Mes dažnai mėgstame save apgaudinėti. Štai neseniai daugiau nei pusė mūsų davėme sau kokį nors gražų pažadą – mažiau vartoti alkoholio, pradėti daugiau judėti, gal net kas antrą dieną pabėgioti, pradėti mokytis naujos užsienio kalbos, nesikeikti, pradėti savanoriauti ar tiesiog tapti geresniam. Tačiau tokiais gerais norais, kaip rodo kiekvieno iš mūsų asmeninė ir ilgametė liaudies patirtis, kelias į pragarą grįstas.

Todėl ir štai jau mėnesį besitęsiantis karantinas tarsi taikomas visam jaunimui. Tarsi tie n-iolikmečiai ir amžinai jauni klubų gyventojai ėmė ir susilaikė, nebesusitinka su draugais, nebendrauja gyvai prie laiptinės ar mokyklos kieme, ten už kampo. Žinoma, darželinukai ir pradinukai dar, tikiu, klauso savo tėvų ir pernelyg toli daugelis nenuklysta. Tačiau jeigu kažkas bandytų įtikinti, kad jėgų pilni jaunuoliai ir vietoje nenustygstančios jaunuolės ims ir sustos – paprašyčiau nemeluoti bent man į akis. Pernelyg neseniai pats gyvenau tokį pat gyvenimą.

Kita vertus, karantiną įvedinėjanti Vyriausybė turi išteklių ir galimybių ieškoti būdų, kurie jaunimo energiją nukreiptų į prasmingą tikslą.

Žinoma, galima įsivaizduoti, kad viskas gerai, ir planšetėje prasmegęs aštuntokas yra saugiausias gyvenimo būdas.

Įspūdingas pastarojo karantino reiškinys – savanorystė, kai skirtingų profesijų, lyčių, amžiaus ir išsilavinimo žmonės ryžtasi padėti ten, kur pagalbos šiandien labiausiai trūksta. Tai ligoninės, poliklinikos, senolių priežiūros įstaigos, slaugos namai ir kitos erdvės, kur įsisukęs virusas iš svarbiausių pozicijų išmetė gydytojus, slaugytojus ar tiesiog pagalbininkus. Poreikis akivaizdus, tačiau savanorių pajėgų pertekliumi kol kas giriasi tik didieji miestai. O regionuose ar atskiruose rajonų centruose, net mažesniuose miesteliuose jaunimui ši erdvė nepažįstama? Kokius išteklius skyrė Vyriausybė ir vietos savivaldybių administracijos, kurie paskatintų įsitraukti, suteiktų reikalingų įgūdžių ir priemonių?

Kitas dalykas, kad bent jau man neteko matyti, kad kas nors rimčiau rūpintųsi tarp keturių sienų uždarytų jaunuolių fizine ir psichologine būsena. Tradicinės pagalbos linijos turėtų būti naudojamos tik esminių ir tikrai ribinių situacijų pagalbai. O kur minkštos priemonės – mokymai, patarimai, pavyzdžiai? Kur ir kodėl Vyriausybė nesukūrė 101-os specialiai jaunimui skirtos pagalbos ir / ar laisvalaikio praleidimo priemonės? Ar jaunimas gali gauti deramą švietimo pagalbą laisvu laiku po pamokų ar paskaitų? Kokios būklės papildomas ugdymas? Kodėl mes nematome viešai pasiekiamų ir atvirų sporto, individualaus meno, savišvietos programų? Ar tikrai jas sukurti ir padaryti visiems viešai pasiekiamas yra toks sudėtingas kūrybinis ir techninis iššūkis?

Kalbant apie gimtąjį Kauną, galima klausti ir tiesiogiai – kur tos miesto ir rajono iniciatyvos, kurios suteiktų galimybę jaunimui turiningai leisti laisvalaikį karantino sąlygomis? Kiek atnaujinta ir paruošta jau įrengtų bei veikiančių laisvalaikio trasų? Kur naujos idėjos ir maršrutai po miestą bei rajoną? Ar sena infrastruktūra paruošta ir pritaikyta karantino realybei? Ar įrengti informaciniai stendai, pateiktos reikalingos rekomendacijos ir paruoštos apsaugos priemonės?

Taip, jaunimas karantine gali išbūti. Netgi iki kito ryto. Jaunuoliai išeis į lauką, jie susitiks su draugais ir draugėmis. Tačiau nuosekliai planuodami ir pasiruošę galime pasiekti, kad ši neišvengiamybė bus saugesnė. Nuo to laimėtume visi. Žinoma, galima įsivaizduoti, kad viskas gerai, ir planšetėje prasmegęs aštuntokas yra saugiausias gyvenimo būdas.