R.CYTACKA, KIAULĖS IR STEREOTIPAI

J.Kobzonas, R.Cytacka, V.Putinas, separatistė, besidažanti blakstienas tušu, nukritusiu iš Malaizijos lėktuvo. Mergaitė, Rytų Ukrainoje besimatuojanti labdaros rūbelius. Tai vis praėjusios savaitės personažai.

Nuskardėjusi Jūros šventė, pragaištinga karščio banga, viesulas, Palangoje žalojęs poilsiautojus, kita banga, Jūrmaloje žalojusi smegenis tarybinės estrados reprodukcijomis, nerijos gaisras Kaliningrado pusėje, Rusijos laikraščio atsiprašymas "Nyderlandai, atleiskite mums". Ir pagaliau "ragai ir kanopos" daniškoms kiaulėms. Tai vis įvykiai ar reiškiniai, taip pat užderėję praėjusią savaitę.

Nors vasara, atostogos, tačiau gyvenimo riedulys – tarsi pasikinkęs pakalnę: skrieja pasišokinėdamas, visai nebėra kada dairytis ar nurimti. Pasaulis staiga tapo toks intensyvus, kad už nugaros pajauti ugnimi alsuojančią grėsmę. Gal net totalinį siaubą, apie kurį praneša tos mergaitės, Rytų Ukrainoje besimatuojančios labdaros rūbelius, akys. Jos tuščios, lyg išdegintos ir nudelbtos žemyn, tarsi nebenorinčios daugiau viso to matyti. Tos jos akys iš tiesų yra ne kas kita, o karo pranašės mums.

Tačiau pranašystės ir grėsmės kol kas čia nelabai kam rūpi. Mes siaubui neturime laiko – atrajojame savus stereotipus, kurie mums padeda užsimiršti visoje toje efemeriškų vertybių "toksikanoje".

Visuotinį atsainumą byloja ir metų apklausa: "Ar žinia, kad Lietuvoje aptiktas kiaulių maras, privers jus atsisakyti kiaulienos?" Geras klausimas visada lemia dar geresnius atsakymus. Net 68 proc. lietuvių teigė, kad tos mėsos tikrai nė už ką neatsisakys. Kiaulės mums kartais būna svarbesnės už patį gyvenimą, – kas yra maras prieš įpročius? Visos epidemijos baigiasi, stereotipai išlieka. O ir būtis be stereotipų mums būtų baisesnė už mirtį. Kokios čia lysvės be šakniavaisių? Baikite juokus. Juk kol gerai, mums niekas nesvarbu. Net karo išdegintos mergaitės akys.