Po kiek kalafiorai tautai? | Diena.lt

PO KIEK KALAFIORAI TAUTAI?

Pasipiktinę maisto produktų kainomis skirtingo išsilavinimo ir užsiėmimų tautiečiai ūmai susivienijo po kalafioro vėliava. Kodėl, matyt, galima paaiškinti ne tik pavasarinės avitaminozės sukeltai traukai šiai netikėtai išpopuliarėjusiai daržovei. Kaltas instinktas, kurį saviguodos tikslais mėgstame vadinti bendruomeniškumu, nors turėtume paprasčiausiu bandos jausmu. Tereikia iki visiems suprantamo simbolio supaprastintos idėjos – ir ūmai pamirštame gebėjimą mąstyti.

Paradoksas, tačiau dažniausiai bandos jausmas mus atveja pas prekybininkus. Tuos pačius, prieš kuriuos ir šįkart bandome žaisti revoliuciją. Joks užsienio investuotojas, Lietuvoje vykstantis pasaulinio lygio meno renginys ar mokslininkų pasiekimas neužvaldo labiau lietuvių širdžių ir protų nei kokio naujo prekybos centro atėjimas į mūsų rinką. Naujas prekės ženklas tampa mesiju, kuris vandenį verčia madingu gėrimu, kuris gali pakelti asmeninę ir šalies savivertę, išspręsti vaikų užimtumo ir sutuoktinių santykių problemas. Informacija apie tai, kada į Lietuvą ateis eilinis užsienyje populiarus prekybos ženklas, tampa neatsiejama paties įvairaus kalibro diskusijų tema, o patį ženklą it piligrimai įtraukiame į savąjį aplankyti privalomų vietų žemėlapį.

Kartais nemąstydami bandome imituoti eilinę revoliuciją, vienijamės į varškės valgytojus ar pasipiktinusius brangiu benzinu. Sukylame infantiliškai, su atviru protestu, todėl revoliucija baigiasi taip pat ūmai ir greitai kaip ir kyla, jokių permainų nei viešojoje erdvėje, nei galvose. Prisiminkime, kiek kartų skelbėme sukilimą prieš degalų brangimą, tačiau trumpai pamosuodavę kumščiais – daugiausiai virtualiai – vėl sulipdavome į miesto sąlygomis beprotiškai neracionalius džipus galingais varikliais.

Kalafiorų revoliucija nepavojinga – nei nacionaliniam saugumui, nei prekybos centrams. Pavojingiau tai, kad šia audra stiklinėje bando pasinaudoti politikai, kurie savo kalbomis apie galimybę reguliuoti kainas eilinį kartą įrodo, jog jų siekiamybė – būti ne mąstančiais tautos lyderiais, bet nemąstančios bandos vedliais.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS