Kaunas šiais metais rengiasi vienam didžiausių iššūkių – "Mokslo salos" statyboms. Grandiozinis projektas, tikimasi, turėtų tapti ne tik šalies, bet ir viso Baltijos regiono traukos objektu.

Patrauklumą šiam mokslo centrui, kuris išdygs Nemuno saloje, daugiausia sukurs tai, kad lankytojai galės patys prisiliesti prie naujausių mokslo atradimų ir išbandyti įvairias edukacines programas, skirtas mokslui populiarinti. Jo kūrėjų vaizduotėje mokslo centro ekspozicija turėtų suktis aplink tris pagrindinius dėmenis: žmogų, gamtą ir mašiną.

Visos šios trys ašys puikiai reprezentuoja ir miesto pulsą. Šio rašinio autorius turi omenyje ne tik dabarties ar ateities Kauną, bet ir miesto praeitį. Tačiau istorikams ar kitiems humanitarams "Mokslo saloje" vietos nenumatyta, didžiausią vietą užims gamtos mokslų ir naujausių technologijų kontingentas, kuriantis šiandien didžiausią pridėtinę vertę, t.y. greitai nešančias pelną idėjas. Visa tai šiandieniame neokapitalizmo pasaulyje tarytum puikiai atspindi ir nekantrų lietuvio charakterį.

Nuolatinės ekspozicijos tematika (žmogus, mašina ir gamta) sujungia visus pagrindinius miesto gimimo, kūrimosi ir ateities elementus. Žmogus – tai praeities ir ateities kaunietis, kurio moralinė pareiga kurti savo bendruomenę, vadovaujantis kultūrine atmintimi. Mašina – tai transporto priemonė, daugiausia laivai, kuriuos statė, naudojo ir naudos kauniečiai kaip susisiekimo priemones. Gamta – dvi didžiausios šalies upės ir jose vykstantis upių transportas, kuris yra viena švariausių ir pigiausių transporto rūšių. Tik laiko klausimas, kada Kaunas atsigręš į upes ir panaikins tą psichologinį barjerą, skiriantį miestiečius nuo upių, kadangi jau pastebimos iniciatyvos, kylančios iš paprastų miestiečių, tokių kaip organizacijos "Teka" iniciatyva, kviečianti šios vasaros penktadienio vakarus praleisti Nemuno salos krantinėje.

Mokslo muziejaus vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai. Daugiausia tai nulėmė strateginiai sumetimai dėl gana neblogai sutvarkytos infrastruktūros saloje. Tačiau statybų vieta Kauno miesto bendruomenės narius, daugiausia – miesto vadovus ir architektus turėtų įpareigoti prisiminti salos istorinį ir kultūrinį išskirtinumą. Nuo 1917 iki 1973 m. Nemuno saloje veikė žiemos ir prekybos uostas bei laivų statykla. Senajame Karmelitų uoste buvo pastatyta beveik keli šimtai laivų. Čia nuo stalpelių nuleista devyniolika keleivinių laivų, keliasdešimt krovininių baržų ir vilkikų bei daugiau nei pusšimtis žvejybinių botų, skirtų Kuršių marių žvejams. Kadaise antras pagal dydį šalies uostas su savo dokais išsiskyrė ir savitu uosto rajono gyvenimu: upeiviais, žiemojančiomis vokiečių baržomis, alaus barais ir nuodėmingąja Nemuno gatve. Ne paslaptis ir tai, kad dvi didžiausios šalies upės šimtmečius formavo išskirtinį miestiečių mentalitetą, identitetą ir gyvenimo būdą. Šiandien klaidžiojant po salą sunku įžvelgti praeities ženklus, kurie atspindėtų apie čia virusį gyvenimą, t.y., veikusį uostą, ir tik Eugenijaus Miliūno architektūriniai sprendimai "Žalgirio" arenos išorėje leidžia pajusti Kauno industrijos praeitį.

Apmaudu, kad Kauno miesto savivaldybės rengtame meninių skulptūrų idėjų konkurse ("Kauno akcentai") Nemuno sala ir šalia esanti teritorija nebuvo išskirta, tačiau būsimo mokslo muziejaus lauko ekspozicijoje privalo atsirasti vienas ar keli artefaktai, dėl kurių būtų pristatyta miesto kaip uostamiesčio praeitis (upeiviai, keltininkai, sielininkai, uostas ir laivų statykla). Laikas išdrįsti pagalvoti ir apie vieno ar kelių nebenaudojamų laivų ekspoziciją Nemuno salos kanale, veikiančią po atviru dangumi ištisus metus. Įrengus apšvietimą laivai kanale pridėtų žavingo postindustrinio charakterio Nemuno salai. Taip būtų bent teoriškai įgyvendinta idėja atkurti uostą Nemuno salos kanale, kurio nepavyksta įrengti dėl gelmės trūkumo.

Daugiau nei 80 metų yra kalbama apie salos išskirtinumą, niujorkiečių ar paryžiečių pavydą ir planus apie jos jaukų pritaikymą miestiečiams. Tarpukaryje Vladimiras Dubeneckis ir kiti to meto inteligentai svajojo iš salos iškelti uostą ir joje pastatyti prezidentūrą bei teatrą. Vėliau, sovietmečiu iškėlus uostą buvo kalbama apie ledo arenos ir kitų sporto bei laisvalaikio rekreacinių bazių kūrimą. Deja, tenka pripažinti, kad ir po 1990 m. be "Žalgirio" arenos nieko apčiuopiamo nebuvo įgyvendinta. Dabar tikimasi, kad "Mokslo salos" projektas sukurs dar daugiau estetikos šiai vietai, o siekiant sukurti jaukumą šiam žavingam gamtos ir žmonių kūriniui turi atsirasti pasakojimas ateities kartoms apie miesto kaip uostamiesčio praeitį. Nenaudojamų laivų, kuriems daugiau nei 60 metų, ekspozicija puikiai tam tiktų.