Kokių tik viauktelėjimų neišgirsi, kai kalba pasisuka apie didžiausią Lietuvos kurortą: „Ten ilsisi tik runkeliai ir idiotai“, „Alkoholikų lageris“, „Budulių suvažiavimas“. Paralelių kolekcionieriai rėžteli ir dar aitriau: „Palanga – debilų sostinė!“

Regis, šiame apibūdinimų ralyje mėgina veržtis į priekį ir kai kurie Vilniaus intelektualai, neseniai J.Basanavičiaus gatvę pakrikštiję ypač išmaniai – pagrindiniu kurorto traktu.

Tikrai, sakytume, šauni analogija su visiems smagiai nutuokiamu fiziologiniu veiksniu. Būna žmonių lyg tyčia.

Tačiau šiose didžiausio Lietuvos kurorto tepliojimo varžybose iš tiesų nėra nei laimėtojų, nei pralaimėjusiųjų, tiesiog pasireiškia esminis mužikiško šaipymosi pačių iš savęs instinktas, ir nieko daugiau. Svaičiojimai a la Turkijoje viskas pigiau ir viskas ten geriau, tėra ta migla, kurią jau daugybę metų gėrėdamiesi savo tariamomis galimybėmis pučiame vieni kitiems į akis. Juk visi žinome, kad tai paskutinė nesąmonė.

Kad ir kas kokią bjaurastį belietų, vis tiek ta Palanga vasaromis perpildyta, ir J.Basanavičiaus vardu pavadinta gatvė – visai ne virškinamasis traktas, o puiki vieta norintiems pasižmonėti. Jeigu jau čia taip blogai, kaip nuolat rauda mezginiais pasidabinęs lietuviškos skaistybės saugotojų specnazas, tai kodėl tada ten taip sausakimša?

O gal viskas tvarkoje toje Palangoje? Ir gal nereikia maivytis, vaidinant persisotinusius europiečius? Vis tiek į Saint Tropezą ar Majamį lietuviai nevažiuoja, nes tie elitariniai poilsio farvateriai su krištolo baseinais, ferariais ir jūriniais kateriais mums, kaip sakoma, ir per brangu, ir per toli. Net Lietuvos elitu save titulavusiai lizinginių pižonų gaujai visi tie rojaus sodai yra aptverti spygliuota viela.

Kaip sakė vienas mūsų verslininkas, važiuoti ten mersedesu – sarmata, o „Porsche Cayenne“ – pernelyg banalu. Taigi tokio išponėjimo mūsų vadinamosios aukštuomenės gyviai patys dar neregėjo ir greitai neregės, – realybė tokia, kad Lietuvai taip toli iki Majamio, kaip iki Marso ir Jupiterio kartu paėmus. Žodžiu, valgykite tuos savo cepelinus ir negąsdinkite žmonių vaidindami didžponius, nes, kaip sakė S.Šaltenis, vis tiek žagrės rankena iš kišenės kyšo.

Taigi pašiepti Palangą kaip tradicinę budulių rekreacijos zoną tikrai neverta, nes pro penkių žvaigždžių Saint Tropezo viešbučio langą mes visi atrodome horizonte nežinia kur skuodžiantys šernai.

Oponentai sakys: tai kad mūsų kurorte geriama.

Na, taip, geria žmonės. O ką, Vilniuje arba Druskininkuose visi galuojasi boržomiu? Gal sostinės bambukai, prisilupę absento su „Red Bulliu“, nedaužo sugėrovų fizionomijų, o naktimis nežviegia vos pastovintys dvikojai paršai?

Baikite juokus.

Taigi Palangoje regime tą pačią įprasto socialinio elgesio projekciją, tik ji čia labiau koncentruota, nes, ką ir besakytume, šis kurortas daugybę dešimtmečių yra neišvengiamos traukos objektas. O Lietuvoje tradicijos nemiršta taip, kaip joks rimtas balius negali išvengti „Ilgiausių metų, ilgiausių“.

Taigi ir Palanga gyvavo ir gyvuos kaip autentiška mūsų identiteto dalis ir tradicija, nežiūrint į tas kvailas pastangas vaizduoti ją kaip tvarto rekreacijos mechanizmą. Nesąmonė, viskas gerai toje Palangoje. Reikia tik važiuoti ten ir džiaugtis gyvenimu.