Sprendžiant į policijos pranešimų, joje kone kasdien pranyksta paprastų piliečių ar net įmonių pinigai. 2023 m. – apie 13 mln., pernai – daugiau nei 17 mln. eurų, – sumos, kurias iš Lietuvos gyventojų išviliojo sukčiai, atskleidžia stulbinamą šios nusikaltimų rūšies mastą. Grėsmingi ne tik skaičiai. Kad nešvilpia kulkos, nereiškia, jog nežūstama morališkai, o ilgainiui – ir fiziškai. Tokio žanro nusikaltimai – deja, ne nacionalinis reiškinys, ne vien pavienių sukčių iš naminių IT laboratorijų, bet ir nusikalstamų sindikatų su milijardinėmis apyvartomis darbas.

JT duomenimis, vien Pietryčių Azijos regione tokios kriminalinės organizacijos išvilioja 7–12 mlrd. dolerių per metus. Ši industrija maitinasi ne tik patiklių žmonių pinigais, bet ir nelaimėliais, priverčiamais vergauti tokiems „darbdaviams“. Dieną – darbas su potencialiomis aukomis, vakarais – fizinės bausmės neįvykdžius plano, – tokius šio „verslo“ užkulisius pavyksta atskleisti sudėtingų tarptautinių operacijų metu atsekus eilinį melo fabriką kur nors Kambodžoje ar Kenijoje. Kas vyksta analogiškuose melo cechuose Lietuvoje, galime tik numanyti.

Nepaisant nacionalinių ir tarptautinių reidų, kol kas kova su skaitmeniniu sukčiavimu panašėja į norą jūrą išsemti rėčiu. Išsiaiškinus vieną schemą, sukčiai sukuria tris naujas. Pavogti pinigai akimirksniu keliauja per dešimtis sąskaitų ir šalių. Kol teisėsauga gauna leidimus stebėti šiuos srautus, pinigai jau seniai išnykę juodosiose skylėse.

„Sąžiningai sakant, pralaimime kovą su internetiniais sukčiais“, – neseniai pripažino ir Lietuvos policijos generalinis komisaras, kartu su kelių šalies institucijų atstovais prezidentūroje pasirašęs memorandumą dėl kovos su sukčiavimu. Kaip ir kiekviena nauja iniciatyva, ji suteikia vilties. Nes, atrodo, juodųjų pinigų skylių vien skaitmeninio raštingumo pamokėlėmis ir virtualiosiomis skrajutėmis feisbuke neužkimši.