir sulaukiau atsiprašymo.

Su tokia charakteristika manęs išvis į jokią mokyklą nenorėjo priimti, tad aš, paauglys iš nelabai kokios aplinkos, atsidūriau Tito Masiulio jaunimo mokykloje. Bet net ir ten, kur, atrodo, suburtas žemiausias visuomenės sluoksnis, yra žmonių, puikiausių pedagogų. Ir jie mane pastebėjo. Kur nepastebės, jei ateidavau į pamokas vienintelis. Vis dėlto svajojau pereiti į paprastą vidurinę mokyklą, pavyko patekti į Juozo Urbšio mokyklą, bet ten mane priėmė tik į vakarinę, kur sutikau kitą lemtingą man mokytoją – T. Vozbutienę. Ji iškart paprašė manęs būti klasės, kurioje ir penkiasdešimtmečių buvo, seniūnu, pastebėjo gebėjimus, pradėjo ruošti konkursui „Dainų dainelė“, ir mokyklos žvilgsnis į mane pradėjo keistis. Pasitaikė galimybė dalyvauti projekte „Už gražų vaiko pasaulį“, kur dainavau su Jeronimu Miliumi, Michailu Bojarskiu.

Po pusmečio jau mokiausi dieninėje mokykloje. Mokytoja parekomendavo mane Miko Petrausko muzikos mokyklos direktoriui Ojarui Gricijonui, kuris pasiūlė stoti į Juozo Gruodžio konservatoriją.

Man pasisekė. Gyvenau vaikų namuose, nemažai mano draugų nuėjo klystkeliais, sėdo į kalėjimą. Taip nutinka, nes žmogus neturi gyvenimo stuburo. Man jį davė Juozo Gruodžio konservatorija. Tik dabar įvertinu, kad patekau į labai gerą erdvę. Ir ten buvau aršus – žinant derinį „temperamentas plius aplinka“ turėjau problemų dėl elgesio, man vis atleisdavo, bet kartą direktorius Kęstutis Bliujus tiesiai šviesiai pasakė: arba tu nustoji, arba mes irgi tavęs atsisakysime. Nuo tada tapau šilkinis. Konservatorijoje žmonės mane mylėjo ir linkėjo viso ko geriausio. Nuoširdžiausiai esu jiems dėkingas, nors kartais galėdavo taip neatrodyti. Baigdamas konservatoriją turėjau tvirtus muzikos pagrindus ir tikinau, kad tikrai įstosiu į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

– Kada pamilote muziką taip, kad pajutote ir norą savo gyvenimą sieti su ja?

– Kai pirmą kartą išgirdau klasikinį dainavimą, man tai pasirodė kaip baubimas. O įsimylėjau ir panorau dainuoti išgirdęs italų kompozitoriaus Ernesto de Curtis dainą „Torna a Surriento“ („Grįžk į Sorentą“), kurią mano pirmas mokytojas O.Gricijonas padainavo su nepaprastu užsidegimu. Kaip neįmanoma suskaičiuoti, kiek vandenynas turi bangų, taip aš įsimylėjau muziką. Klasika, opera mane sužavėjo taip, kad kiti jau kreivai žiūrėdavo: teatre nepraleisdavau nė vieno spektaklio, galėjau išvardyti visus atlikėjus, eiles, parterius, teatras tapo mano namais. Į vaikų namus grįždavau tik pernakvoti.

– Ar jaučiate nuoskaudą, kad neaugote visavertėje šeimoje?

– Nuoskaudos nejaučiau, nes nežinojau, kaip gali būti kitaip. Aš visą gyvenimą mačiau ne mamą ir tėvą, o auklėtojas, žinojau, kad valgyti paduodama tuo pačiu laiku, patalynė yra keičiama tam tikru laiku, maudomasi, žiūrima televizorių ir einama miegoti – irgi nustatytu.

