MŪSŲ MIESTAI NEPRITAIKYTI VAIKAMS

Šiek tiek daugiau nei prieš mėnesį „Economist Intelligence Unit (EIU)“ paskelbė 2023 m. pasaulio miestų, kuriuose geriausia gyventi, reitingą. Jame pirmą vietą užėmė Austrijos sostinė Viena. Nepaisant į tyrimą įtrauktų įvairių vertinimo kriterijų, miestų tinkamumas gyventi vertinamas vienašališkai – per suaugusio asmens prizmę. Kauno technologijos universiteto (KTU) doktorantė, architektė Eglė Januškienė sako, kad istoriškai miestai buvo projektuoti pagal suaugusio vyro poreikius, todėl vaikams jie nepritaikyti.

Matavimo vienetai

„Senovės laikų matavimo vienetai buvo susiję su žmogaus kūnu: colis, uolektis ir pan. Juk ir Leonardo da Vinci „Vitruvijaus žmogus“, nupieštas 1490 m., vaizdavo vyrą, rodantį devynis istorinius matavimo vienetus“, – pasakoja KTU Statybos ir architektūros fakultete (SAF) doktorantūrą studijuojanti E. Januškienė.

Atsižvelgdamas į vyriausybės siekį standartizuoti statybos procesus ir įkvėptas būtent šio piešinio, prancūzų architektas Le Corbusier 1943 m. sukūrė matavimo sistemą, pagrįstą suaugusio vyro matmenimis, kuris buvo vaizduojamas 1,83 m ūgio ir 2,262 m aukščio su pakelta ranka.

„Remiantis šia sistema buvo projektuojami pastatai, o pats Le Corbusier šią sistemą apibūdino kaip „harmoningų išmatavimų diapazoną, atitinkantį žmogaus mastą, universaliai pritaikomą architektūrai“. Tad ir miestų ergonomikos sprendimai buvo grįsti suaugusio vyro matmenimis. Anot danų architekto ir urbanisto Jano Gehlo, nors miesto kokybė yra siejama su čia matomais vaikais, jį projektuojant į vaikų mastelį ir ergonomiką dažniausiai neatsižvelgiama“, – sako doktorantė.

Tyko pavojai

E. Januškienė, moksliniame darbe tyrinėjanti demografinių ir sociokultūrinių veiksnių poveikį vaikų kraštovaizdžio suvokimui ir vertinimui, teigia, kad kraštovaizdžio sąvoka yra plati ir apima ne tik mus supančią gamtą.

Dažnam visuomenės nariui artimiausias kraštovaizdis – miesto, tačiau apie jo pavojus kalbama vis garsiau. 2016 m. atliktos UNICEF apklausos, kurioje dalyvavo 35 tūkst. vaikų iš 65 šalių, duomenimis, 25 proc. vaikų nesijaučia saugūs savo mieste, o daugiau nei 40 proc. – nesijaučia saugūs viešajame transporte ir vaikštinėdami už savo kaimynystės ribų.

Didelė oro tarša, triukšmas, intensyvus užstatymas pastatais, aplinkos temperatūros įtaka yra siejami su vaikų kvėpavimo ligomis, psichologinėmis problemomis – nesugebėjimu susikaupti, padidėjusiu streso lygiu, susilpnėjusiomis pažinimo funkcijomis. Visa tai trukdo sveikiems vaiko asmenybės, suvokimo ar įvairiems gebėjimams formuotis.

„Atlikta nemažai tyrimų, kaip vaikai, gyvenantys kaimo ar miesto aplinkoje, suvokia savo gyvenamąją vietovę, ją vertina, kokių galimybių turi tą aplinką patirti, ypač savarankiškai. Skirtumas išties didžiulis. Urbanizacija keičia vaikų suvokimą, čia jų suvokiamos erdvės mažėja, atsiranda ribos, o nuolatinis triukšmas, miestų tarša, sąlygų blogėjimas vaikams jau tampa įprastu reiškiniu. Taip pat intensyvus eismas, nusikalstamumas kelia baimę, nekuria saugaus miesto ir vaikas negali būti toks savarankiškas, koks galėtų būti ar būdavo“, – sako doktorantė.

Ugdyti savarankiškumą

Daugelis psichologų sutinka, kad vaikystėje išugdytas savarankiškumas skatina atsakingumą, gebėjimą prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkos sąlygų, todėl yra ypač svarbus tolesniuose vaiko formavimosi etapuose. Nors vaikų savarankiškumui didžiausią įtaką daro tėvai, kuo aplinka yra saugesnė, tuo lengviau tėvai gali vaikui suteikti laisvę, pavyzdžiui, vienam nueiti iki mokyklos, parko, išeiti pasivaikščioti gatvėje.

Nors miesto kokybė yra siejama su čia matomais vaikais, jį projektuojant į vaikų mastelį ir ergonomiką dažniausiai neatsižvelgiama.

„Tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, 1919 m. aštuonerių metų vaikas turėjo galimybę savarankiškai judėti beveik 10 km atstumu, 2007 m. šis atstumas sumažėjo iki 300 m! Tad dabar to paties amžiaus vaikas miesto aplinkoje savarankiškai gali nueiti tik iki savo gatvės pabaigos, o gal net ir mažiau“, – teigia architektė.

Anot doktorantės, kaimo aplinkoje vaikai savarankiškesni. Tačiau sėkmingą savarankiškumo ugdymą sunkinančios sąlygos – ne vienintelis miesto kraštovaizdžio trūkumas.

„Vaikai aplinką, kraštovaizdį ar jo elementus patiria ir suvokia naudodamiesi kūno pojūčiais. Stebint aplinką, regos sistema veikia kartu su motorika, jos tarpusavyje yra susijusios – veikiant šioms sistemoms, dėl vykstančių suvokimo procesų, mūsų smegenys gautą informaciją konvertuoja ir sukuria unikalias pažinimo schemas, vadinamas kognityviniais žemėlapiais“, – sako doktorantė.

Būtent šie žemėlapiai padeda mums lengviau orientuotis erdvėje, atrasti kelią iki reikiamos vietos. Tačiau dėl besikeičiančių gyvenimo sąlygų, sociokultūrinių veiksnių, nesaugios miesto aplinkos, vaikai dabar daug laiko praleidžia uždarose patalpose, o į mokyklą dažniausiai važiuoja automobiliu.

„Kai kuriems vaikams suvokiama erdvė sumažėjo iki kambario dydžio – aplinką jie stebi pro langą, be judėjimo galimybių. Tai turi įtakos ir kognityviniams žemėlapiams formuotis: fizinis sąlytis su miestu, judėjimas regint aplinką tampa patirtimi, kurią vaikas perkelia į kognityvines schemas, tačiau keliaujant automobiliu į mokyklą silpnėja vaikų pažintinės funkcijos“, – teigia E. Januškienė.

Norint suprasti, ko dabartinėje aplinkoje trūksta, E. Januškienė skatina vaikus ir jų tėvus įsitraukti į miesto, pastatų planavimą ir projektavimą – būtina įvertinti, kaip vaikai suvokia ir vertina juos supantį kraštovaizdį, architektūrą, suprasti vaikų poreikius.