Vis dėlto yra manančių, kad reikia ginti ne savo kailiuką, bet savo tėvynę. Savas kailiukas mums ir yra tėvynė – šilta, sava ir maloni. Tiek puoselėtas kailiukas – ir vitaminais, ir aliejais, kedentas grožio salonuose, lepintas paplūdimiuose ir t. t. Gaila būtų nunulinti tokį įdirbį.

Tėvynę dažniausiai gina turintys stuburą. Žiurkėnui geriau turėti sotų ir didelį grūdą, bet ne stuburą. Geriau graužti grūdą, nei pačiam būti graužiamam nesaugumo jausmo. Įtampos laikais stuburas yra nereikalingas, net pavojingas organas. Geriausiai būtų jį išoperuoti, nes anas trukdo kaip kirmėliukui šliaužti tarp įvairiausių kliūčių į grūdų sandėlį.

Mūsų tikslas kuo tvirčiau įsisiurbti į šiltą europinės gerovės krūtį ir toje krūties koplyčioje atrasti taiką ir ramybę.

Kažin, ar kiekvienas turi žiurkėną savyje, t. y. tokį (dvasine ir psichologine prasme) stenantį storulį, kurio bezdalais neseniai taip pasišlykštėjo ir kone susivėmė profesorius V. Lansbergis.

Na, gerai: užauginome žiurkėną savyje. Ne kokį nors tundros susliką, bet normalų rubuilį, prikimštais žandukais, žvilgančiais rožiniais nagučiais, nuolat ieškantį gerovės, saugumo ir grūdų sandėlio.

Pasak V. Landsbergio, pakako Prancūzijos prezidentui prasitarti apie garbę ir kovą – koks kilo storulių stenėjimas.

Jei jau V. Landsbergis vaišina Europą tokiais posakiais, tai kažkas atsitiko. Profesoriaus galvoje vatos dar niekas nėra aptikęs.

Kad ir kas nutiktų, turintys stuburą registruosis steigiamose karo komendantūrose, o mes registruosimės urveliuose prie sandėlių.

Dar perspėjame visus geros valios žmones: mes, žiurkėnai, esame labai jautrūs. Būkite mandagūs, atsargūs ir saugokitės, kad neužmintumėte ant mūsų, nes labai lengva mus sužeisti ir traumuoti.

Su savo valstybės istorija fragmentiškai susipažįstame dar mokyklos suole, ši vadovėliška panorama dažnai pažymėta reikšminių akcentų sudėliojimu, ir atrodo lyg suprantama, kiek daug mūsų protėviams teko iškęsti dėl antžmogiško agresorių elgesio, apimančio didelio masto tremtį, betikslį žudymą, bendrai – Tautos naikinimą.

Skirtingų žmonių liudijimai susiniveliuoja ir turime gan abstraktų, kiek nuasmenintą pasakojimą su tam tikromis detalėmis, statistiniais skaičiais, bet juk už viso to yra arba buvo realūs žmonės, šeimos, giminės ir jų daugiasluoksnės kelias kartas paliečiančios patirtys.

Jaunosios kartos teatro režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklis „Fossilia“ (Lietuvos Nacionalinis dramos teatras), neseniai vizitavęs Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiojoje scenoje, skatino žiūrovus atsigręžti į vieną žiauriausių istorijos etapų, kurio metu be jokių sveiku protu grindžiamų argumentų žmonės buvo išplėšiami iš savo namų, ištremiami sugriaunant jų gyvenimus – kankinant, žudant.

Sprendimas: spektaklio kūrėjai sudėtingas tremties, sunkios praeities ignoravimo, skirtingų kartų požiūrio į istoriją temas nagrinėja remdamiesi D. Grinkevičiūtės dokumentika ir pasakojimu apie vieną fiktyvią šeimą. / D. Matvejevo nuotr.

Režisierė E. Švedkauskaitė ir dramaturgijos mentorė (taip apibūdinta spektaklio pristatyme) Anna Smolar į sunkią praeities temą eina išbandytu keliu: pasakojimą konstruodamos per vienos šeimos istoriją. Kaip rodo teatro (ir kino pavyzdžių) praktika, ne abstrakčios istorijos, o būtent tos, kurios kalba apie realią arba fikcinę konkretaus žmogaus, šeimos patirtį, žiūrovams sukelia didesnį empatijos jausmą. Spektaklio scenografiją kūrė Ona Juciūtė, kostiumus – Dovilė Gudačiauskaitė, muziką – Agnė Matulevičiūtė, šviesų dizainą – Julius Kuršys, vaizdo projekcijas – Ieva Kotryna Ski, choreografiją – Erika Vizbaraitė.

Tėvas demonstruoja bene didžiausią transformaciją – nuo norinčio nutildyti, nuslopinti iš praeities kylančias fosilijas iki palaipsnio atsivėrimo.

E. Švedkauskaitės spektaklio atskaitos tašku skaudžiai tremties temai tampa reali asmenybė Dalia Grinkevičiūtė – jos biografija, 1991 m. Žaliakalnyje, Kaune, Perkūno al. 60 surastas ir iškastas stiklainis, kuriame buvo paslėpti D. Grinkevičiūtės tremties prisiminimai. Tačiau nevertėtų ieškoti nuoseklaus ar tiesmuko istorijos vizualizavimo teatrinėmis priemonėmis – spektaklio naratyvinė medžiaga sukonstruota iš kelių dalių: minėti atsiminimų tekstai, fikcinė šeimos narių istorija, kurioje skleidžiasi skirtingų kartų santykis su praeitimi, ir jas jungianti muziejininkės, tyrinėjusios, šifravusios netikėtai rastus rankraščius, perspektyva.

D. Matvejevo nuotr.

Pavadinimas „Fossilia“ nurodo į istorinius artefaktus: „Suakmenėjusios, apanglėjusios, mumifikuotos arba sušalusios iškastinių gyvūnų ir iškastinių augalų makro- ir mikroliekanos, jų atspaudai ar veiklos pėdsakai“ (https://www.vle.lt/straipsnis/fosilijos/). O. Juciūtė spektaklio veiksmo (tiksliau, sustojimo ir atsigręžimo praeitin) vietą aprūpina stambiais, išdidintais kaulais, kurie – tarsi muziejaus eksponatai, bet tinkami ir kaip suoliukai personažams prisėsti, nes praeitis įgis reikšmę, bus aptverta (kaip įprasta muziejuje) tik tada, kai bus įprasminta – išanalizuota, uždokumentuota.

Spektaklyje veikia penki personažai, iš kurių keturi susieti šeiminiais ryšiais: mama (akt. Vitalija Mockevičiūtė), tėtis (akt. Darius Gumauskas), sūnus (akt. Povilas Jatkevičius), dukra (akt. Ugnė Šiaučiūnaitė) ir tarsi per tam tikrą distanciją į šeimos istoriją pretenduojanti žvelgti muziejininkė (akt. Rasa Samuolytė).

Sudėtinga kelionė į šeimos praeitį prasideda nuo dviejų veiksnių – užsienyje studijuojantis P. Jatkevičiaus kuriamas sūnaus personažas gauna užduotį ir grįžta namo kurti dokumentinio filmo apie šeimą. Lygiagrečiai paaiškėja, kad senajame šeimos namo kieme rastas stiklainis su tetos (senelio sesers) pasakojimu apie Sibiro žiaurumus.

D. Matvejevo nuotr.

R. Samuolytės muziejininkė entuziastingai bando šeimą įtraukti į praeities rekonstrukcijos procesą. Tačiau tai nėra taip paprasta: ją pasitinka vangus noras susipažinti su istoriškai vertinga medžiaga, bet pateiktą tetos prisiminimų kopiją šeimos nariai visgi perskaito. Jaunesnioji karta noriai siekia užpildyti turimų žinių spragas, pažinti tėvo giminės istoriją, o jis, įkūnijamas D. Gumausko, nelinkęs versti ypač skaudžių istorijos puslapių.

Visai kitomis sąlygomis užaugęs jaunimas – sūnaus ir U. Šiaučiūnaitės kuriamos dukros personažai – apsilankę vaikystės name bando reflektuoti trūkinėjantį praeities naratyvą – prisiminti senelį, susieti perskaitytus tetos prisiminimus su jo gyvenimu. Tiesa, iš atminties iškylantys vaikystės žaidimai – brolio ir sesers pasistumdymai – scenoje pasižymi dirbtinumu. Nors būta ir aktorine prasme stipresnių vietų, pavyzdžiui, P. Jatkevčiaus klausimai, retorinis kreipimasis į tėvą, skatinant prisiminti jo gimimo dieną, tos dienos veiksmus ir aplinkybes, visgi tėvų ir muziejininkės personažai sukurti stipresni.

