Ukrainą sukrėtė virtinė skandalų. Skubotai mestelėtas žodis aptemdė dabar jau buvusio prezidentūros neetatinio patarėjo Oleksejaus Arestovičiaus karjerą. Abejonė, kad į daugiabutį Dnipre galėjo pataikyti Ukrainos priešraketinės gynybos raketa, tapo ta malka, iš kurios Kremliaus troliai, o ir oficialūs atstovai, ir visi asmeniniai O. Arestovičiaus nemylėtojai Ukrainoje pasismagindami priskaldė vežimą. Nespėjo nurimti aistros, kai Volodymyro Zelenskio užnugaryje pradėjo sproginėti naujos informacinės minos.

Kitapus Atlanto pasirodė publikacija apie mįslingo bankininko Deniso Kirejevo, pavasarį dalyvavusio Maskvos ir Kyjivo pasiuntinių pokalbiuose, dar mįslingesnę žūtį. Spėlioti, kas, kaip sakoma, „pametė slaptus dokumentus, kuriuos metro rado „The Wall Street Journal“ žurnalistai“, nėra prasmės. Tačiau Ukrainos pareigūnų reakcija negali nekelti nuostabos. Užuot ramiai atsiriboję nuo komentarų, esą saugumo tarnybų veikla nekomentuotina, nes vyksta tyrimas, o ir apskritai – karo metas, jie apie incidentą papasakojo pakankamai atvirai, net pripažino Ukrainos vidaus ir karinės žvalgyboms pristigus koordinacijos. Šis atvirumas ir netrukus sekęs abiejų saugumo struktūrų vadovų susitikimas su bendra nuotrauka sumažino skandalo laipsnį ir dar kartą įrodė Ukrainos vadovybės už komunikaciją atsakingos komandos profesionalumą.

Tačiau istorija su D. Kirejevu – anaiptol ne vienintelis nemalonumas, su kuriuo A. Zelenskio komandai pastarosiomis dienomis tenka susidurti. Dar yra regioninės plėtros viceministras, sulaikytas imantis penkiaženklį (skaičiuojant doleriais) kyšį, esama keistos Gynybos ministerijos viešųjų pirkimų istorijos – nors jos autoriai, atrodo, neišvengė elementarių aritmetikos klaidų, už logistiką atsakingas viceministras atsisveikino su savo pareigomis. Įtarimai sukčiavimu pareikšti ką tik atleistam Odesos apskrities karinės administracijos vadovo pavaduotojui. Prezidentūrą paliko šįkart jau etatinis aukštas pareigas užėmęs Prezidento kanceliarijos darbuotojas, supainiojęs viešą ir asmeninį turtą. Vos per kelias dienas dėl korupcijos atsistatydino arba buvo atleisti penki regionų gubernatoriai ir keturi ministrų pavaduotojai.

Naujienų srautas mirga nuo žinių apie vykdomus tyrimus, sulaikomus nusikalstamą veikla net ir karo metu užsiėmusius savivaldos, verslo, teismų, pasienio apsaugos sistemos asmenis.

Visus šiuos skandalus būtų galima traktuoti kaip bjaurias dėmes, gadinančias romantizuoto agresoriui besipriešinančio ukrainiečio įvaizdį. Gal teisūs tie, kurie dar pavasarį abejojo, kad iš Vakarų gauta ginkluotė atsidurs ne fronte, bet juodojoje rinkoje? Būtent tokios interpretacijos ir tikėtųsi hibridinio karo koncepcijos autoriumi laikomas Valerijus Gerasimovas, neseniai paskirtas Rusijos karinės operacijos Ukrainoje vadovu.

Kariauti ne tik metalu ir patrankų mėsa, bet ir informacinėmis psichologinėmis diversijomis; eskaluojant menkiausią nesutarimą, kuris be išorinių dirgiklių laisvoje visuomenėje išsisprendžia pats, kaip užgyja žaizdos sveiko žmogaus kūne. Nutekinant pikantiškos informacijos tada, kai užsienio žiniasklaida – it šiuo metu Rytų fronte įklimpusi rusų kariuomenė – priėjo operatyvinį akligatvį: tarsi ir reikia kalbėti apie Ukrainą, bet mūšių kronika auditorijai jau kelia žiovulį. Sėjant abejonių tiek tarp pačių ukrainiečių („mes kovojame, o valdžia lobsta!“), tiek tarp jų partnerių Vakaruose („karas karu, bet gal ne atsitiktinai „Transparency International“ korupcijos indekse Ukraina yra 122 iš 180? Gal tokia valstybė apskritai nenusipelnė mūsų rinkėjų pinigų?). O kur dar įvairios publikacijos apie tariamus V. Zelenskio turtus lengvatinio apmokestinimo zonose, sukančios naują ratą kitakalbiuose leidiniuose.

Tačiau kiekviena ši skandalinga istorija pirmiausia yra ne lėtine korupcija sergančios, bet sveikstančios visuomenės simptomas.

Nuolaidų valstybei nesuteikiama, net jei ji kovoja dėl savo fizinio išgyvenimo.

Žiniasklaida sudaromos sąlygos apie tai kalbėti, valdžios pareigūnų atvirumas reaguojant į viešinamus faktus, kuriam ryžtųsi anaiptol ne kiekvienos Vakarų valstybės politikai, skubiai priimamos teisinės priemonės, nebijant sukelti politinių oponentų nepasitenkinimo, – tai chirurginės intervencijos šalinant korupcijos židinius, kuriems rastis ir plisti per tris dešimtmečius iš tiesų buvo susidariusios palankios sąlygos.

Daugiau ar mažiau antikorupcinį atspalvį turi net penkios iš septynių Europos Komisijos rekomendacijų, kurias įgyvendinti Ukraina privalės, norėdama įstoti į ES. Nuolaidų valstybei nesuteikiama, net jei ji kovoja dėl savo fizinio išgyvenimo. Todėl, akylai stebima užsienio ekspertų, Ukraina skuba reformuoti teisinę sistemą, pagaliau paskirtas antikorupcinės prokuratūros vadovas, artimiausiu metu bus paskelbtas konkurso į Ukrainos nacionalinio antikorupcinio biuro vadovus rezultatai.

Nuveikti V. Zelenskio komandai dar reikia daug. Tačiau jei savas Augėjo arklides išmėžėme mes, nors 1999 m., kai jau ketverius metus vykdydami analogiškas ES rekomendacijas minėtame „Amnesty International“ reitinge buvome 50-oje vietoje iš 99, o šiandien esame net 34 iš 180, kodėl to pakartoti nepajėgtų Ukraina?

Jei kam ir derėtų susirūpinti dėl įsišaknijusios korupcijos, tai tiems Vakarų politikams, kurie mainais už rusišką svetingumą, milijonines aukas ir pareigas Rusijos valstybinio verslo struktūrose sudarė idealias sąlygas Kremliui užpulti Ukrainą.

Korupcijos suvokimo lentelėse jų šalys pavyzdinėse vietose. Tačiau be tam tikru metu valdžioje buvusių politikų aklumo reaguojant į Rusijos agresiją prieš Sakartvelą ir į Krymo aneksiją, be didžiausių Europos ekonomikų savanoriškos energetinės priklausomybės nuo Rusijos ir korumpuoto palankumo vykdant „Nord Stream 2“ projektą, be Berlyno ir Vašingtono trumparegystės, vertinant Ukrainą geopolitiniame kontekste, Kremlius vargiai būtų drįsęs pradėti kruviną avantiūrą.