Ne nuoskaudą, o netekties skausmą jaučiau išsiskirdamas su vaikų namų direktore Kazimiera Motiejaitiene. Ji išlaikydavo atstumą, bet jaučiau jos artumą, mane visuomet motiniškai globodavo, užstodavo, sakydavo: aš tave išauginsiu ir būsi padorus čigonėlis. Sutapo taip, kad panašiu metu ji išėjo iš darbo ir man reikėjo palikti vaikų namus. Prisimenu tą dieną: visi vaikai išvažiavo prie jūros, aš – vėliau. Ilgai su ja kalbėjome apie šį gyvenimo tarpsnį, nusistebėjo, koks aš užsidegęs muzika, perspėjo, kad nepasiklysčiau. Apsikabinome, pasibučiavome, davė 20 litų (tai man buvo tikrai nemaži pinigai) ir aš išvažiavau. Grįžęs jos jau neradau. Iš didelio apmaudo net parašiau porą eilėraščių apie tą netektį. Ir tąkart, kaip ir daugeliu kitų atvejų, muzika man padėjo išgyventi. Yra tokia Cesare Bixio daina „Mamma“ ir joje tokia eilutė: „Mama, šiandien tavo galvą baltą norėčiau glausti prie savo širdies.“  Raudojau miškelyje – tai gali atrodyti nesuprantama, bet netekau žmogaus, kuris visą gyvenimą buvo šalia.

– Kokių šviesių prisiminimų turite iš vaikų namų?

– Vaikų namuose buvo apgailėtinų, apverktinų dalykų, kuriuos būtų galima analizuoti kaip prasčiausias psichologines formules. Bet pirmiausia tai buvo mano namai iki pat pilnametystės – tai jau šviesu, aš juose jaučiausi laimingas. Man šis periodas buvo gyvenimo pamoka. Be to, palyginti su daugeliu romų šeimų, kurios gal nėra adekvačios auginti vaikus, mano gyvenimas buvo labai geras. Šiandien aš džiaugiuosi, kad augau vaikų namuose.

– Išėjimas iš vaikų namų paprastai lyginamas su išėjimu į nežinią, tai ne vienam tampa pražūtinga. Kur patraukėte jūs?

Vaikų namuose buvo apgailėtinų, apverktinų dalykų, kuriuos būtų galima analizuoti kaip prasčiausias psichologines formules. Bet pirmiausia tai buvo mano namai.

– Iš vaikų namų man reikėjo išeiti būnant dar vienuoliktoje klasėje. Išsikrausčiau ir kitą dieną lyg niekur nieko ėjau į mokyklą. Buvo labai sunku vienam atsidurti dėžutėje.

Iš pradžių išsinuomojau butą, paskui gavau socialinį būstą – bendrabučio kambarį su patogumais. Už įsikurti skirtus pinigus susiremontavau jį, kaip galėjau, pasikeičiau langus, duris. Džiaugiuosi, kad teko tai patirti ne dvyliktoje klasėje, kai prasidėjo pasiruošimas egzaminams.

– Jums niekada neteko būti globojamam?

– Nuo dvylikos metų turėjau savotišką globėją, su kuria iki šiol bendrauju. Tik ji nenori būti paviešinta. Ji dirbo vaikų namuose, neįsiliejo į kolektyvą, mane visuomet užstodavo, atsisakydavo šnipinėti, skųsti. Vėliau ji ateidavo pas mane į vaikų namus, atnešdavo pavalgyti, duodavo pinigų, padrąsindavo, kad esu gabus, kad negaliu pasiduoti ir turiu eiti į priekį. Pasiimti manęs į namus nebuvo galimybės, nes jos vyras tam priešinosi. Dėl manęs ji susipyko su savo giminėmis, šeima. Tai man labai brangus žmogus ir be jos daugelio dalykų mano gyvenime nebūtų. Ji ir kaip mama, ir kaip draugė.

– Kas jus labiausiai skaudindavo?

– Vaikų namuose visuomet girdėdavau: kas iš to čigono bus? Mano globėjos teta buvo vaikų namų direktorė, ir ji net parašė: čia bedvasis čigonas, kam tu jį globoji? Man buvo ir skaudu, ir keista – kaip galima vieno vaiko taip nemylėti ir trenkti žemyn, o tuo pat metu kitą vaiką apkabinti. Jei žmogus negali mylėti vieno, negali mylėti ir kito. Jei jis jaučia neapykantą tau, tai ji nedingsta staiga – gyvena jo širdyje. Aišku, vėliau supratau, kad žmonių būna dviveidžių. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad žmones reikia pamilti visus. Kai niekam nejauti pykčio, neapykantos, tuomet tavo paties gyvenimas nušvinta. Baigęs bakalauro studijas, nuvežiau globėjai parodyti diplomą. Ir saugau širdyje jos kažkada man parašytus sveikinimo žodžius: „Aš pažinau karalių tavyje“.

