– Turite mokytojos darbo patirties įvairiose šalyse, tokiose kaip Japonija, Ispanija, JAV ir Lietuva. Kaip tai atrodo šiose šalyse, gal yra panašumų, kokie skirtumai?

– Dėstymas Japonijoje, Teksase, Ispanijoje ir Lietuvoje buvo kontrastų kelionė – kiekviena šalis skirtingai formavo mano požiūrį į švietimą. Japonijoje disciplina ir pagarba buvo giliai įsišaknijusios, todėl turėjau rasti kūrybiškų būdų įtraukti mokinius į struktūruotą ir tradicinę mokymo programą. San Antonijaus miesto mokyklose susidūriau su įvairiais iššūkiais. Daugelis miesto mokinių buvo iš sudėtingos aplinkos, o valdant klasę daug dėmesio reikėjo skirti socialiniam ir emociniam mokymuisi. Valstybinio standartizuoto testavimo spaudimas buvo nuolatinis ir, nors tai paskatino mane būti labiau strategine pedagoge, dažnai atrodė, kad kūrybiškumas valstybės standartuose atsidūrė antrame plane.

Mokymas Europoje atnešė dar vieną poslinkį, daugiau dėmesio skiriant mokinių saviraiškai, kritiniam mąstymui ir gerovei.

– Ar manote, kad visame pasaulyje mokiniai yra vienodi ir skiriasi tik švietimo sistemų struktūra, o gal skiriasi patys mokiniai ir ne visiems vienodai lengva prisitaikyti prie savo šalies švietimo sistemos?

– Mano patirtis rodo, kad švietimas visada yra kibirkšties kūrimas,  įkvepiantis mokinius mokytis visą gyvenimą. Tai išlieka skirtingose kultūrose ir švietimo struktūrose. Tačiau šiandienos mokiniai labiau nei bet kada susiduria su daugybe blaškančių dalykų – nuo socialinės žiniasklaidos iki nuolatinės skaitmeninės stimuliacijos, todėl dar svarbiau ugdyti smalsumą ir gilų mąstymą. Nepaisant šių iššūkių, vienas dalykas išlieka nepakitęs – mokiniai visur nori ištirti savo tapatybę ir rasti savo vietą pasaulyje. Nepriklausomai nuo šalies ar sistemos, tėvai galiausiai nori savo vaikams geriausio, tikėdamiesi, kad jie užaugs savimi pasitikinčiais, smalsiais, visą gyvenimą besimokančiais žmonėmis.

– Kaip skiriasi požiūris į mokytojus skirtingose šalyse?

– Mokymas Japonijoje, Europoje ir Teksase man parodė, kaip požiūris į mokytojus gali būti labai skirtingas. Japonijoje mokytojai yra labai gerbiami, tačiau su pagarba kyla ir didelis spaudimas. Ne tik pedagogams, bet ir mokiniams, kurie turėtų atitikti aukštus akademinius standartus. Europoje tėvai aktyviai dalyvauja, mokiniai kalba laisvai, o mokymas labiau panašus į partnerystę. San Antonijuje kai kurie tėvai mano, kad mokytojai yra gelbėjimo ratas, ypač nepakankamai dėmesio sulaukiančiose bendruomenėse, o pandemija aiškiai parodė, kokios svarbios yra mokyklos, kad visuomenė veiktų. Kad ir kur dėsčiau, tikroji magija nutinka, kai mokytojai, mokiniai ir tėvai dirba kartu. Juk tėvai yra pirmieji savo vaikų mokytojai, o išsilavinimas stipriausias, kai visi esame viena komanda.

– Kokią įtaką vaikų mokymuisi daro tėvai?

– Tėvų vaidmuo mokymosi procese yra gyvybiškai svarbus. Kasdieniai pokalbiai apie mokyklą suteikia vertingos paramos ir padrąsinimo. Būdami pirmaisiais pavyzdžiais vaikui, tėvai formuoja savo požiūrį į mokymąsi dar prieš jiems įeinant į klases ir daro jiems įtaką visą gyvenimą. Jų meilė ir kelio rodymas sukuria pagrindą, kuriuo vėliau remiasi mokytojai, padėdami vaikams prisiimti atsakomybę už savo išsilavinimą, ugdyti pasitikėjimą, smalsumą ir troškimą mokytis visą gyvenimą. Pastebėjau, kad Lietuvoje mokinių tėvai yra labai įsitraukę ir noriai dalyvauja kuriant puikią aplinką mokiniams pademonstruoti savo mokymąsi.

– Kaip jie gali padėti vaikui einant mokymosi keliu, kokie veiksmai ir žodžiai gali pakenkti?

– Būti pozityviu vaiko advokatu, išklausyti, kokie sunkumai jam kyla, ir skatinti atkaklumą yra vieni iš svarbiausių būdų, kaip tėvai gali palaikyti ir daryti įtaką savo vaiko ugdymui. Viena iš mano mėgstamiausių legendinio krepšininko Timo Duncano citatų teigia: „Gerai, geriau, geriausia. Niekada nenurimkite, kol jūsų gėris nebus geresnis, o geresnis netaps geriausiu.“ Aš pati mačiau, koks galingas gali būti toks mąstymas, kai tėvai jį stiprina namuose. Kažkada turėjau mokinį, kuris sunkiai skaitydavo ir dažnai norėdavo viską mesti. Jo motina, užuot sutelkusi dėmesį į sunkumus, kasdien jam primindavo, kad pažanga svarbiau nei tobulumas. Ji kartodavo: „Tavo gėris bus geresnis, o tavo geresnis bus geriausias.“ Laikui bėgant, skatinamas ir užsispyręs, jis ne tik tobulėjo, bet ir pamėgo knygas. Kai tėvai parodo, kad tiki savo vaiko sugebėjimais, tai ugdo pasitikėjimą ir atsparumą. Skatindami atvirą bendravimą ir stiprindami atkaklumo vertę, tėvai padeda savo vaikams įveikti iššūkius, išlaikyti motyvaciją ir ugdyti nuoširdumą.

– Kaip tėvai turėtų bendrauti su mokytojais, kad vaikui būtų lengviau mokytis?

– Visada tikėjau, kad tiesioginis ir sąžiningas bendravimas yra labai svarbus tiek klasėje, tiek už jos ribų. Aš palieku atviras duris mokiniams ir tėvams, skatinu atvirą dialogą ir bendradarbiavimą.

– Esate amerikietė. Kaip sekėsi prisitaikyti prie Lietuvos švietimo sistemos?

– Vis dar adaptuojuosi, mokausi ir augu. Kasdien mokausi iš savo kolegų ir ypač – iš savo mokinių. Kaip amerikietė, jaučiu didžiulę pagarbą Lietuvai ir Baltijos šalims. Laisvė man įgavo naują prasmę ir yra dažna diskusijų prie pietų stalo tema.