D. Gumausko įkūnijamas tėvas demonstruoja bene didžiausią transformaciją – nuo norinčio nutildyti, nuslopinti iš praeities kylančias fosilijas, argumentuojant nenoru susilaukti perteklinio dėmesio (nes „tai sena istorija, o jos dalyviai mirę“), iki palaipsnio atsivėrimo užpildant pasakojimą trūkstamomis detalėmis (kurios ir gąsdina, ir demonstruoja norą savo šeimą apsaugoti nuo savo paties, praeities skaudulių), iki jautraus, nors per distanciją, kreipimosi į sūnų.

V. Mockevičiūtės kuriama mamos veikėja balansuoja tarp noro prabilti ir padėti sūnui kurti filmą. Tačiau ir vyro šeimos biografijos žinios ne itin išsamios, ir atverti asmeninę perspektyvą ne taip lengva. Kaip rodo viena iš mizanscenų, geriau jau kalbėti apie šiuolaikinį gyvenimą – dukrą, aktyviai besirūpinančią ledynais ir ekologinėmis problemomis.

D. Matvejevo nuotr.

R. Samuolytė išties įtaigiai tvarkosi su istorijos tyrėjos-muziejininkės pareigomis, produktyviai stengiasi išklausti kuo daugiau informacijos apie surastą rankraštį, o kartu inspiruoti taip reikalingus pokalbius tarp šeimos narių. Jos balsu nuskamba ir rankraščio citatos, komentarai, kurie nepertekliniai, ne vizualizuoti (kas dažna) žiauriomis, brutaliomis scenomis, labiau sąlygiškai, bet paveikiai sutelkiant aktorius į choreografės E. Vizbaraitės judesio kompozicijas.

Spektaklio „Fossilia“ pradžioje ir pabaigoje matome ekrane projektuojamus tarsi filmo titrus. Taip kuriamas įspūdis apie žiūrovo matomą tiek dokumentinio filmo gimimo procesą, tiek jo rezultatą. Į personažą-pašnekovą nukreipta kino kamera, transliuojamas vaizdas ekrane, stambus planas sustiprina kalbančiojo emocijas, jų kaitą, tuo pat metu dar kartą primena apie poreikį dokumentuoti, fiksuoti istorijos liudijimus.

Vaizdas ekrane, stambus planas sustiprina kalbančiojo emocijas, jų kaitą, tuo pat metu dar kartą primena apie poreikį dokumentuoti, fiksuoti istorijos liudijimus.

Istorijos analizei ir dokumentacijai pasitelkiami kinematografiniai sprendimai primena ir kelis pastarųjų metų filmus. Pavyzdžiui, prancūzų režisieriaus Cédrico Kahno filmą „Su gimtadieniu“ („Fête de famille“, 2019 m.), kuriame taip pat per sūnaus kameros objektyvą fokusuojamasi į šeimos praeitį. Tema, žinoma, kita, tai šeimos šventė – mamos jubiliejus, bet pozityvias nuotaikas keičia neišanalizuotos, nutylėtos šeimos problemos. Lietuvių kino režisierė Dovilė Šarutytė debiutiniame pilnametražiame „Ilgo metro filme apie gyvenimą“ (2022 m.) gręžiasi jau ne į kitų biografijas ar istorinius kontekstus, bet į savo – realios šeimos, konkrečiai tėčio biografiją, trūkinėjantį ryšį su juo, naudojasi užfiksuotais dokumentiniais šeimos kadrais.

„Fossilia“ kūrėja E. Švedkauskaitė teigia: „Tai labiau bandymas keliauti gilyn po faktais ieškant, kokiomis formomis tremties tema gyvuoja šiandien gyvenančių lietuvių sąmonėje ir kaip tremtis tebeformuoja mūsų charakterį.“ Stebėdama rezultatą scenoje, manau, kad šis tikslas išsiplečia, neretai į pirmą planą iškyla skirtingų kartų – tėvų ir vaikų – santykis su praeitimi, (ne)verbalinė diskusija apie poreikį: prisiminti, analizuoti, dalytis skaudžia ir sudėtinga istorija už šeimos namų ribų. Deja, bandant apibendrinti spektaklį, norisi pasakyti: nuoseklaus dialogo galimybės atrodo dar ganėtinai komplikuotos...

– Kai prasidėjo 2014 m. įvykiai Ukrainoje, supratome, kad reikės ruoštis. Taip tarp draugų susidarė branduolys žmonių, kurie vieną dieną davė priesaiką ginti, aukoti savo gyvybę dėl Lietuvos. Visi mes pradžioje tapome šauliais. Kas tie mes? Mes – tai reklamos, kūrybos, žiniasklaidos žmonės, turime savo rate ir vairuotoją – Benediktą Vanagą. Susitikome visi Lietuvos šaulių sąjungoje, į kurią su dar trimis broliais atėjau iš Lietuvos skautijos. Aš – vienintelis iš teatro, nors dabar 801-ojoje KASP nekinetinių operacijų kuopoje (NOK) jau sutikau vieną kolegą, o Šaulių sąjungoje teatro žmonių tikrai yra daugiau.

– Iš kur gimė poreikis mokytis ginti tėvynę? Iš šeimos ar iš vidinio supratimo?

– Taip, šeimoje būta svarbių momentų. Močiutė prieš užmiegant pasakojo  istorijas apie partizanus... Tuos pasakojimus girdėjau, kai dar buvo sovietiniai laikai, paskui buvo Atgimimas. Tačiau didžiausią įtaką man padarė skautai. Šūkis „Dievui, Tėvynei, artimui!“ labai aiškiai suformavo vertybes. Čia sutikau draugų – tris brolius skautus, kurių dėka vėliau tapau šauliu, dar vėliau visi kartu tapome kariais, tarnaujančiais KASP. Būtent skautams esu dėkingas už tai, kad suformavo mane, už žinojimą, kad pasaulį po savęs reikės palikti truputį gražesnį, nei jį radau. Kad, broli, yra laikas, kai tau duoda, bet ateis laikas, kai duoti reikės tau. Skautų savanorystė yra paremta dalijimusi – yra laikas, kai tau duoda broliai ir sesės, bet ateina laikas, kai tampi vyresnis ir tuomet turi grąžinti. Be šito gauti ir duoti mūsų gyvenimuose niekas nevyksta. Tai amžini mainai.

Kai atėjau į Lietuvos šaulių sąjungą, supratau dar vieną dalyką. Žiūriu per pratybas į tuos 300 šaulių, į tuos nuostabius 300 brolių ir seserų, ir matau, kad jie visi turi ką prarasti – šeimą, verslą, karjerą, pripažinimą... Visa tai ir sudaro žodį Tėvynė. Visa mūsų istorija rodo, kad ne duoną ir ne bites mums reikia mokytis auginti, o imti šautuvą ir mokytis šaudyti. Mums reikia mokytis ginti. Nori taikos – ruoškis karui.

Po kiekvienų pratybų palinkime vienas kitam: „Broliai, tikėkimės, kad mums to niekada neprireiks.

Su tais bendraminčiais aš ir keliauju tuo ruošimosi keliu. Po kiekvienų pratybų palinkime vienas kitam: „Broliai, tikėkimės, kad mums to niekada neprireiks.“

– Paminėjote mainų sistemą gyvenime – kad gautum, turi duoti. Aktorystė ir režisūra – ką ji duoda KASP? Kaip pritaikote teatro, aktorystės žinias, tarnaudamas kariuomenėje?

– Principai visur vienodi. Jeigu mes, aktoriai, norime sukurti gerą spektaklį, turime daug repetuoti. Jeigu norime, kad kariuomenė būtų  stipri, reikia daug treniruotis. Viskam reikia ruoštis. Tai labai puikiai suprantu. Taip pat žinau, kad karys turi ne tik mokėti kariauti ginklu, bet ir žodžiu, turi įkvėpti kitus – čia tikrai praverčia aktorystės žinios. Juk vado įsakymo skelbimas yra tobulas monologas, kurį sakai savo kariams. Tik teatre – vaidini ir įsivaizduoji, o čia – žiūri kariams į akis. Dalijuosi oratorystės, viešojo kalbėjimo žiniomis. Yra civilių ir karių bendradarbiavimo kuopa – mokau, kaip bendrauti, kaip nusiteikti, kaip tam ruoštis, juk tai irgi tam tikras nusiteikimas vaidmeniui.

