Perimdama pirmininkavimo ES estafetę Lietuva pusmečiui tapo Senojo žemyno centru. Šįkart tai ne koks vieniems geografams svarbus faktas, ne dėl romantiškų pasvarstymų gimęs žodžių sąskambis.

Sugretinus šalies ir žmogaus gyvenimus, dieną, kai pastarajam suteikiamas vardas, galėtume prilyginti valstybės pripažinimui pasaulyje. Pirmininkavimas ES Tarybai Sąjungos narei galėtų reikšti brandos atestato gavimą. Kokie pažymiai jame surašyti, nėra taip svarbu – lygiai kaip ir vidurinį išsilavinimą įgijusiam jaunuoliui. Svarbus pats lavinimosi procesas, suteikiantis milžinišką dovaną – galimybę.

Šią galimybę galima vertinti įvairiai. Mes, pripratę maitintis iš įvairiausių valstybinių ir tos pačios ES programų, labiausiai norėtume, kad pirmininkavimas visų pirma būtų šansas sutvarkyti gatves, išspręsti susisiekimo oru problemas, papildyti viešbučių, kavinių, meno galerijų, taksi pervežėjų biudžetus, pareklamuoti turistinius objektus.

Vis dėlto pirmininkavimą ES matydami tik šiuo kampu galime gerokai nusivilti. Šia prasme pusmetis labiausiai svarbus vilniečiams, o ir pirmininkavimo renginiai – ne koks čempionatas, į kurį atvykę sirgaliai plūsta į pakeliui pasitaikiusias aludes ar suvenyrų parduotuves.

ES svečiai į Lietuvą (tiksliau – beveik išimtinai į sostinę) vyks dirbti ir, turint omenyje ypatingo sunkumo problemas, su kuriomis šiuo metu susiduria ES, dirbs ypač intensyviai, padavėjų ar taksistų neapipildami dosniais arbatpinigiais. Didelių netikėtų pinigų srautų, išskyrus viešųjų pirkimų dalyvių seniai suplanuotas pajamas, vargiai galima tikėtis.

Pusmetį būti svarbiausia ES šalimi – tai gerokai daugiau nei artimiausio pusmečio pajamos. Tai šansas atsidūrus viso žemyno dėmesio centre pasirodyti esant saugia, įdomia, patikimai dirbančių žmonių šalimi – tokia, kokią gali gerbti kitų valstybių politikai, įkandin jų – verslininkai. Lietuvos atveju – tai ir unikali galimybė pirmąkart per devynerius narystės metus ne vien vykdyti, bet ir kurti ES darbotvarkę.