Prieš porą dešimtmečių, žmonėms pradėjus daugiau keliauti, išgirdome apie amerikietiškąjį gyvenimo būdą. Sužinojome, kad neretas amerikietis savo nieko neturi. Namas, mašina, buitinė technika, baldai pirkti už paskolas bankuose.

Lietuvis tai įvertintų kaip gyvenimą šia diena, nežinant, kas bus rytoj. Lietuviui toks gyvenimas niekada nebuvo suprantamas. Tiesa, vienu metu buvo bandoma reklamuoti „Sekundės“ banką – atseit galima užstatyti butą ir už gautus procentus po metų nusipirkti kitą butą. Kuo tai baigėsi, visi prisimename.

Yra nuo protėvių laikų išlikęs posakis „Skola ne žaizda – neužgis“. Arba nuo tarpukario laikų – „gavau ant bargo“, kai iš vietinio žydelio parduotuvės ūkininkas skolon parsiveždavo geležies arklių pasagoms arba silkės. Lietuvio dvasia niekuomet nebuvo linkusi gyventi skolon. Prisiminkime baudžiavos laikus ir pirmuosius kolūkių metus. Baudžiavos laikais lietuviai gyveno netgi geriau, nes ponas savo kumečiui, be atlygio, dar duodavo šieno karvutei išlaikyti ir malkų trobai pašildyti. Beje, malkos, retinant miškus, visada būdavo skiriamos nemokamai. Tik reikėdavo pačiam prisikirsti, parsivežti ir namuose sukapoti. Netgi dabar save gerbiąs pensininkas, kad išliktų orus pats prieš save, sumoka didžiulius mokesčius ir lieka mįsti kruopomis. Sakysite, kad tai – girtuokliai. Visai ne. Atidžiau pažvelkite į žmones prekybos centruose prie kasų ir pamatysite, kas jų pintinėse ir kokius pinigėlius jie glamžo savo delnuose. Ir vis vien jie stengiasi išlikti orūs.

Visai kitas vaizdelis mūsų valstybėje, miestų savivaldybėse. Valstybė gyvena skolon. Tvirtinant miesto biudžetą – vienos skylės. Vėl girdime, nuo sovietmečio primirštus „sieksime“, „gerinsime“, „tobulinsime“, „kelsime“ ir pan. Tokių žodžių jau sovietmečio saulėlydyje įmonių vadovams buvo rekomenduojama nevartoti, juos keisti konkrečiais skaičiais. Ką gi, tie, kurie dabar juos vartoja, anuomet pėsti po stalu vaikščiojo. Bet galėtų pasiklausti tų, buvusiųjų rajkomų sekretorių, kurių vienas kitas dar mina valdžios koridorius. Atsirado ir vienas naujas mūsų politikų bruožas – visur ir visada apgailestauti. Kai mes apgailestaujame bažnyčioje už savo nuodėmes, atsiklaupiame. Galėtų ir politikai prieš tautą atsiklaupti, nes tik žodžių akivaizdžiai per maža.

Kita, kas labai krenta į akis, Seimo ir savivaldybės posėdžių dalyvių pernelyg didelis susireikšminimas. Sėdintieji tuose akvariumuose jaučiasi ne mūsų aplinkos žmonės, kažkodėl nuolat pabrėžia, kad jie politikai. Pagalvoji, žmogau tu žmogau, esi tik kakučio gabalėlis. Politiku tave padarė žmonės, dalyvavę rinkimuose. Išvaryk tave iš to akvariumo ir tapsi eiliniu tešlagalviu, vienu iš mūsų.

Taigi gyvename skolon. Savivaldybė skolinga savo įmonėms, savos įmonės prasiskolinusios savivaldybei. Taip metai po metų. Vieni keičia kitus, o skolos lieka. Tarsi naujiesiems pasiteisinimas, seniesiems prakeiksmas. Ir visiems patogu. Kaip atrodytų šeima, jeigu „ant popieriaus“ tėtis būtų skolingas mamai, pastaroji – savo mamai, o vaikai skolingi visiems.Kaip atrodytų tokia pseudoekonomika šeimoje? Skolos vietoj sriubos į lėkštę neįpilsi, skolos vietoj duonos ant stalo nepadėsi. Kadangi tų pinigų savivaldybėje nėra ir artimiausiu laiku nebus, gal tas visas skolas nubraukime ir pradėkime gyventi nuo nulio. Nuo nulio su visiška asmenine valdininkų atsakomybe, su savo turto garantija.

Aišku, dabartiniai politikai išbėgiotų į krūmus. Bet tas gyvenimas nuo nulio atvestų į protą įvairių projektų kūrėjus. Kol mieste duobėtos gatvės, nesvaigtume apie dviračių takus, kol neturime Panemunės tilto, neveblentume apie troleibusų liniją į Rokus. Šilumos nuostolius nenurašytume į gyventojų sąskaitas, bet skaičiuotume kaip savo neūkiško darbo padarinius. Nereikėtų svaigti ir svaičioti apie biokuro katilines, saulės ir vėjo jėgaines. Nori naudotis, pasidaryk ir, atsijungęs nuo centralizuoto tiekimo, naudokis savo reikmėms. Kad dujos brangsta – visiems akivaizdu, bet ar kas apskaičiavo, kiek reikėjo dujų sudeginti vienam šilumos vienetui prieš dešimtmetį ir dabar.

Miestas per tą laiką nei padidėjo, nei sumažėjo – atvirkščiai, sumenkus pramonės įmonėms, šilumos poreikis turėjo net sumažėti. Visuomenė privalėtų apie tai žinoti, kad kai kuriems politikams nereikėtų dažnai apgailestauti dėl savo nerangumo. O gyvenimas nuo nulio būtų bent jau aiškus tuo, kad kasmet biudžetas realus ir gyventume pagal kišenę. Kaip tas žmogelis su sauja smulkių prie kasos.