Rusijoje šią vasarą įsigaliojęs "kultūrą skatinantis" įstatymas, draudžiantis visuose meno kūriniuose, taip pat ir kino filmuose, vartoti šiaip jau kasdieniame gyvenime dažnai pasitaikančią neformaliąją leksiką – keiksmažodžius, pasmerkė cenzūrai nemažą dalį svarbių ir pripažintų meno kūrinių (pvz., Kanuose už geriausią scenarijų apdovanotą Andrejaus Zviagincevo filmą "Levefianas"). Greitai Rusijoje menininkai nebegalės ne tik "teršti gimtąją kalbą", bet ir, pvz., kalbėti apie visa tai su sarkazmu. Rusijos Federacijoje svarstomas įstatymas, kuris uždraustų platinti ir kino teatruose rodyti filmus, kuriuose šalies istorija, jos kultūra ar jos piliečiai vaizduojami nepriimtinai, kvailai ar net juokingai.
Be abejo ir kitose valstybėse keliama įvairių reikalavimų filmams, tačiau tai dažniausiai vyksta laisvų demokratinių diskusijų pagrindu (tiesa, visur yra tam tikrų nuostatų, pvz., ir Lietuvoje valstybinę paramą gali gauti tik tie filmai, kurie remiasi Lietuvos ar Europos kultūros, istorijos, religijos, mitologijos ar visuomenės gyvenimo įvykiais). Rusijos deputatų siūlyme kultūros ministerijai apeliuojama į patriotizmo skatinimą, pažymima, kad yra per "per menkas" tautą šlovinančių filmų kiekis ir vartojama šaltojo karo laikus primenanti retorika apie antirusiškų filmų grėsmę iš Vakarų. Iš tikrųjų šaltojo karo metais amerikiečių vaidybiniuose filmuose rusai ne taip jau ir dažnai būdavo neigiami herojai.
Dabartinėje Rusijoje, matyt, vienas pirmųjų būtų uždraustas Ernsto Lubitscho 1939-ųjų filmas "Ninočka", kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Greta Garbo. Satyrinėje komedijoje prisiekę bolševikai po Spalio revoliucijos atvyksta į Paryžių parduoti caro brangenybių ir lieka apžavėti šio miesto grožio, laisvės ir vakarietiškų vertybių. Prabangūs viešbučiai, įsimylėjimas ir nesibaigiantis šampanas ištirpdo juose jėga įdiegtus komunistinius idealus, iliuzijos išsisklaido – veikėjai pabėga iš Sovietų Sąjungos. Tai buvo priešpaskutinis ir vienas geriausių G.Garbo filmų, pasak kino istorikų, tuo metu jis ir buvo uždraustas (dėl jame išjuokto komunizmo) SSRS ir kai kuriose Europos šalyse: Italijoje, Bulgarijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Vaizduotėje sukūrus nedidelį filmo "Ninočka" perdirbinį (pastaruoju metu Rusijoje labai madinga senų kultinių filmų siužetą perkelti į dabartinius laikus) išeitų gana įtikima situacija su netikėtai praregėjusiais šiuolaikinės Rusijos gyventojais, nuolat maustomais savo totalitarinės valdžios.
Sakoma, kad pagal surenkamų pajamų dydį Holivudui Rusijos kino rinka nusileidžia tik Kinijai, o Rusijoje vis pasigirsta raginimų įvesti kvotas amerikiečių filmams. Įstatymas, ribojantis kiekį, atsižvelgiant jų į turinį, galbūt iš tikrųjų kai kuriuos Holivudo prodiuserius paskatintų šioje "aukso kasykloje" nepageidaujamas temas laikyti nemadingomis. Ar nepadaugėtų ir pas mus kino kūrėjų, statančių filmus skaudžia istorine tematika taip, kad nesupykdytų skirtingas istorijos pamokas gavusių ir mėgstančių įsižeisti rusų (o paskui vis tiek rodomų mūsų moksleiviams vietoj istorijos pamokų, kaip, pvz., filmas "Ekskursantė")? Kad ir kaip būtų, bent jau Rusijos viduje iš propagandos mašinos būtų pašalinti didžiuliai atsitiktiniai rieduliai, trukdę reikiamam, atseit teisingam šalies įvaizdžiui formuoti.
Dabartinių įvykių fone svetimos teritorijos okupacija, karinė invazija, tarptautinės teisės pažeidimai ir t.t., įstatymas, draudžiantis neigiamą šalies vaizdavimą, tėra dar vienas pėdsakų dangstymas. "Kas valdo praeitį, valdo ateitį, kas valdo dabartį, valdo praeitį" – Georges‘o Orwello šaltojo karo metų romano "1984-ieji", totalitarinės Okeanijos supervalstybės valdančiosios partijos šūkis (veiksmas vyksta ateityje). G.Orwello distopijoje (t.y. antiutopija, kur vaizduojamas blogiausias žmonijos ateities scenarijus) praeitis valdoma nuolat ją perrašant pagal partijos liniją – keičiant ir klastojant įvairius praeities dokumentus – laikraščius, kronikas, meno kūrinius ir šį darbą atlieka speciali Teisybės ministerija. Rusijoje istorijos perrašinėjimo procesas ne naujiena – ir šiais laikais tai nuolat vyksta interneto portaluose, vadovėliuose, grožinės literatūros kūriniuose, kino filmuose, dabar jau ruošiami ir specialūs įstatymai.
Jau ne kartą yra kalbėta apie didžiųjų niūriosios ateities vizionierių rašytojų: Jevgenijaus Zamiatino, Aldouso Huxley ar G.Orwello – stebėtinai tikslias praėjusio amžiaus pranašystes, kurios tinka naujai atėjusiems laikams ir santvarkoms. Šiandien norėtųsi tik pakartoti vieną, atrodo, fantastinio filmo apžvalgoje išsakytą mintį: didžiausias distopijos siaubas yra tai, kad dauguma jos gyventojų nesuvokia, jog jie gyvena distopijoje.
Galima tik viltis, kad kada nors žmonija įsisąmonins A.Huxley mintį: "Tai, kad žmonės nė kiek nepasimoko iš istorijos pamokų, yra svarbiausia pamoka, kurios istorija turi išmokyti."
Naujausi komentarai