NEPASILAIDOJANTYS

Sausio 18-ąją studija “Paramount Pictures" pirmoji kino pasaulyje pranešė, kad filmas "Volstryto vilkas" (Lietuvoje bus rodomas nuo vasario 7 d.) yra pirmasis, platinamas tik skaitmeninėmis kopijomis.

Sausio 18-ąją studija “Paramount Pictures" pirmoji kino pasaulyje pranešė, kad filmas "Volstryto vilkas" (Lietuvoje bus rodomas nuo vasario 7 d.) yra pirmasis, platinamas tik skaitmeninėmis kopijomis. Šią žinią galima pranešti ir kitaip – antras pagal naujumą studijos filmas "Žinių vedėjas 2: legenda tęsiasi" buvo paskutinis, kurio pagaminta ir 35 mm kino juostų kopijų, bet šitaip suorganizuotas pranešimas netaptų sklaidos verta naujiena, nes tą filmą parodė praėjusių metų pabaigoje.

Be abejo, tai logiškas žingsnis. Juostinių kino teatrų lieka vis mažiau, JAV tokių teliko 9 proc., juostinės kopijos gamyba kainuoja 2000 dolerių, skaitmeninės – 60 ir dar galima 3D efektą, su brangesniais bilietais, įtaisyti. Aš, perskaitęs straipsnį, net šiek tiek nustebau – buvau įsitikinęs, kad juostinius filmus jau seniai rodo tik galerijose ar sinemafilų kino teatruose. Atmetus savo paties nuostabą, kitas būsimas reakcijas galiu nupasakoti tiksliai. Kai (ilgai netruks) apie identiškus sprendimus praneš – nors turbūt to nedarys, nes tik pirmieji išgirstami – kitos studijos, pradės triukšmauti išrankiausi žiūrovai. Jie papasakos apie ypatingą juostinių kinų šilumą, aparato traškėjimo kontekstą, vaizdo ir garso gilumą... Nors ne, garso gilumas yra apie vinilines plokšteles. Tokia bus labiausiai matoma ir girdima reakcija. Bet nemenkas sujudimas vyks ir kitur – išlikusių juostų gamybos, ryškinimo laboratorijų savininkai trins rankas ir skaičiuos būsimas pajamas, kino projektorių savininkai prie savo aparatūros kainos prirašys papildomą nulį, vienoje ar kitoje prestižinėje technikos kolegijoje atsiras kino mechaniko specialybė – visi tie žmonės puikiai žino, kad viešai numarintą reiškinį nedelsiant prikelia vis didėjančios hobistų minios.

Daiktus ir reiškinius laidoja ir prikelia beveik kasdien. Tarkim, analoginė fotografija. Ją pradėjo laidoti apie 2000-uosius ir maždaug tuo pačiu metu baigė tai daryti, nes, iš pradžių pižoniški, o vėliau – ir paprasti mėgėjai atrado lomografiją, dar vėliau – pinholinius nuotraukų kūrimo būdus, o dabartiniai tiesiog traukia savo tėvų ar senelių "Fedus" su "Zenitais", kuriuose kartais vis dar yra įsukta nebaigta fotografuoti juosta, pribaigia ją, išryškina ir džiugiai nustebę pamato, kad niekas nesikeičia. Tėvų paskutinis kadras buvo šeimos nuotrauka Palangoje, pirmieji vaikų ar anūkų kadrai – šeimos nuotrauka Nidoje.

Arba – pneumatinis paštas. Komunikacijos priemonė, išrasta XIX a. pabaigoje. Ją vartotojai palaidojo turbūt po Antrojo pasaulinio karo. O šiandien šis paštas puikiai gyvuoja ligoninėse – nes tai patogiausias būdas skirstyti vaistus.

