KO LIETUVAI TRŪKSTA IKI ŠVEICARIJOS?

Lygindami sovietinius laikus ir šiandieną galime pelnytai didžiuotis savo pasiekimais, tačiau lietuvis visada nori dar geriau. Retas kuris iš mūsų bent retkarčiais nepasvajoja apie gyvenimą užsienyje ir išsvajotų šalių viršūnėje deramai vieną iš aukščiausių vietų užima Šveicarija.

Šveicarijos ekonomika yra viena stipriausių pasaulyje. Šalį sudaro 26 kantonai, kurie yra suskirstyti net į 2 889 savivaldybes. Valstybės biudžeto išlaidos ir pajamos subalansuotos ir sudaro apie 200 mlrd. JAV dolerių. Biudžeto deficitas paprastai neviršija 1 proc. bendrojo vidaus produkto. Taigi, nepaisant stipraus valstybės ekonominio potencialo, šalis neišlaidauja ir gyvena pagal savo finansines galimybes.

Tad ko mums trūksta, kad galėtume gyventi kaip šveicarai? Ką turėtume keisti kiekvieno ir kartu visų mūsų bendrame gyvenime?

Šveicarija yra decentralizuota ir ne tik de jure, bet ir de facto. Demokratija yra realiai išskaidyta ir valdžia paskirstyta iki mažiausių bendruomenių. Tai leidžia maksimaliai išeliminuoti klaidų ir korupcijos galimybes. Negi vogsi iš savo bendruomenės? O kaip pažiūrės kaimynai, jeigu terši šalia tekantį upelį? Ir, priešingai – jeigu sprendimas priimamas kažkur toli sostinėje, tai parašą dedančiam ministrui gal nelabai ir skauda, kad kažkas čia, kaime, dvokia. Kitas dalykas, kad Šveicarija nedidelė, bet vis tiek padalyta į aiškias geografines dalis – kantonus, kurių ribos dažnai nulemtos kalnų.

Kitas dalykas – tai tarpusavio pasitikėjimas. Bendruomenė yra vienas kitą gerai pažįstančių žmonių grupė.

Kitas dalykas – tai tarpusavio pasitikėjimas. Bendruomenė yra vienas kitą gerai pažįstančių žmonių grupė. Ir visiškai nesvarbu, kad vieni senesni, kiti jaunesni. Vienur daugiau moterų, kitur vyrų. Visi mes turime bendrus tikslus – kiekvienas norime gyventi gražiai ir laimingai. Žinoma, pasitikėjimas vieni kitais kyla iš pirmojo – decentralizuoto valdymo, kai mes pasitikime sau lygiais, nes jie pasitiki mūsų priimamais sprendimais. Ir tada vieną kartą nusileisiu aš, o kitą – mano kaimynė.

Šveicarija jau šimtus metų yra nuspėjama. Tačiau ramiai gyventi šveicarams nėra duotybė. Atvirkščiai, tai reiškia, kad kiekvienas iš jų prisiima labai aiškią savo dalį šalies saugumui užtikrinti – ir, beje, visi kartu. Todėl šveicarai yra atsakingi kiekvienas už save ir kartu bendrai – už savo šalį. Nėra kažko aukštai nepasiekiamo, kas tėviškai rūpintųsi ar leistų daryti klaidas. Nepasiruošei, neapgynei savo kaimo, savo trobos – tavo klaida, nebent pagalbos ranką išties kaimynas, tačiau tam nėra jokios garantijos.

Kaip ir saugumas, taip ir bet kuri kita sritis – ar tai būtų vandentiekis, ar keliai, ar mokyklos, ar bet kuri kita visai bendruomenei svarbi gyvenimo sritis. Visas užgyventas gėris yra ilgo nuoseklaus bendro darbo rezultatas. Žinoma, aiškiai suvokiama, kur baigiasi bendras ir nuosavas, tačiau bendro gėrio svarba nuo to nė kiek nesumažėja. Iš to kyla įdomus paradoksas – šveicarai labai rezervuotai skolinasi į neapibrėžtą ateitį. Įprasta, kad kol negali aiškiai žinoti, kad kažką gali sau leisti – to tiesiog nesiimi. Ar tai būtų nauji naikintuvai oro erdvės apsaugai, ar nauji žieminiai batai.

Šveicarijos verslo sėkmė kyla iš šių anksčiau minėtų savybių – iš pasitikėjimo. Ar tai būtų farmacija, ar maisto papildai, ar finansinės paslaugos, ar didelio tikslumo įrankiai (kad ir laikrodžiai) – visa remiasi aukščiausiais kokybės standartais ir ilgamete patirtimi, dažnai perduodama iš kartos į kartą.

Visos šios savybės rodo kelią ir Lietuvai. Mes turime stengtis kuo daugiau sprendimų atiduoti vidurinei piliečių klasei – jų racionalus tradicijų laikymasis garantuoja, kad skubūs radikalūs sprendimai nebus daromi, o bus siekiama stabilios ir ilgalaikės naudos. Už save atsakingas pilietis nesitiki stebuklų – jis žino, kad sėkmę gali pagauti tik nuosekliai ir sąžiningai dirbdamas. Tai toks ir sėkmingos Lietuvos ateities receptas.