Priešlaikiniai rinkimai Armėnijoje tapo puikia iliustracija kaip kinta ne tik laikai ir papročiai, bet ir visuomenės prioritetai. Vargu ar prieš metus kitus kas galėjo manyti, kad šioje šalyje gali būti svarbesnių klausimų nei teritorinis ginčas dėl Kalnų Karabacho.

Tačiau pasaulį jau ne iš sovietinės Centrinės televizijos kelionių laidų pažinusiai kartai civilizuotas sambūvis, skaidrumas, žmonių gerovė pasirodė esančios svarbesnės temos nei SSRS nostalgikų kurstomi pseudogeopolitiniai klausimai.

Pasaulį jau ne iš sovietinės Centrinės televizijos kelionių laidų pažinusiai kartai skaidrumas, žmonių gerovė pasirodė esančios svarbesnės temos, nei SSRS nostalgikų kurstomi pseudogeopolitiniai klausimai.

Premjero Nikolajaus Pašiniano partija pirmoji kirto parlamento rinkimų maratono finišo liniją, beviltiškai toli palikusi prorusiškojo buvusio prezidento Roberto Kočariano bloką. Po pernykščių įvykių, kai savanoriai veržėsi apginti Kalnų Karabachą, o galiausiai ilgus nesantaikos dešimtmečius su kaimyniniu Azerbaidžanu kursčiusi žemė buvo padalyta, N.Pašiniano pralaimėjimas atrodė neišvengiamas. Paliaubas žeminančiomis vadinusių armėnų balsų gviešėsi rekordinis skaičius politinių junginių – dauguma prorusiškų. Vis dėlto balsavimo dieną armėnai mąstė pragmatiškai ir geriau, nei kokios užsakytos įvaizdžio kampanijos parodė esantys šiuolaikiška tauta, kuri nesilaiko įsikibusi praeities baubų, bet žvelgia į ateitį, kuri nori orientuotis į laisvąjį pasaulį, o ne sapnuoti tariamai saugų tariamai draugiškos Rusijos glėbį. Maža to, visuomenė, 2018 m. patikėjusi žurnalistu, kovojusiu su senuoju postsovietiniu politiniu elitu, atvedusi jį iš gatvės į didžiąją politiką, pademonstravo savo nuoseklumą tuo apstulbindama skeptikus, netikinčius iš apačios inicijuojamų permainų perspektyvomis.

Ne mitologizuotoje kovoje už kažkieno primetamą ideologiją ar teritorijas, bet sukuriant sau, savo vaikams patogų gyvenimą įprasminama būtis, pasiryžimas vykdyti reformas, įveikti ne tariamus priešus, bet korupciją, – taip nori gyventi jau ne vien Ukraina, Sakartvelas, neseniai vakarietišku keliu pasukusi Moldova, į partizaninį protestą nugrimzdusi Baltarusija, represijomis nutildyta Rusija, bet ir Armėnija. Akivaizdu, kad mentaliteto virsmas europinėje buvusios SSRS dalyje jau yra nebe siekiamybė, bet įvykęs faktas.