Priminsiu kardinalesnį produkto laidojimo pavyzdį. Atrodytų, kad papiruso, kaip kanceliarinės prekės, apogėjus buvo prieš 6–7 tūkst. metų, senovės Egipto karalysčių laikais. Ir tai – neteisinga nuomonė. Istorikai teigia, kad senovės Egipte gyveno nuo 1 mln. iki 2 mln. žmonių, iš kurių apie 7 proc. buvo raštingi ir savo rašto darbams naudojo papirusą – taigi, tokių buvo apie 150 tūkst. Šiandien įvairiuose kaligrafijos ir kitokių hobistų kursuose papirusą gamina ir ant jo rašo apie 200 tūkst. žmonių. Faktiškai, galima kalbėti apie papiruso klestėjimą, jo aukso amžių.

Verta į nemirštančiųjų sąrašą įtraukti ir tokį, atrodytų, beviltišką daiktą kaip kompaktinės magnetofonų kasetės. Jas prisimenu ypač ryškiai, nes tai vienas iš kelių daiktų, atsiradęs ir išnykęs man pačiam dalyvaujant procese. Kaip ir juostinių filmų atveju, galvojau, kad kasetiniai albumai išnyko amžiams. Ne, jie vis tebeleidžiami. Žinoma, dėl savo specifinio skambesio naujieji kasetiniai albumai neskamba kiekviename automobilyje. Juos dažniausiai leidžia metalo muziką (retesnių žanro atmainų atstovai) grojančios grupės. Daro tai ir dėl pižonizmo, ir dėl taupumo: kasetėse įrašyti albumai tapo sunkiausiai perkeliami į internetą muzikos nešikliai.

Aš greitosiomis, ilgai nekankindamas paieškos sistemų, neprisiminiau nė vieno civilizacijos pasiekimo, kuris didesniu ar mažesniu mastu nebūtų naudojamas šiandien. Burlaiviai? Pilnos jūros. Arklių kinkinių lenktynės? Net užsienio nereikia, viskas vyksta šalia, ant Sartų ežero. Skydai? Pažiūrėkit reportažus iš Maidano Kijeve. Polaroidinės nuotraukos? Kapitalistai fabriką uždarė, lobistai susimeta ir jį nuperka. Dabar padaryti akyse išryškėjančią nuotrauką, tokią pačią kaip senovėje, gali bet kuris bet kurios turtingesnės šalies gyventojas.

Net anksčiausiai atsiradęs civilizacijos veiksmas – piešimas ant būsto sienų – tebėra aktualus. Niekas nedingsta.

Taip galvojau, kol nepažiūrėjau į savo kompiuterio ekraną, kurio tolimiausiame kampe jau kelias savaites kabo nelaimingas, pustuštis "Wordo" lapas. Aš turiu parašyti recenziją apie šviežiai išleistą Lietuvos kultūros veikėjo biografiją. Ją sudaro trys dalys – veikėjo parašyti ir gauti laiškai, biografijos autoriaus išvados ir svarstymai, padaryti remiantis tais laiškais, bei asmeninės herojaus nuotraukos. Ir supratau, kad radau objektą, kuris ateityje tikrai prapuls. Tarkim, po keliolikos metų mirs žmogus, vertas biografijos. Matant šiandienes tendencijas, ateityje absoliučiai visas asmeninis gyvenimas bus saugomas skaitmeniniuose debesyse. Nėra žmogaus ir – dingsta jo slaptažodžiai, nebeatnaujinamos saugyklos užsidaro, išnyksta susirašinėjimai, ištrinamos nuotraukos ir filmai, kompiuteriai (arba kažkas į juos panašaus) bus atiduoti anūkams, panaikinami socialinių tinklų profiliai su visais įrašais. Ateities biografijų rašytojas rauna plaukus – gyvenimo istorijai jis turi tik oficialiąją herojaus istoriją. O kaip parašyti biografiją be asmeninio štricho, privačių detalių, kaip konstruoti istoriją, kurioje nėra pikto laiško geriausiam draugui? Niekaip. Biografijų rašytojas jų neberašo. Na, gal papildo įrašą "Vikipedijoje".

Nebent ir tuomet suveiks daiktų ir reiškinių nepasilaidojimo dėsnis. Kaip jis suveiks, nežinau.