AR UKRAINOS ŽODIS PAKANKAMAI AIŠKUS?

Jei nekalbėtume apie lietuvius ir lenkus, tai iš daugelio Vidurio ir Vakarų Europos tautų, turbūt, vokiečiams labiausiai rūpi, kas dedasi Ukrainoje. Štai pirmadienį Vokietijos radijas paskelbė net dviejų savo korespondentų pranešimus iš Kijevo.

Jei nekalbėtume apie lietuvius ir lenkus, tai iš daugelio Vidurio ir Vakarų Europos tautų, turbūt, vokiečiams labiausiai rūpi, kas dedasi Ukrainoje. Štai pirmadienį Vokietijos radijas paskelbė net dviejų savo korespondentų pranešimus iš Kijevo.

Pradėsime nuo to, kurį parašė Johanna Herzing ir pavadino „Geltonoji mėlynoji viltis“.
Anot jos, palapinės iš Maidano dingo, tačiau centrinėje Kijevo aikštėje liko viltis – daug kas šiomis dienomis šaukiasi Ukrainos vienybės, nors tai pasiekti sudėtinga.

Tada vokietė žurnalistė kalbina kareivį Evgenijų, kovose rytinėje Ukrainoje sužeistą, paguldytą į Kijevo ligoninę, tačiau dažnai, kaip ir šį sekmadienį, ateinantį į Maidaną. Ten jis susitinka su draugais, kurie renka suaukotus daiktus Ukrainos kariuomenei paremti net ir parlamento rinkimų dieną. Bet tie rinkimai Evgenijui per daug nerūpi.

Jam neleista balsuoti Kijeve, nes jis kilęs iš Luhansko apylinkių. Jis būtų turėjęs ten specialiai nuvykti, tačiau jo tėviškėje siaučia karas. Pats Evgenijus savanoriškai prisirašė į armiją, tačiau jam, buvusiam plieno pramonės darbininkui, didžioji politika gana svetima.

„Jeigu būtų mano valia, Ukrainai išvis nereikėtų rinktis tarp Europos ir Rusijos. Visai nežinau, kas ta Europos Sąjunga (ES) per daiktas. Ir man tai neįdomu, – sako Evgenijus. – Mums liepiama rinktis: Rusija arba ES. O aš viską įsivaizduoju kitaip. Norėčiau gyventi tokioje Ukrainoje, kuriai Europa ir Rusija tik pavydėtų“. 

„Nesijuokit, – tęsia Evgenijus. – Mes juk turime derlingiausias, turtingiausias žemes, darbščiausius žmones. Turime puikias perspektyvas. Jei tik mūsų žmonės labiau vienas kitą gerbtų, vertintų, būtų geranoriškesni vieni kitiems, mums tikrai viskas  pasisektų“.

Toliau Evgenijus sako, jog prorusiški kovotojai rytuose daugiausia yra darbo neturintys, nusigyvenę žmonės, kurie už truputėlį pinigų pasiruošę daryti bet ką. Šiuos žmones reikia grąžinti į protą.

„Reikia kalbėti, kalbėti, kalbėti. Ne šiaip juos žeminti, sakant, kad tu separatistas, tu už Banderą, tu maskvinis. Mes juk visi tokie patys. Mūsų batalione buvo vyrų iš Donecko, Luhansko ir kitų vietovių, kur jiems buvo sakoma, jog tie, kurie siautėjo Maidane, visi banditai ir žudikai. Bet mes su tokiais dalijomės palapine, kartu valgėme, gėrėme, viską darėme drauge. O net ir kalba nebuvo problema“, – pasakoja karys.

Netoli Evgenijaus ir jo draugų vokietė žurnalistė sutinka Svitlaną, stovinčią prie stendo ir pardavinėjančią geltonas mėlynas vėliavėles ir marškinėlius su visokiais užrašais ir simboliais. Svitlana sako, kad tai dabar labai madinga, jaunimas nusiteikęs labai patriotiškai.

Ji aiškina vokietei, kas ant jų parašyta: „Mirtis priešams“, „Geriau mirti kaip vilkui, nei gyventi kaip šuniui“, „Vergai neina į rojų“, „Geriau žūti stovint, nei likti gyvam klūpint.“

Toliau Svitlana atvirauja, kad, kai Maidane dar stovėjo palapinės, ji gerai versdavosi. Tačiau jaunuoliams patraukus į karą, tie laikai baigėsi, dingo palapinės, taip pat ir demonstrantai. O liko lentos, primenančios žuvusiuosius, ir stovai su į frontą išėjusių kareivių nuotraukomis.

Parlamento rinkimai jai komercinės sėkmės neatnešė. Beveik niekas nebeturi pinigų. Kad P. Porošenka laimės, jai jokių abejonių nekilo. Vis dėlto vilties jai tai nesuteikia. Ji jau pati 10 metų gyvena Kijeve, tačiau jos motina ir brolis pasilikę Rytų Ukrainoje.

O kaip ji pati su visu tuo susitvarko?  „No comment!“ – Svitlana nusisuka.