Kita vertus, kariuomenėje yra labai daug čia ir dabar buvimo. Tas čia ir dabar – taip pat vienas iš pagrindinių scenos principų. Jeigu pratybų metu, budėdamas poste, kur nors mintimis nuklysi, žiūrėk – jau priešas prie tavęs ir stovi. Visąlaik turi būti budrus. Lygiai taip pat turi būti budrus ir scenoje. Jeigu užmigsi, pražiopsosi eilutę, po tavęs replikos nepasakys tavo kolega, sutriks spektaklio ritmas. Dėsniai teatre ir kariuomenėje yra labai labai panašūs.

– Teatras, šeima, vaikai, tarnyba KASP – kaip šios sritys dera jūsų gyvenime?

– Svarbu mokėti planuoti laiką – yra momentų, kai statai spektaklį, yra momentų, kai eini į pratybas. Bandau padalyti savo laiką pagal tai, kas tuo metu yra svarbiausia. Esu savanoris, todėl dažniausiai treniruojamės savaitgaliais. Kartais būna, kad išeinu statyti spektaklio ir neturiu laiko pratyboms, nesu pats pavyzdingiausias, stropiausias karys savanoris (linkėjimai mano kuopos vadui, jeigu skaitys). Tačiau galimybė tarnauti ir dirbti savo darbą – didelės vertės. Jaučiu, kad galiu ne tik gauti iš kariuomenės, bet ir duoti tai, ką žinau.

– Ką pasakytumėt žmogui, kuris abejoja, ar verta, ar reikia tokių žinių. Kodėl turėtume apsvarstyti galimybę atlikti tarnybą, įsijungti į savanorių pajėgas ar tapti šauliu?

- Pirma, pasiskaitykite istorijos knygas! Argi jūs nematote, šalia ko mes gyvename? Jie visada ėjo, eina ir eis. Nežinau geresnės motyvacijos. Skaitykite knygas, darkart perskaitykite istorijos vadovėlius.

Antra, atsakykite į klausimą, ką darysite, jeigu Lietuvoje kažkas atsitiks. Visos sienos užsidarys. Ką veiksite? Kolaboruosite? Tada, kaip sako Šaulių sąjungos vadas, mes karą laimėsime ir ateisime pasiaiškinti.

Rimtai, pagalvokite apie dieną X ir atsakykite sau į klausimą – ką veiksiu aš? Nebūtinai reikia imti ginklą į rankas ir šaudyti, galbūt jūs – puikus žmogus, kuris dirba resursų, logistikos srityje? Dėl mūsų visų saugumo, kad jūsų nenušautų ar pats savęs neperšautumėte, ateikite pasimokyti, kaip tai daryti!

Taigi – ne gražuolė. Tačiau kai kuriems Rusijos gyventojams – dar ir kokia gražuolė. Kaip ir jos vadas Putinas – kad ir ką apie jį rašytų ar kalbėtų (tiesa, dabar jau, galima sakyti, visiškai nutildyta) opozicija ir užsienio žiniasklaida. Tačiau kodėl jie tiki Putinu, o ne Ukrainoje esančiais artimaisiais, įvykių liudininkais, atskleidžiančiais tikrąjį karo veidą? Dabar Putinu tikintys rusai jaučiasi pasaulio, ar bent jau Ukrainoje esą skriaudžiamų rusų gelbėtojais. Dėl to ir diržus ilgam susiveržti galima. O jei paaiškės, kad buvai visai ne gelbėtoju, o agresoriaus, žudiko, siekiančio patenkinti tik asmenines ambicijas, padėjėju? Liksi naudingu idiotu, padėjusiu kažkam įgyvendinti savo užmačias. Ši pozicija nepatraukli. Dėl to apkvailinti rusai, Putino sustatyti į naudingų idiotų pozicijas, iš paskutiniųjų laikosi savo įsitikinimų apie gelbėtojus ir jų šventą reikalą.

Apkvailinti rusai, Putino sustatyti į naudingų idiotų pozicijas, iš paskutiniųjų laikosi savo įsitikinimų apie gelbėtojus ir jų šventą reikalą.

Beje, apie nuomones. Nuomonės, nesutampančios su valdžios nuomone, Rusijoje negali reikšti ir menininkai. Štai Maksimas Galkinas pasisakė – kaipmat bilietus į jo pasirodymus ėmė grąžinti eiliniai rusai. Štai tos pačios DDT lyderis Jurijus Ševčiukas. Atsisakė išeiti į sceną, paženklintą Rusijos agresijos Ukrainoje simboliu tapusia Z – kaipmat DDT koncertai buvo atšaukti. Tai ne pirmas Putino bandymas parodyti, kad menininkai jam – tuščia vieta. Tokį Putino požiūrį liudija ir senas, 2010 m., jo pokalbis su tuo pačiu DDT lyderiu. J.Ševčiukas jo viešai paklausė, ar jis planuoja tikrą, sąžiningą šalies liberalizaciją ir demokratizaciją. Į nepatikusį klausimą Putinas atklausė: „Atsiprašau, o kuo jūs vardu?“ Patys rusai sako, kad užduoti pašnekovą išmušančius iš pusiausvyros klausimus yra vienas KGB metodų. Tokia štai demokratija Rusijoje.

Gyvūnų prieglaudos savanoris Justinas Stašys savaitraščiui „Tėvynė“ pasakojo, kad iš prieglaudos tiek šventiniu, tiek pandemijos laikotarpiais žmonės paima augintinius ir priglaudžia savo namuose.

– Gyvūnų judėjimui įtakos turėjo ir šventinis laikotarpis, ir karantinas. Ar daug augintinių buvo paimta iš Kaimiškio gyvūnų globos namų?

– Negaliu sakyti, kad labai skiriasi nuo laikotarpio, kai apie pandemiją negalvojome. Paimtų gyvūnų skaičius panašus kaip pernai arba užpernai. Tik paskelbus karantiną žmonės skambino ir klausė, ar gyvūnų namai dirba, ar galima pasiimti keturkojį draugą į namus. Dirbame per karantiną, tik žmonių priėmimo sąlygos pasikeitė – atvyksta po vieną ir su apsaugos priemonėmis.

– Tad žmonės kreipiasi ir noriai važiuoja į prieglaudą pasiimti gyvūnų. Ar grąžinimų buvo?

Tik paskelbus karantiną žmonės skambino ir klausė, ar gyvūnų namai dirba, ar galima pasiimti keturkojį draugą į namus.

– Berods, vienas sugrąžinimo atvejis buvo, bet jis susijęs su nelaime šeimoje. Grąžinimų sumažėjo todėl, kad įdiegiame naujovę – atbulinį ryšį su žmonėmis, kurie priglaudžia gyvūnus. Naudodami programą „Messenger“ palaikome ryšį su paimto gyvūno šeimininku ir prašome pateikti informaciją, kaip jaučiasi naujuose namuose priglaustas gyvūnas. Mums atsiunčiamos nuotraukos ir filmuota medžiaga. Stebime, kaip gyvena iš gyvūnų namų paimti augintiniai. Šis atbulinis ryšys labai padėjo sumažinti gyvūnų grąžinimą į prieglaudą.

– Gal buvo ir daugiau priežasčių, kurios padėjo sumažinti gyvūnų grąžinimą į gyvūnų namus?

– Pastaruoju metu nebeduodame šunų laikyti lauko sąlygomis – pririšti prie būdos. Sužinoję, kad keturkojis bus laikomas lauko sąlygomis, reikalaujame, kad šuniui būtų įrengtas voljeras, tinkamas gyventi lauko sąlygomis. Tik sulaukę iš šeimininko įrodymų, kad įrengtas voljeras, atiduodame augintinį. Bet ir tais atvejais savanoriai palaiko ryšį su žmogumi, priglaudusiu gyvūną.

Gražios šeimos tragedija

Tik būdama gerokai virš 30-ies Elvyra sužinojo, kaip jos artimieji atsidūrė taip toli nuo Lietuvos – Komijoje, Rusijos šiaurėje, kur gimė ir ji pati.

