ILGAPIRŠČIAI PATRIOTAI

Tik posovietinėje civilizacijoje yra unikali gyventojų veislė – tėvynės gelbėtojai imitatoriai. Šie patriotizmą viešai eksponuojantys klykiančių akcijų mėgėjai pažiūras keičia kaip kojines, tačiau gali pavardėmis išvardyti valstybės priešus, apgraužtu pirštu parodyti svetimas nuodėmes, dailiai pagiedoti "Lietuva brangi" ir lyg protezą įsistatyti dekoratyvinę ašarą. Regis, nebuvo nei kolaborantų, nei 160 tūkst. komunistų, nei LKP CK bosų. Visi kažkur pradingo.

Tačiau realiai pradingo tik senosios dekoracijos, turinys liko tas pats. Net tie tėvynės gelbėtojai, kurie susprogdino J.Abromavičių arba išstūmė pro langą V.Pociūną, dangstė ne ką kita, o tą patį purviną savo dvasios turinį.

Sovietiniai laikai vertė būti vienokiems viešumoje, o kitokiems – realybėje. Tai buvo gynybinė nuostata, maskuojanti demoralizuotą elgseną, nerašytus įstatymus ir kriminalinius papročius. Šių įpročių mutacijos dominuoja ir šiandien, kai jau dedamės Vakarais, bet vis dar esame tarsi TSRS turistai, prekybos centre besitaikantys nugvelbti "bubble gum" pakelį.

Kaip kitaip paaiškinti gėdingą lampasais pasipuošusių pareigūnų praeitį? Viešumoje priskiedę apie patriotizmą ir tėvynės gynybą, jie už beveik 5,5 mln. dolerių perka niekam tikusią valstybės sienos saugos sistemą, kuri tuojau pat nukeliauja į sandėlį. Nei dolerių, nei apsaugos. Tiksliau – doleriai niekur nedingo, jie liko. Kaip kompensacija už beviltišką tėviškės meilę. Kai NATO siūlo nutiesti strateginius kelius, mes atsisakome: per daug kontrolės – nebus "otkatų", tiesime patys. Jau 25 metus viešai klykiama apie energetinę priklausomybę nuo Rusijos, tačiau per tuos dešimtmečius nesugebėjome nutiesti elektros jungties net su Lenkija. Iki idiotizmo brangiai rekonstruojame elektrinės bloką Elektrėnuose, tačiau išleidus pinigus paaiškėja, kad ten gaminamos elektros kaina – ne mažiau idiotiška, todėl vis tiek energiją perkame iš Rusijos. Lietuviška taisyklė: po visomis šiomis "nesėkmėmis" kyšo brangiai apmokamų "patriotų" ausys. Tiksliau – ilgi pirštai.