Prieš svetimus ji neverkia, savo straipsnį baigia J. Herzing.

Toje pačioje Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje skelbiamas ir Sabinos Adler straipsnis „Kijevas dabar turi susidoroti su dviem blogybėm“.

„Pirmiausia reikia baigti karą rytuose. Savo teritorijos gynybai Kijevo valdžia turi gyventojų palaikymą. Tai liudija parama kariuomenei, net ir daugelio vyro pasiryžimas kovoti savanorių batalione. Tai kova, kurios atžvilgiu į ją kartais jungiasi, o kartais iš jos traukiasi ir trečias priešas – Rusijos armija. Taigi, ar Ukraina sulauks taikos, didele dalimi priklauso nuo Maskvos“, – konstatuojama straipsnyje.

Pasak autorės, antroji kova yra su korupcija. Kiekvienas ukrainietis arba duoda, arba ima kyšius gydymo įstaigoje, policijoje, kitose įstaigose – visur. Piliečiams šis kasdieninis žeminimas ir žeminimasis jau lenda per gerklę.

„Jie akylai stebės visus politikus, kuriuos sekmadienį išrinko. Politika ir korupcija nuolat minimos vienu atsikvėpimu, politika ir kapitalas retai kur taip artimai susiję kaip Ukrainoje“, – pastebi žurnalistė.

Savo straipsnį S. Adler baigia taip: „Ukrainiečiai pasisakė už Europą, kurią jie, visų pirma, supranta kaip teisinę valstybę. Jie į gatves išėjo už naują parlamentą, o dabar jį turi. Naujos pradžios dėlei jie kenčia „dujų karą“ su Maskva, šąla už tėvynę, ryžtasi ir toliau klampoti ilgame kelyje arti dugno, bet tik tol, kol jų išrinkti politikai jiems nedurs peiliu į nugarą.“

Pačios Ukrainos laikraštis „Ukrainska pravda“ pirmadienį rašė, jog itin geras ženklas tai, kad ateinančioji politinė sistema remsis dviejų lygiai vertintinų partijų pusiausvyra. Balsavimai liudija rinkėjų valią ir toliau prie valstybės vairo matyti prezidento P. Porošenkos ir ministro pirmininko A. Jaceniuko aljansą, net jeigu valdžioje nebus galima išsiversti ir be trečios politinės jėgos.

„Tai rodo, kad žmonės trokšta taikos. Ir dar viena gera žinia yra ta, kad rinkėjai galutinai atsisakė komunistų. Svarbiausias rinkimų rezultatas tas, kad visuomenė aiškiai išreiškė savo norą, jog politinis elitas atsinaujintų“, – rašo Kijevo dienraštis.

Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“ irgi džiaugėsi, kad reformų jėgos gavo aiškią daugumą. Jos dabar turi pasinaudoti vienkartine galimybe, kad beveik bankrutavusią šalį ekonomiškai ir politiškai atnaujintų. Bet ne visai aišku, ar tai pavyks, rašo Ciuricho laikraštis.

Skeptiškesne Bratislavos dienraščio „Pravda“ nuomone, būtų kvaila manyti, kad greitai politiškai persidažę oligarchai su savo mafijomis ir korumpuotais metodais įstengtų garantuoti šalies politinį stabilumą. Ukraina prieš save turi dar ilgą ir netikrumų pilną kelią.

Antradienį Štutgarto dienraštis rašė, kad nors penkiems milijonams rinkėjų rytuose ir Kryme neleista eiti prie urnų, buvusio prezidento V. Janukovyčiaus šalininkai vis dėlto surinko 8 proc. balsų. Tikriausiai taip nusiteikusių rinkėjų gerokai daugiau, tik daugelis jų nė nebandė eiti balsuoti, spėliojo pietvakarių Vokietijos laikraštis.

Bavarijos dienraštis „Passauer Neue Presse“ brėžė menamą skirtumą tarp Ukrainos prezidento ir ministro pirmininko.
„P. Porošenka laikosi politikos, keliančios Europą į centrą, bet taip pat paisančios būtinumą susiderinti su Rusija. O premjeras Arsenijus Jaceniukas atstovauja labiau nuo amerikiečių priklausomai politikai, kuri atmeta Ukrainos kaip tarpininko tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį bei nori Ukrainą matyti Jungtinių Valstijų įtakos zonoje“.

Pasak Frankfurto dienraščio „Allgemeine“, žiemai artėjant Ukrainai reikia daug pinigų ir daug dujų, o taip pat (kadangi tankų šiltomis antklodėmis nesustabdysi) modernios ginkluotės taip ilgai apleistai  kariuomenei. O visa tai atsieis labai brangiai.

„Europa turės nusistatyti naujus prioritetus, kai ko Ukrainos labui ji turės atsisakyti. Tai kainuos rinkėjų balsų ir pareikalaus drąsos“, – rašė Frankfurto dešiniųjų liberalų dienraštis, laikomas vienu geriausiu pasaulyje.