INFORMACIJOS AUKSO AMŽIUS AR GRĮŽIMAS Į VIDURAMŽIUS?

Dėl daugybės žmonių įsitraukimo kuriant informacijos priemonių turinį, didelę šiuolaikinės žiniasklaidos priemonių dalį galima vadinti socialine žiniasklaida. Į ją patenka ir socialiniai tinklai, pvz., „Facebook“, „Instagram“, „Twitter“, ir vaizdo įrašų platformos, pvz., „YouTube“ir „TikTok“, daugybė forumų ir pokalbių programėlių, pvz., „Reddit“, „Telegram“.

Šios priemonės dabar dažnai yra pagrindinis naujienų šaltinis, nes leidžia informaciją gauti labai greitai ir tiesiai iš įvykių vietos. Be to, jos suteikia galimybę įvykį stebėti iš įvairių perspektyvų, nes turinį į šias platformas kelia eiliniai žmonės ir tą patį įvykį pristato daug skirtingų autorių. Tai vartotojams leidžia patiems pasirinkti, kaip bus pateikta konkreti informacija ir kokia būtent žinia bus labiausiai akcentuojama.

Labai svarbus socialinės žiniasklaidos pranašumas yra tai, kad ji gali viešinti net ir tokią informaciją, kurios oficialūs šaltiniai skelbti nedrįstų dėl galimų neigiamų padarinių. Daugelyje socialinės žiniasklaidos priemonių informaciją galima viešinti anonimiškai, nes tikroji autoriaus tapatybė netikrinama, tad skelbti informaciją palyginti saugu. Be to, tai padaryti paprasta, todėl autoriai gali būti ir eiliniai žmonės, ne tik profesionalai. Būtent per socialinę žiniasklaidą galima gauti naujausių žinių net iš karo zonos ar represinio režimo kontroliuojamos vietovės. Taigi, nenuostabu, kad įprastų žiniasklaidos priemonių populiarumas vis mažėja.

Deja, dažnai pamirštamas svarbus socialinės žiniasklaidos ribotumas – šaltinių (ne)patikimumas. Kaip žinome, įprasti laikraščiai ar televizija neretai buvo / yra naudojami propagandai ar kitokiai klaidingai informacijai skelbti. Tačiau šios dabar jau tradicinės žiniasklaidos priemonės paprastai būna tęstinės ir turi už jas atsakingą konkrečią organizaciją, pvz., redakciją. Todėl, skaitytojui pastebėjus, kad kokios nors organizacijos ar konkretaus leidinio skelbiama informacija dažnai būna netiksli, tikėtina, jog ir kitos jų publikuojamos naujienos bus vertinamos atsargiau. Be to, už netikslią informaciją ta organizacija ar informacijos autoriai gali susilaukti neigiamų teisinių ar komercinių padarinių. Tad šiuo atveju egzistuoja bent šiokia tokia viešai skleidžiamos informacijos kontrolė.

Interneto kontekste ši kontrolė yra gerokai mažesnė. Be abejo, portalai, juos talpinantys serveriai ar interneto paslaugų teikėjai taip pat turi juos valdančias organizacijas, kurios teisiškai įpareigotos riboti draudžiamos informacijos sklaidą. Tačiau labai svarbu tai, kad internete paprasta paviešinti informaciją anonimiškai. Tai galima daryti sukuriant interneto puslapius, tekstą „Vikipedijoje“ ar tiesiog įrašus socialiniuose tinkluose. Tikėtina, kad nusikalstamo pobūdžio informacija iš jų bus pašalinta, tačiau tam prireiks laiko, o iki tol ši informacija bus viešai pasiekiama. Be to, tokios informacijos autoriai ir toliau galės skelbti norimas žinutes, nes nustatyti tikrąją jų tapatybę gali būti neįmanoma, o pašalinus informaciją iš vienos interneto priemonės, nesunku ją paskelbti keliose kitose.

Taip pat būtina prisiminti esminį socialinės žiniasklaidos elementą – vartotojų sąveiką. Ji tampa neatsiejama ir tradicinės žiniasklaidos dalimi. Pavyzdžiui, informacinis straipsnis gali būti skelbiamas naujienų portale (taigi, turės ir už jį atsakingą identifikuojamą autorių bei organizaciją), tačiau pateiktą informaciją dažnai lydi visiškai nekontroliuojami anoniminiai komentarai, kurie gali papildyti straipsnio informaciją, bet gali būti naudojami ir visiškai nesusijusiai informacijai viešinti. Todėl komentaruose pateikta informacija gali pakeisti komentuojamo straipsnio informacijos suvokimą. Pvz., komentarai gali paskatinti suabejoti straipsnyje minimais šaltiniais, o kartu ir visa straipsnio informacija. Panašiai gali būti sumenkinta ir rašinyje pateikiamo įvykio svarba arba sudaryta nuomonė, kad „tai yra normalu, nes visi taip daro“. Be to, komentarai gali sunkinti aprašomos informacijos supratimą ir įsiminimą, ypač jei komentarų yra daug ir skaitytojas praleidžia daug laiko juos skaitydamas.