– Ką manote apie vaikų namus šiandien?

– Puikus dalykas. Tik jei būčiau vaikų namų direktorius, niekada nepriimčiau į darbą jauno žmogaus – 23–25 metų, tegu ir diplomuoto, bet nežinančio, ką vaikui duoti. Tarp tokių aš būdavau auklėtojas – mane net vadindavo vicedirektoriumi, ir neleisdavau elgtis neteisingai. Man būdavo pikta grįžus į vaikų namus matyti ant palangių sėdinčias ir kažką apkalbinėjančias auklėtojas, kai vaikai vieni kitiems ant galvų lipdavo, mušdavosi. Buvo periodas, kai pykdavau, plūsdavau, bet globėja pamokė, kad kovoti galima ir gražiai surašant raportus. Apdovanoti vertos moterys buvo paprastos, kai kurios šeimininkutės – ir mokslų didelių nebaigusios, bet jos mylėjo mus, investavo į mus, negalvojo, kad esame nurašyti. Pirmiausia tiems vaikams reikia padėti ugdytis savivertę. Susiklosčius laimingoms aplinkybėms ir gerų žmonių dėka man pavyko tai išsiugdyti, bet tikrai labai dažnai būdavo gėda dėl savo padėties. Net ir šiandien gal dar išlenda senas įprotis – kariuomenėje nebuvau sakęs, kad užaugau vaikų namuose.

– Koks jūsų požiūris į alkoholį ir cigaretes?

– Per drumzliną vandenį nematai dugno. Jei esi alkoholikas, prasirūkęs, tai griauni savo dvasinę šventovę. Paauglys niekada nerūkiau, tik 19–20 metų buvo toks periodas. Mano gyvenime tam nėra vietos, bet kitaip mąstančių nesmerkiu.

– Kur dabar yra jūsų namai?

– Gyvenu Vilniaus statybininkų rengimo centro bendrabutyje, vienas suremontuotame kambaryje, turiu televizorių, internetą, bibliotekėlę – kaip puikiame viešbutyje. O Kaune manęs laukia  valstybės skirtas bendrabutis. Laukiu eilėje kito būsto, bet kažin ar sulauksiu – tikiuosi įsigyti savą.

– Ką šiandien laikote savo šeima?

– Kartą važiuojant autobusu kilo mintis: kur ir su kuo aš gyvenčiau, jei sirgčiau, pavyzdžiui, vėžiu? Mintyse radau du žmones: savo globėją ir draugą Marių, su kuriuo mokėmės konservatorijoje. Aš pas jį ir Kūčias, Kalėdas sutinku, nes daugiau neturiu kur. Pažintis su juo ir dvasinė bičiulystė mane labai pakeitė. Tai labai išprusęs žmogus, su juo galime ir diskutuoti giliomis temomis, ir vaikštinėti nekalbėdami. Pas Mariaus šeimą nuvažiavau tik prieš penkerius metus – tąsyk jis užklausė, kur švęsiu Velykas. Atsakiau, kad vienas namie, o jis pasiūlė atvažiuoti į svečius. Gal taip būna gyvenime – jei neturi šeimos, tai vis tiek vienaip ar kitaip ji duodama.

– Bendraujate su romų tautybės žmonėmis?

– Ieškojau savo šaknų, nes motina mane kartais aplankydavo, bet apie tėvą nieko neatskleidavo. Vienomis esu patenkintas, kitas verčiau nutylėti, bet nesmerkiu. Šiek tiek užsiėmiau edukacine veikla su romų vaikais. Turiu svajonę kada nors su romais rengti rimtą kultūrinį projektą. Maskvoje yra čigonų teatras „Romen“ ir dabartinis jo vadovas Nikolajus Sličenka kalbėjo norintis čigonų kultūrą iš barų perkelti į teatrą. Norėčiau bent turą po Lietuvą surengti su normalia kultūrine programa, parodyti, kad romai yra muzikalūs, talentingi ir tiesiog žmonės, o blogų pavyzdžių yra kiekvienoje tautoje.

Noriu darnios šeimos, vaikų, namo – tegu tai būna vadinama socialinio roboto gerove. Ateina metas, kai norisi žiūrėti pro langą ir būti švariam viduje.

– Kaip manote, kodėl romams nesiseka pritapti mūsų visuomenėje?