Tada, ji pirmąkart išgirdo apie savo senelį tarpukario Lietuvos policijos viršininką Vladą Zalatorių, nepriklausomybės kovų dalyvį, apdovanotą aukščiausiais apdovanojimais už nuopelnus Lietuvai.

Gyvenimas sugriuvo 1941 m. birželio 14-ąją vos praaušus, kai 5 valandą ryto į Elvyros senelių Zalatorių namus pasibeldė nelaukti svečiai iš NKVD.

Po dviejų dienų Vilniuje šeimą išskyrė. Tada žmonės dar nežinojo, kad daugiau niekada nebepasimatys.

Viktoriją Zalatorienę su vaikais išsiuntė į šiaurę, netoli Syktyvkaro Komijoje, o jos vyrą Vladą – į Rešotų lagerį Krasnojarsko krašte.

"Mano mamai Danutei tada buvo vienuolika, ji gerai prisiminė tą siaubą, kaip pakeliui tremiamieji masiškai mirė iš bado ir tų nepakeliamų kelionės sąlygų. Mirusiųjų kūnus tiesiog palikdavo ant upės kranto. Mirė beveik visi vaikai iki penkerių metų. Atvežę į tremties vietą, mano mamą, jos brolį Algį ir senelę, apgyvendino mediniame barake ir paskyrė dirbti prie miško ruošos darbų", – taip aprašydama savo šeimos istoriją, pažymėjo Elvyra.

Jie buvo paprasta lietuviška šeima, kurią palietė visi tie įvykiai asmeniškai ir labai skaudžiai, jų likimas – tarsi istorijos veidrodis.

Po dvejų metų nuo išsekimo mirė Elvyros senelė Viktorija (1896–1943).

Jos vaikai – trylikametė Danutė ir dvejais vyresnis Algirdas liko visiški našlaičiai.

Jie nežinojo, kad nebeturi ir savo tėčio V.Zalatoriaus (1898–1941), kurį lageryje po keturias valandas trukusios kvotos mirtinai nukankino tardytojas.

Vladui buvo vos 43-eji. Palaidotas V.Zalatorius bendroje kalinių kapavietėje.

Taigi liko du paaugliai visiški našlaičiai svetimame, labai atšiauriame krašte, kur tik savo atkaklumo dėka sugebėjo išgyventi.

Algirdas įsidarbino miško darbininku, o Danutė talkino siuvykloje.

Savanoris: Elvyros senelis V.Zalatorius (1922 m. fotografija) – nepriklausomybės kovų dalyvis, įvertintas ne vienu aukštu apdovanojimu už nuopelnus Lietuvai, 1941 metais buvo suimtas ir mirtinai nukankintas Sibiro lageryje. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tačiau abu juos vienijo ta pati mintis – grįžti į Lietuvą. Nors ta svajonė Danutei išsipildė ne taip jau greitai.

Klausimų kėlė pavardė

"Mano mama Danutė susipažino su mano tėvu Gediminu Grigonavičiumi, jis taip pat buvo tremtinys. Susituokė, jiems gimė du vaikai, mano vyresnysis brolis Vladas (jau miręs) ir aš. Deja, tėvų bendras gyvenimas nesusiklostė. Ji su tėvu išsiskyrė, kai man buvo gal treji metukai. Po kurio laiko ištekėjo antrą sykį už ukrainiečio našlio. Jis irgi turėjo mažą vaiką iš pirmos santuokos. Vėliau jiems gimė dar trys vaikai", – pasakojo Elvyra.

Taigi šeimoje bendrauta rusiškai. Tačiau net po oficialios reabilitacijos, 1958 metų, niekas aplink nekalbėdavo tremtinių klausimu, Elvyra šeimoje negirdėjo ir lietuvių kalbos.

"Slobodos kaime, kuriame mes gyvenome ir aš gimiau, čia buvo ištremta mūsų senelė Viktorija su vaikais – mano mama Danute ir jos broliu Algirdu. Tame kaime beveik visi buvo tremtiniai. Ten gyveno vokiečiai, labai daug žydų ir lietuvių, baltarusių, ukrainiečių. Dar buvau maža, bet prisimenu tuos ilgus, šiurpius kalinių barakus – baisios istorijos liudytojus, kuriuos vėliau nugriovė", – kalbėjo Elvyra.

Liudijimas: NKVD pažyma apie V.Zalatoriaus suėmimą ir kalinimą buvo rasta valstybės archyve. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Moteris tvirtino, kad, kol mokėsi mokykloje, nepamena, jog kas nors būtų kada nors kėlęs kokį nacionalinį klausimą.

Tačiau jau paaugusios lietuvės neapleido klausimas, kodėl tokia neįprasta jos pavardė, klausinėjo mamos apie tėvą.

Ši nelabai norėjo apie jį kalbėti, gal todėl, kad jų santykiai nesusiklostė ir jie išsiskyrė.

"Paskui išaiškėjo dar kai kas, kai visai netoli mokyklos vienas vaikas po žiemos aptiko krūvas žmonių kaukolių ir kaulų. Tai mus labai sukrėtė. Mes pavasarį tvarkydavome tą laukymę, bet net nenutuokėme, kad ten kapinės, tik atkreipiau dėmesį, kad žemės paviršius nelygus, tarsi nusėtas kažkokiais kauburėliais. Ir tik vėliau, kai jau buvau gerokai vyresnė, man vienas vietinis prasitarė, kad ten karo metais buvo lenkų karo belaisvių lageris. Man pasakojo, jog per karą juos liovėsi maitinti, nes visi ištekliai buvo siunčiami į frontą, todėl visi belaisviai mirė badu ir ten buvo palaidoti. Paskui toje vietoje pastatė mūsų mokyklą. Tame krašte buvo labai daug lagerių", – teigė Elvyra.

Vietoj baleto – istorija

Taip pamažu, po vieną detalę, Elvyra rankiojo faktus apie kraštą, kuriame gimė, kas jame vyko ir dėl ko taip viskas nutiko apskritai, galiausiai priartėjo prie savo šeimos likimo.

Šeima: 1927 m. vestuvinėje nuotraukoje – Vladas ir Viktorija, kurių laimingą gyvenimą po keliolikos metų sugriovė sovietų okupacija. (Asmeninio archyvo nuotr.)

"Esu istorikė, bet šią profesiją, galima sakyti, pasirinkau atsitiktinai. Aš juk mokiausi baleto mokykloje, šokau scenoje, dvejus metus dirbau teatre balerina. Tačiau dar teatre supratau, kad šita profesija labai trumpalaikė, pasiekti karjeros aukštumų gana sudėtinga. Todėl dauguma balerinų mokėsi dar kokios nors kitos profesijos, aš pasirinkau istorijos studijas Syktyvkaro (Komija) universitete", – pasakojo Elvyra.

Tuo metu, kai visi baigiamiesiems darbams nuolankiai rinkosi patogias komunistų partijos raidos temas, Elvyra savo diplominiam darbui pasirinko rašyti apie fašizmo ideologiją.

"Pati pasirinkau diplominio temą ir mokslo vadovę. Kai atėjau pas tą profesorę, ji manęs paklausė, ar žinau, kad jos niekas nesirenka vadove, nes ji griežta ir reikli? Pasakiau, kad žinau. Ir ėmiausi tyrimo. Darbas pavyko, mano diplominį publikavo ir pasiūlė rašyti kandidatinę disertaciją, tęsiant šią temą. Siūlė likti dirbti universitete, bet pasirinkau mokyklą, o tai komisiją labai nustebino. Jie paklausė, kam man ta mokykla, ten juk niekas nesiveržia? Pasakiau, kad mokykloje jausiuosi savo vietoje", – prisiminė Elvyra.

Moteris neslėpė, kad jai nepatiko santykiai universitete. Ji nebuvo pasirengusi kompromisams su sąžine, o to būtų neišvengiamai prireikę.

Dar rašydama diplominį darbą, ji gavo prieigą prie dokumentų Maskvos bibliotekų archyve, kur pirmąkart savo akimis išvydo slaptuosius Molotovo-Ribentropo pakto protokolus, kuriais sovietai su naciais pasidalijo Europą 1939 metais.

Likimas: V. ir V.Zalatorių vaikai – Algirdas ir Danutė, kurie dar ankstyvoje paauglystėje svetimoje žemėje liko visiški našlaičiai, – tėvą išsivežė enkavėdistai, o mama mirė tremtyje nuo išsekimo. (Asmeninio archyvo nuotr.)

