Realiame mūšyje Ukrainoje kovojančio kario gyvybę saugojantis NATO standartus atitinkantis šalmas kainuoja apie 500 eurų. Tokią sumą, kaip jau žinome, Lietuvos kariuomenės vadas generolas V. Rupšys kas mėnesį iš šalies (gynybos) biudžeto labai apdairiai nugnybdavo mylimam sūnui. Kažkas kare likdavo be šalmo ir žūdavo? Tikėkimės, ne, nes daug eilinių Lietuvos žmonių siuntė kovoti pinigus, skirdami po 20 eurų ir pan.

Nežinome, kiek pinigų iš savo piniginės kovoti pasiuntė Bajorų kalvose (toks išskirtinis Vilniaus kvartalas) gyvenantis generolas, bet žinome, kad dalį valstybės biudžeto skyrė kovai dėl sūnaus geros gerovės gerumo geresnio gėrio gerinimo.

Labai mielas tėvelis – su chalatu ir šlepetėmis, merkantiliškai besirūpinantis šeimos reikaliukais. Spintoje – su meile prižiūrimas „munduras“ su daug medalių už krūvą velniai žino kokių nuopelnų Lietuvai ir jos žmonėms.

O jei rusas pirstelės kur nors arčiau sienos? Ar generolo neapims isterija, kaip atsitiko tuomet, kai generolas neišlaikė kone mokyklinio testavimo, išgirdęs žurnalisto klausimus apie butpinigių reikaliukus.

O juk mokėsi NATO akademijose. Bet gal ir pas rusą jaunystėje mokslo ropę krimto? Svajojo įkrėsti kapitalistams? Apie tai generolo biografijoje neužsimenama, bet apie tai užsimena buvęs Konstitucinio teismo teisėjas D. Žalimas, nusistebėjęs, kad generolo bendravimo su žurnalistais kultūra yra kone zonos lygio. „Novočerkasko karo akademija permušė NATO koledžų išsilavinimą“, – pridūrė jis.

Mažai ką stebina reikalavimai, atsklindantys iš lygesnių už lygius ūkio sostinėje: duokite generolui rezidenciją kokias turi Amerikos kariuomenės generalitetas. Ir tada nereikės generolą apverktinai sugundžiusių apverktinų butpinigių.

Ir dar didelį medalį reikėtų pridėti. Sūnui. Dėl to, kad už pinigus apgyvendino pas save tikrą tėvą, saugojo jo gerovę visų mūsų labui ir tokiu būdu padėjo generolui pakelti sunkumus, kuriuos generolams sukelia kankinantis rezidencijos trūkumas.