KUR MŪSŲ LAIŠKAI?

Paštininkas. Beprasmis žodis. Beveik išnykusi profesija. Betgi dar ne taip seniai (tik prieš kelis dešimtmečius) visame pasaulyje skambėjo tokia miela švedų grupės „Secret Service“ dainelė apie paštininką („Ten O'Clock Postman“), kurio niekaip negalintis sulaukti vyrukas kramtė nagus, ir vis kartojo „Paštininke, atnešk man jos laišką“. Lygiai tą patį dabar priversti kartoti kai kurie pensininkai Lietuvoje: paštininke, atnešk man jos laišką.

Tik vyrukas Švedijoje kramtė nagus nesulaukdamas mylimosios laiško, o senjorai Lietuvoje nagus graužia maldaudami atnešti – o, vargeli – Mokesčių inspekcijos laišką, kuriame turėtų būti informacija, koks yra jiems priskaičiuotas žemės mokestis. Laukia, nekantrauja, žvalgosi pro langą, bet veltui. Tada kai kurie skambina į redakciją ir klausia: gal galite išsiaiškinti, kur mano laiškas? Nes kaip atsiskaitysime už žemės mokestį, nežinodami, kiek reikia sumokėti? Paskirs baudą, o mes norime išlaikyti orumą – nenorime būti kam nors skolingi.

Popierinių laiškų laukiantys žmonės (dažniausiai ribotai besinaudojantys internetu ir taip elgtis turintys absoliučią ir neginčijamą teisę) turbūt neinformuoti, kad paštininkai arba laiškininkai pasidarė visiškai nebereikalingi valstybinei bendrovei „Lietuvos paštas“. Šis monopolistas neseniai paskelbė, kad atleis 400 laiškininkų.

Ir šis monopolistas nuolat kartoja – popieriniai laiškai yra atgyvena (kai nuosekliai atleidinėji laiškininkus, kitaip ir būti negali).

Ir šis monopolistas nuolat kartoja – popieriniai laiškai yra atgyvena (kai nuosekliai atleidinėji laiškininkus, kitaip ir būti negali). Tačiau popierinių laiškų menkinimas tėra eilinis akių dūmimas ir naujų technologijų daromas spaudimas. Mat teismai, antstoliai, kai kurios valdiškos įstaigos net labai mėgsta popierinius laiškus. Šaudo jais kaip iš kulkosvaidžio ir, jei nesumokėsi kokio nors mokesčio, prišaudys pilną pašto dėžutę, paskandins juose iki ausų ir dar pats už popierių turėsi susimokėti. Todėl nesąžininga skleisti nuomonę, neva laiškai yra atgyvena, ir neva stebėtis, kad dalis žmonių ištikimai tebelaukia paštininko.