Kadangi komentarai ir pagrindinis straipsnis skaitomi kartu, bendras informacijos kiekis tampa tiesiog per didelis, ir žmogus gali visai nebeatsiminti svarbios naujienos arba atsiminti tik jos dalis. Komentarai net gali paskatinti įsiminti konkrečią straipsnyje pateiktos informacijos dalį, jei bus akcentuojama būtent ji, ignoruojant kitus tekste paminėtus faktus.

Duomenys, paskelbti su konkretaus identifikuojamo autoriaus pavarde, turi didesnę vertę nei anoniminiame komentare minimi procentai.

Be abejo, komentarai gali paveikti ir skaitytojo emocijas, tad net teigiama ar neutrali straipsnyje pateikiama informacija gali būti vertinama neigiamai. Komentarų poveikis gali būti labai įvairus ir turi konkrečius mechanizmus, todėl nenuostabu, kad anoniminiai komentarai tikslingai naudojami siekiant formuoti tam tikras nuostatas apie asmenis, organizacijas ar prekes, ne tik norint pasidalyti asmenine nuomone.

Žiniasklaidos priemonės paprastai diegia tam tikras apsaugos priemones. Pvz., kai kurie komentarai gali būti automatiškai blokuojami ar trinami, pasitelkiant įvairius programinius algoritmus. Tačiau automatinio apdorojimo galimybės ribotos, o gyvas žmogus tiesiog fiziškai nesugebėtų peržiūrėti visų portale esančių komentarų dėl didžiulio jų kiekio ir atsiradimo greičio. Todėl net populiariuose naujienų portaluose nesunku rasti komentarų, kuriuose atvirai skatinama neapykanta konkrečios žmonių grupės atžvilgiu arba pateikiama kitokio nusikalstamo pobūdžio informacija.

Be to, socialinėje žiniasklaidoje svarbūs ne tik komentarai, bet ir patiktukai po žinute, pasidalijimai ir kiti sąveikos būdai. Lengva pasakyti, kad patiktukų ir nepatiktukų skaičius nieko nereiškia, tačiau ar tikrai vienodai vertinsime informaciją, kuri pažymėta daugiausia nykščiais viršun, vien nykščiais žemyn, o gal nykščių visai nėra? Ypač jei tingime atidžiai skaityti ilgą tekstą, bet matome, kad šiuo tekstu socialiniuose tinkluose dalijasi ir „draugai“ (nors socialiniuose tinkluose jais yra nebūtinai realybėje pažįstami asmenys). Juolab kad informacija – ne tik pasaulio naujienos, bet ir, pvz., atsiliepimai apie naują telefoną. Taip pat verta turėti omenyje, kad patiktukai yra svarbi socialinės žiniasklaidos algoritmų dalis ir gali lemti, kad viena informacija ekrane bus pateikiama pirmiau, o norint pasiekti kitą teks arba ilgai „skrolinti“, arba ji bus visai paslėpta. Tad vartotojų sąveika gali lemti, kokia informacija dominuos žiniasklaidos priemonėje.

Vis dėlto svarbu šiuolaikinės žiniasklaidos netapatinti su socialine žiniasklaida, nes kai kuriais atvejais informacijos pateikimas be socialinės sąveikos elementų turi svarbių pranašumų. Pavyzdys galėtų būti mokslinė informacija. Tyrimų duomenis autoriai gali asmeniškai skelbti internete, bet vis dėlto rezultatų patikimumo tikimybė didesnė, jei jie skelbiami pripažintuose moksliniuose žurnaluose, nes tuomet lengviau atsekti ir autorystę, ir su publikacija susijusias organizacijas, o pateikiama informacija, prieš publikuojant, būna peržiūrėta kitų tos srities profesionalų.

Todėl duomenys, paskelbti su konkretaus identifikuojamo autoriaus pavarde ir ilgą istoriją turinčios organizacijos pavadinimu, vis dėlto turi didesnę vertę nei anoniminiame komentare minimi procentai, kad ir kaip įtikinamai jie atrodytų ar kad ir kiek patiktukų surinktų.

Apibendrinant galima teigti, kad už šiuolaikinės žiniasklaidos slypi įspūdingi technologiniai pasiekimai ir galimybės, tačiau jos sklaida tebėra panaši į viduramžių miesto turgaus aikštę, kurioje šauklys garsiai skelbdavo žinią, bet ją lydėdavo ir kiti šūksniai aikštėje, o kiekvienus namus ši žinia pasiekdavo jau gerokai pakitusi. Tad žiniasklaidos technologijoms tikrai dar yra kur tobulėti, o kol kas žmonės turi puikią priemonę technologinėms spragoms užlopyti – savo kritinį mąstymą.