Vakar paskelbta ilgai laukta žinia: Rusijos premjeras Vladimiras Putinas neatvyks į Lietuvoje rengiamą Baltijos jūros šalių viršūnių susitikimą. Birželį vyksiančiame Baltijos jūros valstybių tarybos posėdyje Rusijai atstovaus vicepremjeras Viktoras Zubkovas.

Akibrokštas? Antausis Lietuvai? Anot opozicijos, atlygis už nuolatinį Rusijos erzinimą?

V.Putino, anot kai kurių apžvalgininkų, laukėme labiau nei popiežiaus Benedikto XVI (ši paralelė turi ne tik perkeltinę prasmę, bet ir tiesioginę). Laukėme jo ir kaip prezidento, ir kaip premjero. Laukėme labiau net nei prezidento Dmitrijaus Medvedevo – kaip žmogaus, kurio įtaka Maskvoje yra vienodai didelė, nepaisant galimybių, kurias suteikia tuo metu užimamas postas. Ir štai vietoj trokštamo naujo lygio tarpvalstybiniuose santykiuose gauname ženklą, kad lygis tas pats, todėl teks kaip ir lig šiol pasitenkinti vien antraisiais asmenimis iš valdžios ešalono.

Pasiekti aukštesnį lygį saldu, kad ir apie kokią sritį kalbėtume. Juo daugiau draugų turime tarptautinėje arenoje, juo geriau – tai nekvestionuojama. Tik ar verta tos draugystės siekti bet kokia kaina?

Baltijos šalys vis dar yra Rusijos ambicijų taikinys. Apie tai byloja ir konkretūs Maskvos žingsniai, ir periodiškai Vakarų žiniasklaidai nutekinami dokumentai, kuriuose dėstomi Kremliaus artimiausio meto siekiai Baltijos šalyse. Tai labai subtiliai simbolizuoja ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos duris puošiantys penkiolikos SSRS respublikų herbai.

Jeigu kam kyla abejonių dėl to, kad Rusijos diplomatų lagaminai vis dar su dvigubais dugnais, galėtų prisiminti kad ir "Mistral" vardą. Vienas šių karinių laivų netrukus gali plaukioti pačioje Lietuvos pašonėje, Kaliningrado srities vandenyse. Nesvarbu, koks metas už lango – šaltasis karas ar atšilimas, itin taikiai nusiteikusiai valstybei puolamoji ginkluotė tikrai nebūtų pirmo būtinumo pirkinys.

Dar paprastesnės galimybės didinti Rusijos įtaką Lietuvoje – perimant krizės kamuojamą verslą, remiant naujas partijas, per netiesiogiai kontroliuojamą žiniasklaidą formuojant kryptingą visuomenės nuomonę, kuri savo ruožtu darytų įtaką politikų sprendimams. O jau manipuliuoti pastaraisiais, pvz., netikėtai "išsiderėjusiais" pigesnių rusiškų dujų, būtų daugiau nei paprasta.

Ar viso to galėtume išvengti, jei Maskvos ir Vilniaus santykiai pasiektų aukštesnį etapą? Nebūkime naivūs. Rusija (kaip ir apskritai pragmatiškus vadovus turinčios valstybės), skirtingai nuo Lietuvos, pirmiausiai rūpinasi savo nacionaliniais interesais.

Strateginiais sumetimais Kremlius gali demonstruoti dalies jų atsisakantis, tačiau niekada jų neišduoda skatinamas kokių nors nerealių altruistinių jausmų. Užtat labai nori, kad kitos šalys elgtųsi būtent taip – nuolaidžiautų dėl tariamos draugystės. Ir šito nori labiau, nei regėti mūsų šalių santykius "aukštesniame lygyje".

V.Putino neatvykimą galima traktuoti tik kaip dar vieną ženklą, kad Rusijai per maža veiksmų, kuriuos Prezidentės oponentai vadina prorusiška politika. Ko Maskvai trūksta dar? Kad nė nebandytume ieškoti (tiksliau – imituoti paieškas) alternatyvų Rusijos energetiniams šaltiniams? Kad perrašytume savo istoriją? Kad tarptautinėje arenoje imtume kalbėti taip, kaip naudinga Rusijai, visiškai nutrauktume santykius su Gruzija?

O gal į Vilnių atsiųsdama viso labo vicepremjerą Rusija parodo, kad jai nė nereikia kito dvišalių santykių etapo ir – tai svarbu jau ne vien mums, bet ir visam regionui – bendravimo tokiose veiksmus varžančiose organizacijose kaip Baltijos jūros valstybių taryba? Su tais, su kuo nori bendrauti "aukštesniu lygiu", visada galima susitarti akis į akį.