SAVIGAILOS METAS

Melancholija, nostalgija ar šiaip lietuviškas liūdesys ne vieną mūsų apima būtent prieš Didžiąsias metų šventes. Tada staiga pasijuntame nemylimi, nevertinami, apleisti artimųjų ir viso pasaulio.

Melancholija, nostalgija ar šiaip lietuviškas liūdesys ne vieną mūsų apima būtent prieš Didžiąsias metų šventes. Tada staiga pasijuntame nemylimi, nevertinami, apleisti artimųjų ir viso pasaulio. Anot šviesaus atminimo Ričardo Gavelio, ateina laikas, kai apnyksta jausmas, jog esame negailestingai apgaubti Didžiosios Dievo Neteisybės.
Tačiau, ar tikrai?

Dauguma juk turime šeimas, bičiulius, darbus, esame daugiau mažiau sveiki. Tačiau įkyriai neapleidžia mintys, kad laimės trūksta, sėkmę kažkas pavogė, o džiaugsmą sutrypė muilina buitis. Bet visa tai susigrąžinti neįtikėtinai paprasta. Kaip sakė vienas išminčius, tereikia pamatyti, kad yra žmonių, kuriuos slegia kur kas didesnės už mūsų bėdos.

Kadais sėkmingas verslininkas, po ilgus metus trukusių nenumaldomų egzistencinių ieškojimų šiandien tapęs vienuoliu broliu Elijumi, pasakojo, kaip turėjęs viską, viso to neteko savo noru. Pradžioje jausmas buvo klaikus. Neviltis – slegianti. Ir tada jis išgirdo apie moterį, prieš kurios istoriją jo negandos tapo juokingai menkos.

Pusamžė, bet dar sveika ir darbinga moteris vieną dieną savo virtuvėje nudardėjo ant grindų nuo taburetės. Nuotykis banalus, tačiau trauma buvo rimta, lūžo koja. Maža to, įsimetė sepsis. Finalas tragiškas – dėl kraujo užkrato nelaimėlei amputavo abi kojas ir abi rankas. Visiškai bejėgę žmoną apleido vyras. Kažin ar galime jį už tai smerkti, juk nežinome, kaip patys pasielgtume tokioje situacijoje. Šiandien ją globoja svetimi, ji priklauso nuo kitų valios ir nieko negali pakeisti.

Anot brolio Elijaus, štai pavyzdys žmogaus, kuriam išties yra blogai, kuris yra nelaimingas ir vienišas, kurio diena ir naktis nūnai vienoda – gulėjimas, belaukiant ateinančios slaugės. Net knygos į rankas ji paimti negali. Lieka tik televizorius, bet jis – negyvėlis jau daugelį metų, kiekgi į jį galima spoksoti?

Šios likimo nuskriaustos moters neviltis pagrįsta. Bet ar bent vieno mūsų padėtis tokia, kaip jos? Tikrai ne, bent jau daugelio. Tad, ar turime teisę virkauti? Turbūt, taip, nes savos bėdos – kebliausios, nelaimės – didžiausios, o liūdesys – sunkiausias. Vis dėlto prisiminkime pasaulio nelaiminguosius, bent Didįjį ketvirtadienį, ir liaukimės verkti dėl savo lemties.