Daugeliui praėjusią savaitę sutriko miegas. Aš, kaip ir visi kiti, nebegalėjau nieko dirbti – bendravau su mokytojais ir mokiniais, aiškinau, guodžiau, drąsinau. Tvyrant įtampai, bandžiau rasti racionalų grūdą ir atskirti isterijas nuo pagrįstų baimių, akivaizdžias klaidas nuo išgalvotų, rimtas įžvalgas nuo pigaus populizmo.

Duobės ir peršokimai

Užduotis – ne iš lengvųjų. Nors rimtas išmoktas pamokas galėsime suvokti ir aptarti tik tada, kai atsiras rimta statistika, jau dabar galiu suformuluoti keletą įžvalgų. Aptarsiu tik matematikos egzaminą ir pasirengimą jam.

Nors tikrai nebuvau reformos stabdymo šalininkė, dar ir dabar manau, kad stabdymas, atidėjimas nebūtų nieko pakeitęs, kad vis tiek tokio lygio pokyčiams pasiruošti tobulai neįmanoma ir pirmas kartas niekada nebūna toks, kokio tikiesi.

Vis dėlto matau, kad ilgesnis pereinamasis periodas ir laipsniškas naujovių diegimas tikrai būtų buvęs geresnis sprendimas. Nebūtume susirinkę visų guzų iš karto. Būtume turėję laiko pasimokyti iš klaidų palaipsniui. Svarbiausia – nebūtų atsiradę duobių ir peršokimų.

Juk iš tikrųjų sunku tikėtis, kad vaikis, neišlaikęs Pagrindinio ugdymo pasiekimo patikrinimo (PUPP), vos už pusmečio likviduos visas spragas ir išlaikys matematikos egzaminą. Juk buvo sumanyta, kad neišlaikiusių PUPP vienuoliktoje klasėje nebus. Apie tai buvo galvota rengiant B lygio programą. Tačiau įvyko visai kitaip.

Todėl pirmoji įžvalga: reikia stabtelėti, peržiūrėti kilusias problemas, apgalvoti išmoktas pamokas, numatyti galimas grėsmes artimiausiai ateičiai ir užbėgti joms už akių.

Trūksta aiškumo

Visiškai neaišku, kuo skiriasi bendrojo ir išplėstinio kurso tikslai, taigi ir užduočių pobūdis. Bendrojo kurso valstybinio egzamino nebuvo. Dabar jis privalomas. Jį renkasi moksleiviai, kurie neplanuoja sieti savo ateities su matematika. Ar neturėtų toks kursas būti labiau orientuotas į taikymus, kasdienę matematiką?

Mokytojai, kasdien dirbdami su B lygio mokiniais, aiškiai suvokia, kad jų žinios ir motyvacija yra labai žemi, todėl yra priversti supaprastinti užduotis. Tačiau programoje A ir B lygio turinys vietomis sutampa.

Būtina dar kartą peržiūrėti patikrinimų organizavimo tvarką.

Lygiai numatyti visi – nuo slenkstinio iki aukštesniojo. Esminių, konceptualių skirtumų nėra. Todėl, žiūrint formaliai, ir užduotys gali sutapti. Taip ir atsitiko. Baigėsi triuškinančia nesėkme. Todėl antroji įžvalga: turime kuo skubiau peržiūrėti A ir B lygių koncepciją ir suformuluoti adekvačius lūkesčius B lygiui.

Tobulinti programą

Privalome grįžti prie programos. Ji neturi būti abstrakti. Ji negali būti skirtingai interpretuojama. Ją lydintys dokumentai, tokie kaip metodinės rekomendacijos, turi aiškiai, glaustai, visiems suprantamai ir vienareikšmiškai apibrėžti ugdymo turinį, užduočių pobūdį.

Šiuo metu jos yra, bet tai daugiausia bendro pobūdžio pastebėjimai, vietomis tiesiog atkartojantys programą, neinformatyvūs ir neaiškūs. Man sako, kad programos nebegalima taisyti, nes ji patvirtinta ministro įsakymu. Kad tik tokių problemų būtų – parašyti naują įsakymą.

Taigi trečioji įžvalga: turime tobulinti programą ir ją lydinčius dokumentus. Ištaisyti programą – ne dienos, mėnesio ar net metų darbas, bet pradėti reikia dabar. Metodinės rekomendacijos visai kas kita – jos dega, liepsnoja. Jas reikėjo tinkamai parengti užvakar. Kadangi visa tai nepadaryta, reikia pradėti šiandien.

Mokytojo atsakomybė

Skaitydama mokytojų atsiliepimus, kaip niekada aiškiai supratau, ką gali mokytojas ir kokia jo atsakomybė. Atsiliepimai, turiu galvoje išplėstinį kursą, varijavo nuo „viskas puiku, vaikai laimingi” iki „ašarų pakalnė”.

Kai kurie komentarai labai aiškiai leido suprasti, kodėl taip yra. Žinau, kad nebuvo vadovėlių, be Mockaus knygelės ir „Elicėjaus“ kelių testų nieko daugiau neturėjome. Daugybė mokytojų ir su šiais skurdžiais resursais padarė viską, ką galėjo.

Keista skaityti tokius atsiliepimus kaip „egzaminas tikrino ne žinias, o supratimą“. Taip, tai tiesa. Jei skaitei programą, ten taip ir parašyta, kad egzaminas tikrins supratimą. Tad ko stebėtis?

Kitas komentaras: „Vaikai tokių uždavinių nesprendė.“ Kodėl? Daugumos mokytojų vaikai tokius uždavinius sprendė. Panašūs yra „Tempus“ vadovėliuose, daug tokių buvo valstybiniuose egzaminuose.

