O kiek neliko paprastų žmonių, kuriems dar per praėjusias Kalėdas artimieji linkėjo ilgų gyvenimo metų?

Kaip yra kažkada pastebėjęs aktorius V. Paukštė, ta panelė su dalgiu ant peties laiko veltui neleidžia.

Iš tiesų, iš kur čia tas juodas paūmėjimas? Socialinių tinklų sąvartyne vėl peršama: „Aha, pradeda matytis skiepų rezultatai.“

Na, durnumas, aišku, kaip kosmosas – amžinas ir beribis. Tačiau akivaizdu, kad jau keletą metų gyvuojame nesibaigiančių įtampų srautuose, kurie negali netraumuoti žmonių. Iš pradžių – pandemijos mantra „užsikrėsiu – neužsikrėsiu“, suvaržymų kliedesiai, mūšiai dėl kaukių, celofaninis gaivalas. Paskui – dar klaikesnis karas, galūnės prie laiptinių, galvų pjaustymai ir nauja mantra, politikos saviveiklininkams užtvėrus tranzitą: „užpuls – neužpuls“. Visa tai kaupiasi, nes žmonės išgyvena permanentinį stresą, nerimą, nuolatinę baimę, totalinį siaubą ir tylią vidinę destrukciją, galop tampančią juoda nebūtimi.