"Buvo 1987-ieji. Turiu pasakyti, kad šita informacija mane sukrėtė. Molotovo-Ribentropo paktas viešai buvo žinomas ir tada, bet tik ne slaptoji jų dalis. Tada dar nė nenutuokiau, kad kada nors gyvensiu Lietuvoje, dar nežinojau, kas nutiko mano seneliui ir to, kaip mama atsidūrė Rusijos šiaurėje. Yra ir šiandien žmonių, kurie neigia šitą paktą. Tačiau jo egzistavimas šiandien yra visiškai įrodytas ir jį neigti beprasmiška", – tvirtino Elvyra.

Savo mokiniams Elvyra kalbėjo apie paktą net tada, kai jis dar nebuvo oficialiai pripažintas.

Tada ji pabrėždavo, kad tokį dokumentą matė savo akimis ir jis esą visiškai patvirtina vėliau vykusius istorinius įvykius.

"Dėstydama istoriją, griežtai laikausi faktų, kurie ir yra reali tiesa. Būtent mano artimieji ir perėjo tos realios istorinės tiesos keliu. Jie buvo paprasta lietuviška šeima, kurią tiesiogiai palietė visi tie įvykiai asmeniškai ir labai skaudžiai. Jų likimas – tarsi istorijos veidrodis, kurį suvokus, tapo viskas aišku. Tai ypač pajutau, kai man pateko į rankas senelio suėmimo ir tardymo dokumentai", – teigė Elvyra.

Svajonės išsipildymas

Dėl šeimos Elvyros mama Danutė (1930–2009) ilgam užsiliko Rusijoje ir į Lietuvą grįžo tik po 56 metų, 1997-aisiais, nors jos brolis Algirdas Zalatorius (1928–2018) į Lietuvą parvažiavo dar 1968 metais.

Sprendimas: Elvyros mama Danutė po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nė nedvejodama grįžo į savo gimtinę. (Asmeninio archyvo nuotr.)

"Algis vedė rusę moterį, jos vardas irgi buvo Elvyra. Jiems dar Komijoje gimė du vaikai. Tačiau mamos brolį buvo užvaldžiusi vienintelė mintis – grįžti į tėvų žemę", – apie savo dėdę kalbėjo Elvyra.

Tai tapo realu tik po reabilitacijos 1958-aisiais, nes paskui tremtinių vaikus "liaudies priešų" šleifas vilkosi labai ilgai.

Vis dėlto Algis į Lietuvą galėjo grįžti tik dar po 10 metų ir tik po to, kai dėl leidimo apsigyventi tėvynėje kreipėsi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją tarybą.

Elvyra prisiminė, kad labai ilgai jos dėdei vienas Klaipėdos milicijos majoras delsė išduoti leidimą įsikurti uostamiestyje, tačiau Algirdas pasiekė savo.

Klaipėdoje A.Zalatorius mokė vaikus groti akordeonu muzikos mokykloje.

Paskui jis persikėlė gyventi ir dirbti į Vilnių, kur M.K.Čiurlionio mokykloje mokė groti fortepijonu.

Elvyros dėdė A.Zalatorius dar iki nepriklausomybės atkūrimo buvo labai aktyvus Atgimimo sąjūdžio bei Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys iki pat mirties.

Įamžinimas: tolimojoje Rusijoje, Slobodoje, ant bendro tremtinių kapo, kur palaidota ir Elvyros senelė V.Zalatorienė, lietuvių iniciatyva 1991 m. pastatas Gedimino stulpus primenantis paminklas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Jis mirė sulaukęs garbaus 90-ies, prieš kelerius metus.

"Mama niekada neatsisakė minties apsigyventi Lietuvoje, tik tai nutiko gerokai vėliau. Ji atvyko į Klaipėdą. Po kelerių metų čia persikėliau ir aš su dukra. Lietuvą, savo protėvių žemę, pirmąkart pamačiau 1998 metais, ir jau tada suvokiau, kad noriu čia gyventi", – atviravo Elvyra.

Sujaudino iki ašarų

Elvyra nuo mažumės kalbėjo rusiškai, lietuvybė jai atsivėrė tik brandžiame amžiuje, atsikėlus į Lietuvą, tačiau tautinio identiteto klausimo ji net nekelia. Ji yra lietuvė.

Moteris aktyviai mokėsi protėvių kalbos ir per gana trumpą laiką ją puikiai perprato.

"Dabar aš žinau viena – esu namie, savo tėviškėje. Tą kartoju ir savo mokiniams. Tik apmaudu, kad jie ne visada įvertina savo tėvynę, kurioje gimė. Aš gimiau toli nuo Lietuvos, bet mano namai yra čia, manęs ten, atgal į Rusiją, netraukia. Važiuoju aplankyti tik savo sesers", – teigė Elvyra.

Prisimindama savo atvykimą į Lietuvą gyventi, Elvyra sunkiai sulaiko ašaras, kokius žmones čia sutiko.

"Man vis sakydavo, kad lietuviai rūstūs, mažai šypsosi, pavydi kaimynams. Visiems jiems atsakau, kad tai yra netiesa. Mano patirtis kitokia. Kai atsikrausčiau į Lietuvą su savo daiktais, Vilniuje mus pasitiko dėdė Algirdas, jau garbaus amžiaus, po dviejų infarktų. Galvojau, kas man padės tuos konteinerius iškrauti. Atėjo dar jo sūnus padėti. Sukrovėme viską į sunkvežimį, kuris viską turėjo vežti į Klaipėdą", – prisiminė Elvyra.

Moteris teigė, kad ilgą laiką su vairuotoju nepersimetė nė žodžiu.

Paskui jis staiga rusiškai paklausė, nes girdėjo, kad Elvyra su artimaisiais kalbėjo rusiškai, kas jai padės viską sunešti į butą?

"Klaipėdoje mums, kaip tremtiniams, skyrė butą. Galvoju, kaip mes su dukra viską susinešime? Ir, kai vairuotojas tarsi perskaitė mano mintis, sakau, nesijaudinkite, paliksite viską prie laiptinės, ir mes kaip nors susinešime. Tik vien knygų buvo 20 didelių maišų. Jis staiga kažkam paskambino į Klaipėdą ir, kai atvažiavome, mūsų laukė gal 15 jaunuolių, kurie per kokias 20 minučių sunešė daiktus į penktą aukštą. Norėjau tuoj jiems sumokėti ar kaip nors atsidėkoti, bet vairuotojas neleido. Nežinau net to žmogaus vardo, bet tai buvo pirma patirtis, su kuria susidūriau Lietuvoje", – pasakojo tremtinių dukra Elvyra.

Moteris neslepia, kad tai buvo ne vienintelis tokio nuoširdaus bendravimo atvejis.

Atvykus į Klaipėdą, nebuvo darbo, skubiai teko mokytis lietuvių kalbos. Ir visą tą laiką jai padėjo daugybė visiškai svetimų žmonių.

Dabar jau ne vienerius metus E.Grigonavičiūtė dėsto istoriją rusakalbiams "Pajūrio" progimnazijoje.

Vaikus praeitį pažinti ji moko kūrybiškai ir nuolat primena, kaip svarbu branginti tėvynę, į kurią jos pačios kelias buvo labai ilgas ir sudėtingas.

Apie stojimą į Šaulių sąjungą bei mokymąsi ne tik valdyti ginklą, bet ir apsiginti Merūnas atskleis jau kalbėjęsis ir su žmona.

„Daugelis mūsų negalvoja apie grėsmes, nemoka valdyti ginklų ir net nežino, ką reiktų daryti, jei kiltų karas – kur eiti, kaip elgtis, kaip apginti šeimą ir šalį“, – šventinėje laidoje „Valanda su Rūta. Kūčios“ antradienį, 19.30 val., per LNK tikins Merūnas.

Dainininkas prisimins ir šeimos istoriją – pasirodo, jo senelis Sovietų Sąjungoje buvo persekiojamas už savo piešinius lietuvybės tema.

Apie tai, kad stotų ginti valstybės, o ne krautųsi lagaminą ir skubėtų palikti gimtąją šalį prisipažins ir nuomonės formuotojas, komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis.

Tuo metu politikos žurnalistas, televizijos laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis paragins visus sveikus Lietuvos vyrus ir moteris stoti į Šaulių sąjungą, ir mokytis apsiginti. „Visada sakiau ir sakysiu, kad kiekvienas mūsų turi ruoštis karui tam, kad to karo nebūtų“, – įsitikinęs E. Jakilaitis.