– Mūsų visuomenės socialinis modelis yra baigti mokyklą, gauti vairuotojo pažymėjimą, po to universitetas, vedybos – stereotipas, kuris gali įtalpinti į rėmus. Romams socialinis robotas nereikalingas, bet tai reiškia, kad nėra darbo, taigi – ir namų, maisto, taigi jie renkasi alternatyvą. Romų vertybės gražios, bet dažnai nukrypsta į užribį. Problema ir ta, kad mes norime, jog romai būtų tokie kaip visi. Gal kažkam pasirodys neteisinga mintis, bet man atrodo, kad įdiegti globalaus pasaulio vertybes romams turime padėti mes – jei nenorime opios problemos, kurią galvojama išspręsti kažką nugriaunant. Senosios kartos jau nepakeisi, darbo nesurasi, bet investuoti reikia į vaikus. Gal vaikas sugrįš į tą pačią aplinką, kurioje parduodami narkotikai, bet turės su kuo palyginti, ir galės pasirinkti. Blogiausia – neturėti pavyzdžio ir nesuprasti, kas yra gerai, o kas – blogai. Aš žinojau, kas yra nemeilė, bet sužinojau, ką reiškia būti mylimam. Ir norėjau eiti į meilės pusę.

Romams labiausiai trūksta mokslo, mokyklos, kurioje dirbtų išsilavinę žmonės, iš tiesų norintys padėti. Mūsų vidurinio lavinimo programa tinka gal 40 proc. vaikų apskritai. O juk būtų galima naudoti M.Montessori, Suzuki metodus. Pagalvoju, gal Dievas mane siuntė parodyti pavyzdį. Gal nors vienas iš šimto pagalvos – štai romas, kuris mokslus baigė, kuriam sekasi, ir aš eisiu mokytis.

– O kodėl pačiam netapus mokytoju?

– Esu dirbęs vaikų stovyklose, edukaciniuose projektuose. Su vaikais puikiai sutariau ir tikrai galvoju apie darbą mokykloje, o mano svajonė – dėstyti akademijoje.

Manau, mokykloje pirmiausia reikia ugdyti asmenybę, pastebėti kiekvieno vaiko talentus, o tai kainuoja daug laiko. Gal žinodama, kad tavo talentas – muzika, mokytoja nekiš per prievartą kitų dalykų, užteks bendrosios programos. Gal kitas vaikas gabus medžio darbams – ir tegu eina toliau technologijų mokytis, o trečias – gabus kompiuterininkas ar sportininkas. Mokytojo tikslas turėtų būti nukreipti vaiką ten, kur jo kelias.

Mokyklose reikia naujo vėjo, bet nereikia visko keisti iš pagrindų. Jauni mokytojai turėtų įsilieti, perimti iš senų metodų tai, kas gera, ir pritaikyti savus. Bet pirmiausia reikia žmonių, kurie yra suinteresuoti pokyčiais ir žiūri į vaiką kaip į savą.

– Ką jums reiškia žodis „laimė“?

– Aš laime vadinu savo susikurtą vidinę darną, harmoningą gyvenimą. Mano taktika – eiti į gėrį per Dievą, per kovą su savimi. Pradedant nuo fizinės mankštos atsikėlus ryte, pabėgiojimo – kad organizmas būtų pasiruošęs darbui. Kalbant apie dvasinę kovą, labai padeda Dešimt Dievo įsakymų – tai apsauga, kad neatidarytum blogio durų. Pavyzdžiui, vogdamas ne tik fiziškai pavagi, bet ir meluoji, gal ir žudai – gal kitam tai reiškia mirtį. Stengiuosi laikytis tos dvasinės ir fizinės taktikos, kad mano harmonijos vibracijos dažnis būtų kuo aukštesnis.

– Esate pasvarstęs apie emigraciją?

– Anglijoje du mėnesius ploviau langus. Susiradau daug klientų, ir jei būčiau likęs, šiandien jau tvirtai ant kojų stovėčiau. Neslėpsiu – buvo šmėstelėjusi mintis likti. Bet kartą nuėjau į parką, prisėdau pavalgyti ir supratau, koks aš pats sau esu šlykštus, jei turiu minčių dėl kažkokio pinigėlio mesti dainavimą. Dainavimas yra daugiau ir aukščiau, svarbiau už pinigus. Kartu supratau, kad nedainuoju taip tobulai, kaip tobulai išmokau plauti langus, bet labai noriu to pasiekti.

