PAMINKLAS A. M. BRAZAUSKUI KAUNE?

Pradėsiu nuo senos žydų išminties: „Kai karštą saulėtą vasaros dieną mes geriame šaltą vandenį iš šulinio, visada mintyse padėkojame tam, kuris tą šulinį iškasė“. Ir tai praktiškas žydų tautos požiūris – nebus pagarbos, nebus ir tų, kurie tuos šulinius kasa.

Būtent tokie „paminklai“ žmonių atmintyje yra patys svarbiausi. Ir tokios pagarbos mums, lietuviams, reikia išmokti: įvertinti asmenis, kurie savo darbais nuveikė daug mūsų Lietuvai ar tiesiog bendruomenei. Kartu puikiai suprantant ir atskiriant reikšmingus darbus nuo pačio asmens, nes šventųjų, deja, nėra ir gyvenimas – sudėtingas pasirinkimų labirintas. 

Kauno miesto taryba pritarė pasiūlymui statyti paminklą Prezidentui A. M. Brazauskui, o meras Visvaldas Matijošaitis pakvietė miestiečius diskusijai.  Kilo, kas yra normalu tokiais atvejais, ne diskusija, o eilinis „susipjūdinimas“. Dėl pačio paminklo, dėl jo vietos, dėl nuopelnų, kas tampa jau šviesios atminties asmenybės viešu pažeminimu.

Ką galiu pasakyti – labai rizikingas sprendimas. Ir ne tik dėl to, kad A. M. Brazauskas mūsų amžininkas, bet ir dėl to, kad net meninė tokio paminklo išraiška visuomenėje kelia daug diskusijų – gražu / negražu, meniška / nemeniška ir pan. O didžiausia grėsmė, kad toks paminklas netaptų tiek įprastas akiai, kad žmonės pro jį eitų kaip pro eilinį miesto stulpą... Tokių paminklų Lietuvos miestuose turime ne vieną. Tikram įamžinimui reikia diskusijos ir idėjų, vieną jų noriu ir pasiūlyti.

A. M. Brazauskas – legendinė asmenybė, kurią tikrai verta įamžinti. Pirmiausia, kad jis buvo „blogas komunistas“, nes jam rūpėjo Lietuva ir, ačiū Dievui, kad tokių „blogų komunistų“ buvo daug, kurie susibūrė į Lietuvos persitvarkymo sąjūdį, atvedusį mus į nepriklausomybę,  į Europos Sąjungą ir NATO.

Tačiau mūsų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istoriją praktiškai lėmė dviejų asmenybių – A. M. Brazausko ir prof. Vytauto Landsbergio – tandemas, jų priešprieša ir ginčai, kompromisai ir politinės kovos. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti kitų iškilių Sąjūdžio asmenybių vaidmens, tačiau istorijoje dažnai taip būna, kai epochą suprantame per to meto lyderius. Ir čia neabejotinai turėjome dvi labai skirtingas asmenybes, tačiau einančias ta pačia kryptimi. Ir tai verta įamžinti.

Todėl siūlau kauniečiams padiskutuoti apie galimybę netradiciniu paminklu įamžinti tiek A. M. Brazausko, o kartu ir prof. V. Landsbergio pagrindinį gyvenimo darbą ir nuopelną – iškovotą šalies nepriklausomybę ir jos įtvirtinimą. 

Vakar Kauno mieste iškilmingai pradėta beveik pusės kilometro naujojo tilto statyba per Nemuną, šalia dviejų Lietuvos upių, Nemuno ir Neries santakos, su gražiu vaizdu į Kauno senamiestį. Kokie Lietuvos simboliai! Būtų labai simboliška kairiąją, nuo Nemuno pusės, tilto dalį pavadinti A. M. Brazausko vardu, o dešiniąją, nuo Neries pusės, – prof. V. Landsbergio vardu. Mūsų gabūs menininkai tikrai ras formų ir būdų, kaip tai pažymėti. Ir koks būtų simboliškas istorinis tiltas, per kurį kiekvieną dieną keliaujantys mintyse pagerbtų du Lietuvos ąžuolus. Dviejų krantų, dviejų skirtingų pasaulėžiūrų susijungimas dėl vieno tikslo – stiprios Lietuvos. Ir kaip to trūksta šių dienų Lietuvai.

Pasvarstykime.