Laisvės ramsčiai

Šiandien mūsų Tėvynė kaip niekada saugi: yra ES narė, NATO aljanso narė su per nepriklausomybės metus išaugusia karta. Mano nuomone, tai ir yra trys pagrindiniai mūsų visų iškovotos laisvės ramsčiai.

Pirmieji du ramsčiai – patikimi: nesubyrės ES, nors Putinas ir trina rankas dėl "Brexito", dėl bendrijoje stiprėjančių šovinistinių nuotaikų, ir NATO aljansas išsilaikys nepaisant egocentriškojo valstijų prezidento bandymų jį pasiūbuoti), o dėl trečiojo ramsčio stiprumo, matant krašto apsaugos šauktinių statistiką, iškyla abejonių.

Kas negerai su dalimi laisvoje šalyje užaugusio mūsų jaunimo. Kodėl vien šiais metais net 7 tūkst. mūsų protingų ir stiprių jaunuolių nenori atlikti pareigos Tėvynei, būtent tiek mūsų šauktinių neatvyko atlikti būtinosios karinės tarnybos.

Suprasti galima, bet toleruoti – ne, privalome išaiškinti jaunajai kartai, kad Tėvynė – tai ne tik valdžia.

Kas atsitiko?

7 tūkst. – lyg ir nedidelis skaičius, kai kalbame apie visą Lietuvą, kuri bando išlaviruoti tarp 3 mln. gyventojų, tačiau kai pamatai visą šauktinių skaičių, kuris šiais metais sudaro tik trisdešimt iš potencialių 68 tūkst. šauktinių, tuomet ir paaiškėja problemos aštrumas. Realiai kas ketvirtas karo prievolininkas nenori atlikti savo pareigos Tėvynei.

Maža to, čia kvietimas į tarnybą taikos sąlygomis, o kas bus paskelbus mobilizaciją realios karinės grėsmės atveju?

Kas negerai mūsų šalyje, kad kas ketvirtas iš mūsų nenori mokytis jos ginti?

Gal Tėvynė tapatinama su valdžia, kuri retai kam ir retai kada patinka. Galima suprasti jaunimo pasipiktinimą, kad šautuvas brukamas nuo aštuoniolikos, o vyno taurę galima išgerti tik nuo dvidešimt vienų metų.

Gal atsiliepia, mano nuomone, padaryta klaida, kai mes atšaukėme privalomąją tarnybą Lietuvoje ir daliai jaunimo nereikėjo tarnauti, o dabartiniai jų atžvilgiu diskriminuojami.

Negalima toleruoti

Suprasti galima, bet toleruoti – ne, privalome išaiškinti jaunajai kartai, kad Tėvynė – tai ne tik valdžia, o šauktinių sistemos atsisakyti gali tik labai stiprų ekonominį potencialą turinčios šalys.

Manau, kad mūsų valstybės sprendimas grąžinti į kariuomenę šauktinius pakėlė šalies saugumą ir gynybą į kitą lygmenį. Tokiu būdu mes ne tik išmokome savo būsimus karius, padidiname kariuomenės rezervą, bet ir aiškiai pasakome savo agresyviems kaimynams, jog be kovos, kaip buvo praėjusio amžiaus 5-ajame dešimtmetyje, mes nebepasiduosime, dabar mes esame pasirengę ginti savo valstybę.

Tad ką reikėtų daryti, kad taikos sąlygomis jaunuoliai mokytųsi ginti Tėvynę, o prireikus ją ir gintų visi, o ne tik trys ketvirtadaliai šauktinių. Mano nuomone, dviračio čia iš naujo išrasti nereikia, galėtume pasiremti šalies, kuri nuolat gyvena priešų apsuptyje, gerąja praktika. Sakau "gerąja", nes ji šiai valstybei padeda ne tik išlikti, bet ir nuosekliai stiprėti.

Pavyzdys – Izraelis

Turiu galvoje Izraelio valstybę, kur karinę prievolę atlieka visi šalies piliečiai. Kariuomenėje, turinčioje apie du šimtus tūkstančių karių, yra tik apie dešimtadalis profesionalų, visi likę šauktiniai, iš kurių kiekvienas turi tarnauti trejus metus. Mokytis ginti Tėvynę šaukiamos ir moterys, tiesa, į pavojingus regionus jos nesiunčiamos. Šalies, kuri turi kiek daugiau nei 5 mln. gyventojų, mobilizacinį rezervą sudaro maždaug pusė milijono kariniams veiksmams paruoštų piliečių. Pagal paskutiniojo dešimtmečio Credit Suisse analitikų atliktas ataskaitas apie pasaulio kariuomenių pajėgumus, Izraelis tvirtai įsitvirtinęs dvidešimtuke, aplenkęs netgi tokias valstybes kaip Kanada ir Vokietija.

Tačiau svarbiausias dalykas, ko, mano nuomone, mes labiausiai galėtume pasimokyti, tai požiūris į pasirengimą ginti valstybę. Izraelyje jis yra suvokiamas ne tik kaip mokymas valdyti ginkluotę ar sugebėjimas veikti priešo teritorijoje, bet ir visuotinis piliečių švietimas ne tik mokyklų ar universitetų suoluose, bet aprėpiantis netgi socialinę sritį. Tai leidžia išugdyti visuomenę, kurioje visiems jos nariams mokytis ginti Tėvynę yra garbės ir pasididžiavimo reikalas.

Kasmet daugėja

Šiais metais dėl tarnybos kariuomenėje vengimo nubausti beveik 7 tūkst. vyrų, pranešė Krašto apsaugos ministerija (KAM), remdamasi Karo prievolės komplektavimo tarnybos duomenimis.

Kasmet tokių asmenų vis daugėja.

Ministerijos BNS pateiktais duomenimis, administracine tvarka 2016 m. nubausti 270 tarnybos vengę prievolininkai, 2017 m. – 5,5 tūkst., 2018 m. – 7,4 tūkst., o šiais metais – jau 6,8 tūkst.

"Administracinę atsakomybę pradėjome taikyti 2015 m., atkūrus šaukimus į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą", – teigia KAM.

Šie asmenys gavo įvairių nuobaudų – nuo įspėjimo iki piniginės baudos. Administracinė nuobauda už tarnybos vengimą neatleidžia nuo karo prievolininko pareigų.

"2019 m. yra daugiau nei 7,5 tūkst. asmenų vengiančių vykdyti šaukimo procedūras ir Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos nurodymus. Tačiau negalime tiksliai įvardyti, kiek iš jų yra piktybiškai vengiančių ar tiesiog užmiršusių, ar nežinojusių apie karo prievolę", – rašoma BNS atsiųstame komentare.

KAM teigia, kad, remiantis praėjusių metų statistika, daugiausia šaukimo procedūrų vengia užsienyje gyvenantys vyrai.

"Tikimės, kad jaunuoliai ir toliau rinksis tarnybą Lietuvos kariuomenėje savanoriškai ir nelauks, kol jie bus pašaukti", – sako KAM.

Šaltinis: BNS

Šovė tiesiai į galvą

1925 m. balandžio 3 dieną, naktį į ketvirtadienį, apie 3 val. nakties, ties siena su Latvija netoli Palangos, du pasieniečiai, kaip to meto spaudoje buvo skelbiama, Pirmojo komisariato skrajojamojo būrio vachmistrai sutiko du kontrabandininkus.

Laikraštis "Klaipėdos žinios" rašė, kad vienas jų buvo pagarsėjęs kontrabandininkas, atrodo, latvių tautybės.

Kitas laikraštis "Klaipėdos keleivis" žinutę apie šį įvykį pavadino "Kruvinas policijos susidūrimas su šmugelninkais".

"Policistai Mikėlis Labotakys ir Simaitis bepatruliuodami susitiko su latvius benešančius spirito. Vienas jų, vos tik išvydęs policistus, tuojau į juos šovė iš revolverio ir Labotakiui pataikė į galvą. Ištiktasis tuojau negyvas sukrito. Tiedu šmugelninkai tuojau užpuolė ir antrąjį policistą ir jį parmetė ant žemės. Bet permestasis greitai pašoko ir pats puolė savo priešininkus. Negalėdami atsispirti, šmugelninkai pagaliau pabėgo ir per arti esančią sieną paspruko į Latvijon. Bet Simaitis vieną jųjų vis dėlto pažino. Yra tai tūlas Dorsch, Latvijos pasieny labai žinomas šmugelninkas. Nušautasis Labotakys yra kilęs iš Dovilų parapijos ir turėjo 30 metų amžiaus. Jo tėvai gyvena Dovilų kaime", – rašė "Klaipėdos keleivis" (kalba netaisyta – D.J.).