Jei rengei vaikus patikrai, turėjai pasidomėti programa, tendencijomis, peržiūrėti buvusius egzaminus. Jei tai padarei, tokius uždavinius tavo vaikai sprendė. Jei ir papuolė keli nematyti, tai taip ir turi būti. Vėlgi programoje numatyta, kad turi būti uždavinių su nežinomu kontekstu.

Jau nekalbu apie tuos mokytojus, kurie tik po egzamino sužinojo, kiek taškų buvo numatyta funkcijoms, arba sausį ir vasarį vaikus mokė vektorių, nes „vadovėlyje yra“, ir nesirūpino žvilgtelėti, yra jų yra tarpiniame patikrinime ar ne.

Kad ir kaip man norėtųsi apkaltinti mokytojus už aplaidumą, vis dėlto kenčia vaikai. Todėl ketvirtoji įžvalga: Nacionalinei švietimo agentūrai (NŠA) būtina dar kartą apgalvoti komunikacijos kanalus. Faktas, kad informacija nepasiekia dalies mokytojų, rodo, kad kanalai ne tie ir komunikuojama ne taip.

Gresia nauja problema?

Testavimo platforma neveikia tobulai. Net daugiau – neveikia pakankamai gerai. Viešojoje erdvėje pasirodė įrašų su labai rimtais trūkumais. Čia net ne įžvalga, tiesiog privaloma – testavimo sistema turi veikti tobulai. Turi atsirasti bent keli bandomieji testai.

Būtina dar kartą peržiūrėti patikrinimų organizavimo tvarką – įvertinti, kiek jie kenkia ugdymo procesui mokyklose. Įvertinti akademinio nesąžiningumo galimybes. Jei šiandien nesiimsime priemonių, tai taps gniuždančia problema.

Šiandien turime galvoti apie tai, kas įvyko, mokytis iš klaidų, bet svarbiausia – turime galvoti apie tai, kas ateina. Labai skubiai, tiesiog per savaitę ar dvi, parengti vertinimo gaires dešimtos klasės PUPP. Visi matematikos mokytojai pasibaisėję pjautynėmis per standartizavimo posėdžius.

Buvęs PUPP vertinimas kai kur visiškai neadekvatus. Ko laukti šiais metais, visiškai neaišku. Gresia nauja problema. Reikia užbėgti už akių.

Kur evoliucija?

Todėl penktoji įžvalga: mieli NŠA žmonės, atsakingi už matematiką, reikia suktis greičiau. Reikia apskritai suktis. Šiuo metu, kaip mano mama sakydavo, dažnai nematyti, į kurią pusę einama.

Suprantama, vienas žmogus nelabai ką padarys, nors žinau, kad ir vienas gali daug, bet buvo žadėta ekspertų grupė, kurie tuo pasirūpins. Kur ji? Kada ji bus? Kas padaryta, kad būtų?

Šeštoji įžvalga: mes, mokytojai, turime aiškiai matyti judėjimą ir pažangą. Turime jausti pulsą, žinoti, kas daroma ir kodėl, jausti procesą. Kodėl nėra komunikacinio pranešimo, kas padaryta, kiekvieną savaitę? Jis turi būti. Dabar mėnesių mėnesiais mirtina tyla. Tada – kažkokia revoliucija. Kur evoliucija?

Ir skaudžiausia. Nežinau, gal kažkam ir atrodo, kad pralietas kraujas kažką apvalo, bet man taip neatrodo. Bet koks kibimas į atlapus ne dėl to, kad pagerintume situaciją, o dėl to, kad parėkautume ir pasitaškytume purvais, mano požiūriu, pridaro labai daug žalos.

Viena psichologė, budėjusi tarpinio egzamino metu, man pasakė: „Jau tik vaikams suėjus mačiau, kas gerai išlaikys, kas ne.“ Išdavė kūno kalba, rankos. Kaip jaustis vaikui, kai diena iš dienos jam kalama, kad egzamino tikslas – jį sužlugdyti, kad ministras, vos atsikėlęs iš ryto, jau kuria planus, kaip čia visiems labiau pakenkti. Kad visi, kuriantys egzamino užduotį, kiauri idiotai.

Tada net nesinori nieko galvoti – kam stengtis, vis tiek mane sužlugdys. Kaip išspręsti uždavinį, kurį sukūrė idiotas? Beviltiška, neverta ir pradėti.

Pagarba ir geranoriškumas

Suaugusieji, turėkite atsakomybės. Bent aš savo vaikams stengiuosi transliuoti pasitikėjimą savimi ir ryžtą įveikti sunkumus. Iš tikrųjų niekas negali jų sužlugdyti.

Ne tik vaikai – visi kenčiame nuo to negatyvumo. Skaitant kai kurių plačiai pagarsėjusių kritikų komentarus, mintyse skamba posakis: „Jei neturės prie ko prikibti, pasakys, kad tavo šuns uodega kreiva.“

Jaučiasi vienintelis tikslas – rasti kuo daugiau purvo ir blogio. Na ir dar artėjantys rinkimai stipriai jaučiasi. Ar toks turėtų būti tikslas? Ar tikrai manote, kad tai išgelbės situaciją?

Jei paieškotumėte konstruktyvesnių metodų, ar nebūtų daugiau naudos? Dabar dauguma net bijo žodį ištarti. Tuoj bus suvalgyti žinančių viską.

Todėl septintoji įžvalga: jei mes savo mintis ir įžvalgas viešojoje erdvėje pradėtume reikšti žodžiais „mano nuomone“, nepretenduotume į absoliučią tiesą ir įdėtume krislą pagarbos ir geranoriškumo, mano nuomone, susitartume daug greičiau.