PASIKLYDĘ TARP PAREIGŲ

Pokštas ar saldainis? – taip Heloviną įsimylėję amerikiečiai šiandien užklups lankomų namų šeimininkus. Tiesa, pokštai šiurpoki. Giltinė, kraujas, sukryžiuoti kaukolė ir blauzdikaulis – tokie spalio 31-osios šventės atributai lietuviams nelabai prie širdies lipo. Net ir jos pavadinimo ilgai negalėjo adaptuoti – Šiurpnaktis, Helovynas, Helovinas? Kad ir kaip artimiau mūsų kalbai vadintume, išties artima ji netapo – toliau vaikų darželių, mokyklų ir jaunimo klubų neišsiveržė. Mat šiomis dienomis tautiečiai turi svarbesnės veiklos, nei skobti moliūgus ar kurti makabriškus kostiumus, – lanko artimųjų kapus.

Ir nors savas tradicijas derėtų gerai žinoti, daugelis nesivargina: Visi šventieji, Vėlinės, Ilgės – vadina viską Vėlinėmis ir džiaugiasi, gavę net du laisvadienius. Tiesa, šiemet kalendorius vieną pagrobė – lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų diena, sutapo su sekmadieniu. O ir lapkričio 2-ąją minimos Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) – pirmąkart nedarbo dienos inauguracija pandemijos sąlygomis ne itin nudžiugino. Jau buvo pasiruošę lėkti į kurortus, mirkti SPA, jau verslininkai trynė rankas – viešbučių ir sanatorijų užimtumas būsiąs kaip vasarą, tik va koronaviruso užsikrėtimo skaičiai pakirpo sparnus.

Pareigą aplankyti mirusiuosius jaučiantys lietuviai niekaip neišmoksta kitos pareigos – rinktis mažiau aplinką teršiančias alternatyvas ir saikingai puošti kapus.

Tačiau ne viskas šiemet bus kitaip. Norėtųsi, kad keistųsi kai kurie mūsų Vėlinių įpročiai, tačiau jie taip įsišakniję, kad nei išrausi, nei iškaposi. Jau nepavyktų iš atminties atkapstyti laikus, kai, norėdami ugnele sušildyti žemėje besiilsinčių artimųjų sielas, uždegdavome vieną žvakelę. Dabar jų nešame dėžėmis, kuo aukštesnių, kuo platesnių! Kapines tvarkančių įmonių darbuotojai bejėgiai – spalio ir lapkričio sandūroje išvežamų atliekų kiekis prilygsta išvežamam per visus metus, su parafinu ir vašku susimaišęs stiklas bei plastikas atsiduria ne specialiuose konteineriuose, bet ir tarp žaliųjų atliekų.

Pareigą aplankyti mirusiuosius jaučiantys lietuviai niekaip neišmoksta kitos pareigos – rinktis mažiau aplinką teršiančias alternatyvas ir saikingai puošti kapus. Ne veltui pasigirsta raginimų įvesti ekologinį mokestį už kapinių priežiūrą, kuris galbūt labiau už moralizavimus išmokytų tautiečius jausti ir pareigą Žemei.