M.Labotakys buvo tapęs to laiko didvyriu.

"Nužudytasai Labotakis buvo sąžiningas ir rūpestingas valdininkas, Kilęs iš Jonušų kaimo, Dovilų parapijos (Klaipėdos krašte)", – rašė tuomet spauda.

Dūdų orkestrui – premjera

Balandžio 8 d. pareigūnas buvo iškilmingai palaidotas.

Vieni laikraščiai mini, kad jis atgulė Klausmylių kapinėse, kiti teigė, kad jis palaidotas gimtuosiuose Jonušuose, bet esama ir trečios versijos, kad pasienietis palaidotas Klausgalviuose.

Į valstybės lėšomis surengtas laidotuves atvyko daug giminaičių ir artimųjų.

Pasienio policininko laidotuvėse dalyvavo neseniai suformuotas Valstybinis policijos orkestras.

"Keistu aplinkybių supuolimu, šiam orkestrui teko pirmą kartą viešai pasirodyti savo bendradarbio šiose laidotuvėse", – rašė "Klaipėdos žinios".

Žuvusįjį pagerbė Krašto gubernatorius Jonas Budrys, taip pat valdininkas ypatingiems reikalams ponas Jucys, Kretingos apskrities policijos vadas, kurio pavardės to meto spauda nenurodė, keli valdininkai.

Kunigas Ratkė laikė gedulingas mišias. "Klaipėdos žinios" rašė, kad po to velionis buvo palydėtas į Klausgalvių kapines.

"Čia Krašto Gubernatorius ir kiti sakė gedulingai iškilmei pritaikintas prakalbas, nurodydami kontrabandos ir kontrabandininkų kenksmingumą kraštui ir svarbumą turėti taip gerų, sąžiningų ir uolių valdininkų, kuo buvo amžinos atminties velionis Labotakys, – skelbė vietos laikraštis. – Ant kapo sudėta vainikai nuo valsčiaus policijos, Kretingos apskrities policijos ir kt. Laidotuvės atliktos valstybės lėšomis ir prideramomis valstybės tarnautojui, tarnybą einant žuvusiam, iškilmėmis."

Nuskendo su pažeidėju

Dar tragiškesnis likimas 1934 m. balandžio 27 d. ištiko Vorusnės sargybos viršininką vachmistrą Petrą Tenį.

Šį įvykį trumpai, bet detaliai aprašė žurnalas "Policija" (1934 m. 11 numeris).

O į JAV emigravęs Alfonsas Nevardauskas šį neeilinį įvykį su detalėmis aprašė 1963 m. Čikagoje išleistoje knygoje "Pamariais, pajūriais".

Upės, skiriančios Lietuvą ir Vokietiją, buvo lengvai įveikiama siena to meto kontrabandininkams. Pasieniečiai uoliai juos sekė, žinojo dažniausiai lankomas vietas.

Vorusnės sargybos viršininkas P.Tenys ankstyvą minėtos dienos rytą išplaukė į pamarį, jo pareiga buvo vykdyti sienos apsaugą. Kaip ir kaskart, jis žvalgė savos sargybos ribas.

Prie Elenos salos, nendrynuose, jis pastebėjo valtis ir kelis vyrus jose.

"Ties Elniškės sala, dūburiuose, pastarasis pastebėjo kontrabandininkus Vok. pil. Gelžaitį iš I Skirvytės kaimo ir Stočką Heinrichą iš Akmenos kaimo", – rašė žurnalas "Policija".

Pasukęs į tą pusę vachmistras išbaidė kontrabandininkus, o vieną jų H.Stočkų pavijo. Pasienietis liepė irtis į Vytinės upę.

Nutvertas sienos pažeidėjas atsisakė plaukti į Vorusnę ir pareiškė mieliau plauksiąs į Skirvytę.

P.Tenys suprato šio vyro gudrybę, būdamas Vokietijos pilietis, jis tikėjosi įplaukti į teritorinius Vokietijos vandenis, kur lietuvių pasienietis šauti nebegalėtų.

P.Tenys įšoko į kontrabandininko valtį ir vyrai susigrūmė. Abu išvirto iš valties ir dingo keliolikos metrų gelmėje.

Apie vidurdienį visa tai, pasak šaltinių, matė pievose kurmrausius grėbstinėję vyrai. Jie pririšo abi valtis prie kranto karklynų ir nuėjo tęsti savo darbo.

A.Nevardauskas rašė, kad Skirvytės ir Vorusnės sargyboms apie įvykį jie pranešė tik po keliolikos valandų.

Skenduolių paieškos truko kelias paras. Tada nuspręsta statyti sargybą ties vyrų žūties vieta, pareigūnai turėjo laukti, kol skenduoliai iškils.

Žuvusio pasieniečio našlė net buvo paskyrusi 200 litų atlygį tam, kas ras jos vyro kūną. Bet ir tai nepadėjo.

Bandė apjuodinti vachmistrą

Trečią dieną po aprašyto įvykio lietuviai sužinojo, kad nuskendęs kontrabandininkas pašarvotas jo tėvų namuose.

Klausinėjami to kaimo vyrai melavo, kur rado skenduolį. Be to, paskleidė kalbas, kad lietuvių pasienietis grumtynių metu valtyje jį nušovė.

Todėl vietos žmonės buvo labai pikti. Esą sunkiai sužeistas vyras virsdamas iš valties sugriebė pasienietį ir kartu nusitempė jį į gelmę.

Vietos gyventojų nurodytoje velionio radimo vietoje buvo ieškoma P.Tenio, bet nerasta.

Esama duomenų, kad žuvusiojo giminaičiai apskundė Lietuvos pasienio pareigūną policijai, esą šis nušovė niekuo dėtą žvejojusį žmogų. Buvusi net užvesta baudžiamoji byla.

Tik po 10 dienų pasienio žvalgas, pavarde Šmitas, ankstyvą rytą plaukdamas valtimi netoli tragedijos vietos pastebėjo kažką plaukiant pasroviui.

"Priplaukęs valtimi arčiau, pamatė, kad tai esama žmogaus galvos. Leisdamas valtį greta, griebė ranka už iš vandens kyšančių plaukų kuokšto, o kita ranka šiaip taip valdydamas valtį, yrėsi prie kranto. Bet vos jis kiek stipriau truktelėjo skenduolį, rankoje liko tik žiupsnis glitų plaukų", – detaliai aprašė A.Nevardauskas.

Kūnas buvo smarkiai apiręs, veido pažinti nepavyko, bet identifikuoti velionį nebuvo sunku iš uniformos, diržo, įmautėje rasto revolverio.

Ši aplinkybė paneigė gandą, esą pasienietis nušovė žmogų.

Laidojo su pagarba

Žuvusio pasieniečio laidotuves gegužės 7 d. surengė Rusnės šaulių būrys.

"Paskui karstą, garbės sargybos apsupti, nešami velionio pasižymėjimo ženklai. Vyties kryžius, Savanorio-kūrėjo, 10 metų Lietuvos nepriklausomybės ir Klaipėdos krašto atvadavimo medaliai. Pusiaukely į Rusnę iškilmingą laidotuvių eiseną pasitiko lietuviškos organizacijos su savomis vėliavomis, vainikais ir gėlėmis. Pasienio policijos orkestras, pilname sąstate, visą kelią grojo gedulingus maršus. Karstas, vežamas sunkvežimiu, skendo gėlėse ir vainikuose. Lydėjusių voros išsitęsė per kilometrą, o žygiuojant per Rusnės bažnytkaimį – per visą miestelį", – rašė A.Nevardauskas. – Prie laidotuvių eisenos jungėsi ne tik vietos lietuvininkai, bet ir padorūs vokiečių kilmės gyventojai. Prie Šilutės miesto laidotuvių eiseną pasitiko Šilutės-Žibų katalikų parapijos procesija. Didžiausią įspūdį darė lietuviškų organizacijų dalyvavimas laidotuvių eisenoje."

