NOSTALGIJA GELEŽINEI UŽDANGAI

Šiandien ir vėl sunku atsispirti jausmui, kad kur nors Paryžiuje ar Romoje labai norima atsukti laiką atgal ir sugrįžti į kokius 1987-uosius. Kai Šaltasis karas virto šaltuoju pavasariu, žvaigždžių karų planai nuo Gorbio šypsenos tirpo it varvekliai, kai Vakarų verslui švietėsi galimybės postsovietinėse rinkose realizuoti antrarūšę produkciją, o eiliniams piliečiams – pigiai pakeliauti, parsivežti sovietinę karišką kepurę, vergiško nuolankumo žmoną ar bent matriošką.

Trumpas idilės periodas baigėsi vos vandenį pradėjo drumsti lietuviai, su savuoju Atgimimu sugriovę SSRS ir taip sujaukę į Vakarus nuo geležinės uždangos klestėjusių šalių ramybę. Ar ne to paties – kad visas Rytų Europos blokas būtų likęs ten, kur jam buvo numatyta Molotovo–Ribentropo pakte – slapta norėtų ir šių dienų miteranai bei koliai, prie pat geografinio Europos centro leidę suklestėti stalininei Aliaksandro Lukašenkos diktatūrai?

Nusikalstamas abejingumas – tik taip galima pavadinti mūsų partnerių delsimą skelbti griežtas ES sankcijas Minsko režimui ir nenorą padėti Baltarusijai virsti demokratine valstybe. Šiandien sukanka mėnuo, kai šioje šalyje vyksta masinės protesto akcijos. Tokios, kokių Vakarai veik galėtų pavydėti. Šimtatūkstantinės minios demonstruoja pabrėžtinai kultūringai – be deginamų automobilių, į teisėtvarkos pareigūnus lekiančių akmenų, be daužomų vitrinų. Dainuodami, megzdami ar kitaip demonstruodami neįtikėtiną kūrybiškumą, po eitynių net susirinkdami šiukšles. Daugiau kaip du dešimtmečius gyvendami stalinistinėje valstybėje baltarusiai virto disidentais, veikiau prašančiais, nei reikalaujančiais. Taip ir neišmokusiais streikuoti, apsiginti, bet gebančiais laisvai mąstyti. Nebelaukiančiais, kol prisikels A.Lukašenkos režimo nužudyti politikai, žurnalistai. Tačiau tikinčiais, kad pavyzdingieji Vakarai neleis jų šaliai galutinai pavirsti moderniu gulagu.

Nusikalstamas abejingumas – tik taip galima pavadinti mūsų Vakarų partnerių delsimą skelbti griežtas sankcijas Minsko režimui.

Jei represijos prieš taikius piliečius ar vėl dienos vidury dingstantys režimo oponentai nėra pakankami argumentai, kad A.Lukašenka būtų įtraukiamas į ES sankcijų sąrašą, ko dar reikia, kad praregėtų demokratijos lyderiai? Ar tiesiog laukia, kada dar kartą nusileis geležinė uždanga, o sapnuoti rožinės demokratijos sapnų nebetrukdys sužvėrėjusių Minsko omonininkų veidai ir jų daužomų baltarusių problemos.