– Kokios svajonės jūsų horizonte?

– Noriu darnios šeimos, vaikų, namo – tegu tai būna vadinama socialinio roboto gerove. Ateina metas, kai norisi žiūrėti pro langą ir būti švariam viduje. Ir, žinoma, didžioji svajonė – dainuoti. Aš dainuosiu operoje – žinau ir siekiu to. Mano svajonė – „La Scala“, „Metropolitan“, bet tikrai nejausčiau nusivylimo dainuodamas Vilniaus operos ir baleto teatre ar mažesniuose kitų miestų teatruose.

A. Janutas: jis dešimt žingsnių priekyje

Jis karštas, degantis, emocingas, temperamentingas – tai iš dalies trukdo akademiškai dainuoti, bet dainuojant kai kurių žanrų kūrinius tai didžiausias pranašumas.

Gopalas – netradicinis studentas, laužantis stereotipus. Kitus reikia skatinti dainuoti, jausti, o jis iš tų, kurie dešimt žingsnių priekyje. Jis karštas, degantis, emocingas, temperamentingas – tai iš dalies trukdo akademiškai dainuoti, bet dainuojant kai kurių žanrų kūrinius tai didžiausias pranašumas. Kitaip sakant, tai išties nepatogus studentas. Kiti mano, kad dėstytojas nuspręs, ką daryti, kaip dainuoti, atliksi – ir gerai, o Gopalas visada turi daug klausimų, kurie kartais verčia iš koto. Labai apsiskaitęs kalbant apie specialybę, žino net perteklinių dalykų – ne tik daugybę operos dainininkų, bet ir jų balsus atpažįsta iš poros garsų. Kai kuriems studentams duodi sąrašą dainininkų, kuriuos jiems vertėtų paklausyti, o jam reikia sakyti, kurio gal nereikėtų klausyti ir pernelyg apsikrauti.

Tai psichodelinis dainininko tipažas. Pas mus tokių buvo mažai, jam reikia tik temperamentą suvaldyti. Gopalas puikiai dainuoja operetes – nieko mokyti nereikia ir pats gali pasimokyti. Tai jau įgimta. Prie viso to galiu pagirti, kad labai gerai kalba itališkai.

Pykčių, žinoma, būna, juokauju, kad kas pilnatį užeina, jei ne dažniau, bet visada susitaikome.

Sakyčiau, Gopalas jau dabar yra pasirengęs dainuoti mažuose teatruose, kur nėra labai didelių erdvių: Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje. Savo balsu jis atlaikytų bet kurį jų repertuarą. Didžiausioms scenoms – dar ankstoka. Dėl to man gaila jaunimo, kad taip ilgai reikia laukti, ilgai mokytis – kaip gydytojui.

Televizija akademinės muzikos atstovui nėra blogis, jei ja geram tikslui pasinaudoji, o ne norėdamas įsiteikti kažkuriai publikos daliai kelnes mauniesi ar ragus kabiniesi, bet talentingai padainuoti negebi. Protingas žmogus bet kur gero pasisems, o kvailys bet kurioje scenoje žlugs. Pavyzdžių, kad galima suderinti ir akademinę muziką, ir šou, yra nemažai. Dabarties – prancūzų tenoras Roberto Alagna, kuris ir „La Scala“, „Metropolitan“ scenose pasirodo, ir lengvo žanro dainas atlieka. Pas mus „Tris tigrus“ mylėjo, bet tokios muzikos didelio poreikio lyg ir nėra. Luciano Pavarotti, Placido Domingo ir Jose Carrero laikais buvo ir daug geresnių dainininkų, bet laimėjo tie, kurie buvo televizijoje. Tarkim, Lady Gaga galima mėgti arba ne, bet jos talentas nenuginčijamas – fantastiškas lygis, kai ji dainuoja džiazą su garsiausiais pasaulio džiazo muzikantais. Arba Barbra Streisand.

Kartu užjaučiu ir LNK projekto prodiuserius, kuriems paprasčiau būtų kitokį, paprastesnį, numerį parodyti. O Gopalo problema  projekte viena – siauras pasirinkimas, nes dauguma žiūrovų neatpažįsta vieno ar kito atlikėjo, kurį jis galėtų įkūnyti.