P.Tenys buvo palaidotas Šilutės katalikų kapinėse.

Geidžiamiausias – spiritas

Šie du atvejai, kaip ir daug išlikusios dokumentinės medžiagos rodo, kad iš Vokietijos į Lietuvą kontrabandininkai gabeno spiritą.

Spiritas gabentas įvairiausiais būdais, iš to, kad pasienio policija konfiskuodavo valtis ir motorinius laivelius, galima spręsti, jog tai buvo kontrabandos gabenimo priemonės.

Pasienio gyventojai nešdavo neleistinas prekes ir eidami pėsti.

Vilkų kampe, Šilutės rajone, gyvenantis šviesuolis Mindaugas Nogaitis yra įkūręs privatų muziejų, kur, be daugybės muzikos instrumentų,  yra sukaupęs savojo krašto praeities reliktų.

Tarp jų yra du unikalūs daiktai – tarpukario vietos kontrabandininkų indai spiritui gabenti.

Forma jos primena gertuves, kuriose vyrai kartais nešiojasi šlakelį stipresnio gėrimo.

Šie iš skardos pagaminti indai būdavo virve ar diržu kabinami ant kaklo ir po drabužiais glaudžiami prie pilvo. Viename tokiame inde galėjo tilpti iki penkių ar dar daugiau litrų spirito.

Krašto gubernatoriaus J.Budrio 1925 m. balandžio 6 d. dokumentuose užfiksuota, kad Valstybės policija konfiskavo 1 630 litrų spirito, 250 litrų anodijos (eterio spiritas, eterio ir etilo alkoholio mišinys), 42,5 litro likerio ar romo, 11,2 kg muilo, keturis irklinius laivelius ir kitų smulkių daiktų.

Tų pačių metų balandžio 9 d. gubernatoriaus dokumentuose užfiksuota, kad konfiskuota 400 litrų spirito ir motorinė valtis.

Surinko gausią medžiagą

Kai kuriuose atsiminimuose E.Kazlauskis rado užuominą, kad Šilutės katalikų kapinėse buvę pastatyti trys kryžiai Lietuvos kareiviams.

Esama duomenų, kad 1936 ar 1938 m. iš kažkurio Lietuvos kalėjimo, kur buvo pagaminti, į Šilutę buvo vežami trys kryžiai Lietuvos kariams.

Gali būti, kad vienas jų pažymėjo P.Tenio kapą.

Apmaudu, bet vietos, kur buvo palaidotas P.Tenys, dabar niekas nebežino.

M.Labotakio kapas, pasak karybos istorijos žinovo klaipėdiečio E.Kazlauskio, turėjęs būti Sudmantų kapinėse.

Šios kapinaitės per ilgą laiką taip pat gerokai pakeitė savo vaizdą. Dabar nustatyti, kurioje vietoje guli vachmistro palaikai, nebeįmanoma.

Pernai sukaupta medžiaga apie tarnybos metu žuvusius nepriklausomos Lietuvos pasieniečius E.Kazlauskis, draugo paprašytas, pasidalijo su Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnais.

Jų atstovas pažadėjo susisiekti su E.Kazlauskiu ir pasikalbėti apie žuvusių pasieniečių įamžinimą.

Išgirdęs, kad pasieniečiai pasišovė atkurti žuvusių pasienio pareigūnų atminimą ne tik Sudmantuose, bet ir Šilutėje, klaipėdietis labai apsidžiaugė.

Ketina imtis pats

E.Kazlauskis ne kartą buvo kviečiamas susitikti su pasieniečiais, bendravo elektroniniais laiškais. Tiesa, susirašinėjimas buvo vangus.

Galiausiai jo surinkta medžiaga buvo perduota pasieniečių klubo vadovei Vilniuje, o VSAT Pakrančių apsaugos tarnybos atstovė apie šią medžiagą kalbėjo ir su klubo Klaipėdos būrio vadu Gediminu Povilaičiu.

"Kažką prisimenu, bet tada buvome labai užsiėmę. Būtinai pasidomėsiu surinktais duomenimis. Mes turime labai daug planų ir darbų, tik galimybės itin menkos. Faktiškai turime tik fizinę savo pačių raumenų jėgą. Dabar ėmėmės kito projekto, kuriam skiriame visas savo jėgas ir laiką. Tokių darbų imtis nėra paprasta, daugelis mūsų dar tarnauja, turi ir papildomų darbų, o vyresnieji klubo nariai jau yra labai garbingo amžiaus", – tikino G.Povilaitis.

Apmaudu, jauni vyrai tarnavo Tėvynei, paguldė galvas "vardan tos Lietuvos", o dabar net jų kapo niekas nebežino.

Jis pasakojo apie norą neapleisti ir neseniai mirusių tarnybos draugų kapus.

Klubo vadovė Loreta Dumbauskienė pasakojo, kad ne vienoje Lietuvos vietovėje jiems jau pavyko išjudinti savivaldybes, kurios įrengė atminimo ženklus tarpukariu tarnyboje žuvusiems vyrams.

"Susirašinėjimas su pasieniečiais man pasirodė keistas, aš iš jų nieko nenorėjau, tai jie ieškojo galimybės iš manęs gauti žinių. Bet galiausiai laiškai pradėjo panašėti į atsirašinėjimą. Man ėmė patarinėti, kur kreiptis, ką daryti. Man to tikrai nereikia. Apmaudu, jauni vyrai tarnavo Tėvynei, paguldė galvas "vardan tos Lietuvos", o dabar net jų kapo niekas nebežino, – kalbėjo E.Kazlauskis. – M.Labotakio atminimą, manau, įamžinsiu pats, padedamas savo draugų. Kiek sunkiau būtų tai padaryti Šilutėje, bet kai pradedi, tai darbas ir pasidaro."

Pasak jo, vienas iš kinuose rodomo filmo „Spec. Žvėrynas“ herojų Aleksiejus Gaiževskis, pravarde „Voras", buvo netiesioginis vadas baziniuose kariniuose mokymuose.

„Pulkininkas tuo metu vadovavo Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajam pulkui. Pamenu jo trumpas, bet labai įkvepiančias kalbas kariams per rikiuotes. Labiausiai įsiminė: „Kary, tikėk, bet nesitikėk“, – prisimena savanoriškai Lietuvos kariuomenėje tarnavęs vyras.

Žiūrėdamas filmą jis prisiminė, kad per 1991 m. sausio įvykius buvome stiprūs savo užsidegimu. „Neabejoju, kad žiūrint filmą kiekvieno atminty atgims savi prisiminimai, į kuriuos įsisupus kaskart nuvilnija jaudulys“, – sako I. Krupavičius.

E. Jakilaičiui įdomūs filmai apie Lietuvos istoriją

Žurnalistui ir laidų vedėjui Edmundui Jakilaičiui įdomūs filmai apie Lietuvos istoriją. Būtent toks pasirodė ir „Spec. Žvėrynas“ su neviešintais istoriniais faktais.

„Buvo įdomu pamatyti to, ko niekada nebuvau matęs. Pati istorija yra dramatiška ir labai aktuali šiomis dienomis. Man buvo įdomūs spec. būrio narių likimai, kaip skirtingai juos nuvedė gyvenimas, nepaisant to, kad sausio 13-ąją jie visi stovėjo vienas šalia kito“, – sako žurnalistas.

Būdamas paauglys E. Jakilaitis pats Kaune lankė Rytų kovos menų treniruotes, bet skirtingai nei spec. būrio nariams, jam koviniai filmai vaikystėje didelio įspūdžio nepadarė.

Ironvytui imponuoja kovinių filmų herojai

„Ne visada tikruosius herojus mes matome. Už gražaus paveikslėlio visada yra tie, kurie padaro sunkiausius, nematomus darbus“, – sako sportiškas reperis Vytautas Medineckas-Ironvytas.

Jis pripažino, kad netradicinė „Spec. Žvėryno“ dokumentika, animuota 1990-ųjų kompiuterinių žaidimų stiliumi būtent ir pabrėžė herojiškumą ir nejučia grąžino į tą laikotarpį.

Iki šiol reperio herojais išlikę Arnoldas Schwarzeneggeris ir Sylvesteris Stallone. „Vaikystėje man patiko jų personažai, kietumas. Vėliau pradėjau domėtis jų asmenybėmis, gyvenimu ir supratau, kad jie iki šių dienų yra svajotojai ir naujų tikslų užkariautojai“, – sako Ironvytas.